Šio projekto metu žmonės su regos negalia galės susipažinti su Lietuvos architektūros raida nuo gotikos iki postmodernizmo.

Popietę prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos būriuojasi grupelė entuziastų, susirinkusių patyrinėti postmodernizmo architektūros. Tačiau ši ekskursija kiek neįprasta – gidų net šeši. Tai menininkai ir architektai, pasiryžę padėti į parankę įsikibusiems akliesiems pažinti šį žaismingą ir provokuojantį pastatą.

Šalia – ir projekto autorė R.Chmieliauskaitė. Idėja dirbti su aklaisiais jai gimė tyrinėjant neretai abejingą gyventojų santykį su miesto aplinka. "Architektūra – labai daugiasluoksnis menas, bet kartu jis yra labai funkcinis ir neretai – buitinis. Jis yra būtinas ir reikalingas, visų pirma kaip stogas virš galvos. Tie, kurie mato, pirmiausia viską nuteisia vizualiai – 10 sekundžių pasižiūrėjai, įvertinai ir nuėjai. Tada nebekyla noro patyrinėti giliau, kadangi atrodo, kad jau matei ir supratai viską", – sako ji. Tokį paviršutinišką požiūrį į architektūrą ji vadina neteisingu. "Kitas architektūros sluoksnis – meno, idėjos – lieka nepažintas, neperskaitytas, taip stebėtojas-naudotojas praranda pažinimo malonumo galimybę. Vis dėlto yra žmonių, kurie kasdien susiduria su architektūra, tačiau jos niekada nemato. Ir būtent ši bendruomenė gali mums visiems matantiems padėti patirti architektūrą giliau", – įsitikinusi R.Chmieliauskaitė.

Anot jos, iki šiol nebuvo sukurta efektyvių priemonių, kaip pristatyti ir kalbėtis apie architektūrą nevizualiai – šiuo projektu ir bandoma sukurti tokią priemonę bei metodiką.

Visuma per detales

"Dabar išmatuokime platformą žingsniais. Apkabinkime koloną. Ji apvali, didelė ir aukšta – neina pasiekti jos viršaus. Pasisukus 90 laipsnių kampu yra laiptai. Ši salė ilga, stačiakampio formos. Siena lenkta. Šitas suoliukas medinis ir vingiuotas kaip gyvatė", – girdėti aplink vaikštinėjančių ekskursijos dalyvių pastabų nuotrupos.

Pasitelkę kūrybiškumą gidai bando kuo tiksliau papasakoti akliesiems apie juos supančią erdvę, bet užduotis ne iš lengvųjų. "Teko stabtelėti ir rimtai pagalvoti – ar tikrai gebėsiu taip giliai perteikti architektūros formas, mastelį, erdves ir detales neregiui, žmogui, kurio "matymo" laukas baigiasi ties jo ištiestos rankos pirštais, – prisipažino projekto dalyvė architektė Ligita Ažukaitė-Lileikė.

Ji sako jautusi ypatingą atsakomybę: "Rodos, nuo matančiojo ir pasakojančio tiek daug priklauso." Tačiau architektūra savaime pati yra labai iškalbinga. "Iš to, kaip stipriai aidi garsas, gali suprasti, kokio mastelio ir dydžio erdvėje esi, ar tave supa skliautai ar siauri koridoriai. Sienų tekstūros grubumas, smulkumas ir geometriniai raštai diktuoja skirtingas istorijas. O paviršių medžiagų galybė perduoti šaltį, šilumą ir kvapą, sufleruoja spalvos gamas. Mes nematome tiek, kiek mato neregys. Mes informaciją apdorojame akimis ir pamirštame, kiek daug gali papasakoti detalės", – įspūdžiais dalijosi architektė.

Beieškant maršruto

Drauge su architektūrologais rengdama edukacinę programą, R.Chmieliauskaitė ieškojo pastatų, kurie pasakotų apie savo architektūrinį stilių būtent per detales. Tokį architektūros pažinimą ji įvardijo kaip savotišką archeologiją: "Yra po žeme dinozauras, bet tu iš karto jo nematai. Pradedi ieškoti ir randi po kauliuką. Juos sudėjus, pajauti, koks tas dinozauras yra. Mūsų užduotis, rengiant programą, buvo parodyti, ko ieškoti, į ką atkreipti dėmesį, kad surinktume tą vientisą dinozaurą."

Akluosius į ekskursiją atlydėjusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė džiaugėsi originalia projekto idėja: "Kiekvienas toks projektas yra labai sveikintinas. Taip architektūros dar niekas Lietuvoje nebuvo pristatęs. Įsivaizduokite, kiek aklam žmogui prasiplečia pasaulio supratimas ir kaip tai prisideda prie jo asmeninio tobulėjimo."

L.Puodžiūnienė pabrėžė, kad architektūrai pažinti reikalingos ne tik detalės, bet ir pastato maketas. "Detalės yra labai svarbios, bet jei pažįstame tik jas, išeina kaip tame pasakojime apie neregius ir dramblį. Vienam dramblys atrodė kaip ilga virvė, kitiems – kaip kolonos. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje pastatų maketų yra labai mažai. Todėl labai sveikintina, kad kiekvienais metais vis daugiau kūrėjų ieško naujų kūrybinės raiškos būdų ir priemonių, kaip pagerinti meno prieinamumą neregiui."

Kūrybinės interpretacijos

Ekskursija apibendrinama kūrybinėse dirbtuvėse. Jose aklieji ir silpnaregiai turi galimybę interpretuoti gautas žinias ir pristatyti savo patirtį kitiems, suklijuodami skirtingų tekstūrų koliažą.

Keliuose pastatuose turėjome dirbtinio marmuro. Jo išvaizda labai panaši, tačiau akliesiems tai visai kita medžiaga, nė kiek neprimenanti marmuro. Jis yra šiltesnis ir liečiant jis visai kitoks.

"Man paliko įspūdį postmodernizmo architektūra. Šiame pastate jaučiasi daug detalių, kurių nejaučiau kituose. Įstrigo tai, kad viskas geometriška. Man, kaip matematinės sielos žmogui, tai yra svarbu. Kaip ir aišku, bet kartu ir sudėtinga", – džiaugėsi patirtimi būsimasis programuotojas Žygimantas Matusevičius, pristatydamas savo koliažą.

Neįprasta patirtimi stebėjosi ir Paulius Lėveris, taip pat pasirinkęs informacinių technologijų studijas: "Postmodernizmas patiko labiau nei brutalizmas, nes daugiau erdvės, įdomiau buvo žiūrėti. Labai įstrigo didelės kolonos. Aukštos ir masyvios. Besisukančios lenktos sienos sukūrė įdomų jausmą."

Šias ir kitas įžvalgas, išgirstas dirbtuvių metu, projekto iniciatorė ketina panaudoti kurdama leidinukus apie atskirus architektūrinius stilius akliesiems ir matantiems. "Vienas pagrindinių šio leidinio tikslų – sužadinti smalsumą ir išmokti patirti architektūros skaitymo malonumą. Dar anksti kalbėti apie galutinį rezultatą, bet manau, kad leidiniuose bus liečiamoji taktilinė dalis, aprašymas didesniu šriftu ir Brailio raštu. Svarbu, kad visi galėtų pajusti ir dalytis ta pačia priemone iš jos kažką pasiimdami. Nesinori sukurti produkto, atskiriančio matančius ir neregius. Priešingai, norėtųsi, kad jis apsigyventų įvairiose vietose ir įstaigose bei įkvėptų dalytis vienas kito patirtimi."

Skirtingas pasaulio suvokimas

Vienas įdomiausių šio projekto aspektų – suvokimo barjeras. Tai, kas architektūroje svarbu regintiesiems, nebūtinai svarbu neregiams. 11 metų su regos negalią turinčiais žmonėmis dirbanti L.Puodžiūnienė sako galinti tik spėlioti, kaip jie supranta juos supantį pasaulį.

"Mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje, bet kartu mūsų suvokimas yra labai skirtingas ir individualus. Tačiau regintieji turi vieną juos vienijantį bruožą – vaizdą. Neregiai to neturi. Jeigu žmogus nematė nuo gimimo, tai jis atmintyje neturi pasaulio vaizdinio. Pavyzdžiui, jie neasocijuoja žmogaus su vaizdu. Tarkim, mes įsivaizduojame Petrą, ir štai atėjo į mintis žmogus Petras. Atsiranda žmogaus vaizdinys. Pas neregius kažkas kitas ateina. Kažkoks to žmogaus jausmas, nes vaizdo nėra. Kiekvienam jis skirtingas", – samprotavo L.Puodžiūnienė.

Pradėjusi dirbti teatro mokytoja aklųjų mokykloje ji sako supratusi, kad turimos žinios yra visai nenaudingos ir reikia ieškoti naujų priemonių. Teatras yra vizualus menas, jame kuriama per vaizdą, per kontaktą. O kaip ugdyti tą kontaktą, kai niekas nemato? "Buvo toks atvejis. Vaidinome negyvus daiktus, o vienas berniukas stovi ir trepsi. Galvoju, ką jis vaizduoja? Pasirodo, laikrodis. Ir tikrai – visiškai tiksliai laikrodžio ritmu trepsi. Nė vienas regintysis niekad taip nepavaizduos laikrodžio", – kardinalius aklųjų ir reginčiųjų pasaulių skirtumus iliustravo pašnekovė.

Savo įžvalgomis apie suvokimo skirtumus dalijasi ir R.Chmieliauskaitė: "Jeigu mums tam tikri elementai atrodo vizualiai tokie patys, per pojūčius jie gali būti absoliučiai skirtingi. Tarkim, marmuras. Dalyviai lietė tikrą marmurą Pažaislio ansamblyje, ir jiems paliko įspūdį, koks jis yra švelnus, gerai apdirbtas, kokio jis yra šaltumo. Keliuose pastatuose turėjome dirbtinio marmuro. Jo išvaizda labai panaši, tačiau akliesiems tai visai kita medžiaga, nė kiek neprimenanti marmuro. Jis yra šiltesnis ir liečiant jis visai kitoks."

Dialogo link

Anot L.Puodžiūnienės, pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria aklųjų ir silpnaregių bendruomenė, – socialinė atskirtis. Technologijų pažanga atveria vis didesnes galimybes neregiams įsilieti į visuomeninį gyvenimą, tačiau dažnai susiduriama su etikečių klijavimu. "Yra daug aspektų, kuriais neregiai yra kitokie. Jų kūno kalba yra kitokia, nei mes įpratę. Neregiams aprangos stilius taip pat nėra toks svarbus. Visuomenė dėl šitų kelių keistų dalykų juos nuteisia. Ir tas vertinimas būna labai klaidingas", – dirbtinių barjerų kūrimą atskleidė pašnekovė.

Kita problema – perdėtas gailestis dėl fizinės negalios. "Nematantis žmogus tikrai kažko negali. Nematyti yra iššūkis ir prisitaikyti yra sunku, bet aš manau gerokai sunkiau yra pakelti visuomenės požiūrį. Per didelė globa irgi žmogų žemina – oi, jūs vargšeliai, jūs nieko negalite. Dabar įsivaizduokite, ką jums atsakytų jaunas žmogus, kuris yra programuotojas, teisininkas, baigęs du universitetus – tai gal tu pats vargšelis? Jie iš tikrųjų labai daug gali. Tik klausimas, kada pasikeis nuomonė mūsų galvose", – teigia ji.

Stereotipai laužomi tik per patirtį ir komunikaciją. Projekto metu naujomis patirtimis praturtėjo ne tik aklieji, bet ir jaunieji kūrėjai. "Pabuvęs ir patyrinėjęs architektūrą su neregiu, projektuodamas savo naujus kūrinius jis tikrai prisimins, kad aplinka turėtų būti draugiška visiems. Labai šilti ir jaukūs buvo šie užsiėmimai. Tas lygiavertiškumas ir pagarba žmogui praturtino abi puses", – įsitikinusi L.Puodžiūnienė.

Smalsumą parodė ir įstaigos, kurių erdvėse vyko projekto užsiėmimai. "Įstaigoms, kurios užsiima menine veikla, taip pat yra labai įdomu pritraukti naują auditoriją, ypač toms, kurios užsiima vizualiųjų menų veikla. Jos dar tik pažindinasi su žmonėmis, kurie nemato. Visa tai neįprasta, ir todėl labai įdomu. Reikia drąsiai bendrauti, kadangi tikrai turime ką duoti vienas kitam. Skirtingos perspektyvos ir suvokimo galimybės visada praturtina, reikia tik jų nebijoti", – teigė R.Chmieliauskaitė.

Kauno menininkų namai (KMN), prisidėdami prie šio projekto, toliau siekia pabrėžti kultūros prieinamumą. "Pastaruosius porą metų nemažai dėmesio skyrėme mūsų auditorijų plėtrai. 2018 m. pradžioje inicijavome bendradarbiavimą su Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene, dalis KMN internetinės svetainės turinio taip pat yra verčiama į lietuvių gestų kalbą. Šiais metais plečiame lankytojams su regos negalia teikiamų paslaugų spektrą, atveriame KMN duris dar vienai bendruomenei, kuriai gali būti įdomi įvairialypė kūryba", – teigė KMN vadovė Rūta Stepanovaitė.

Projekto rezultatų viešas pristatymas ir informacinė paskaita vyks lapkritį Kauno menininkų namuose ir gruodį Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.