Palengvinimas gidams

„Prastas oras, priešingai nei anksčiau, nebėra priežastis atsisakyti ekskursijos ir likti namuose. Žmonės keičiasi. Jie pasiima skėčius, lietpalčius, guminius batus ir eina“, – „Ekskursijos įdomiai“ gidas Rimantas Žukas paliudijo ne tik seną tiesą, kad nėra blogo oro, bet ir tai, kad gidų paslaugos pastaruoju metu išgyvena renesansą. Grupės surinktoms kelioms savaitėms ar net mėnesiui į priekį, o paskelbus registraciją į naujas, vietų nelieka akimirksniu. Ekskursijas užsisako įmonės, šeimos, draugai.

„Vedžioju žmones miesto istorijų takais. Nuo Brazilkos iki Kauno modernizmo, nuo gotikos iki miesto tvirtovės, nuo individualios asmeniškai sukurtos ekskursijos pageidaujama tema iki pačių netikėčiausių maršruto posūkių“, – kalbėjo R. Žukas, gan dažnai su grupėmis stojantis miesto centre, I. Kanto, D. Poškos ir J. Gruodžio gatvių trikampyje, šalia kontoros „Advocatera“, daugumai miestiečių lengvai įsimenamos dėl nestandartinio įėjimo – masyvios žalio marmuro arkos.

Šalia pritvirtinta lenta, primenanti, kad šioje vietoje, prie buvusio senojo kelio į Vilnių, XVII–XVIII a. stovėjo miesto sienos mūrinis keturkampis Totorių vartų bokštas, žymėjęs istorinio Kauno totorių priemiesčio pradžią. Šis bokštas anuomet buvo sudėtinė miesto sienos dalis, už kurios saugumą buvo atsakingi čia gyvenę totoriai.

„Ši arka – vartų vizualas. Vieniems patinka, kitiems galbūt nelabai. Kauno gidai, manau, už tai labai dėkingi, nes atsistoję gali besti pirštu ir sakyti: štai šioje vietoje buvo...“, – žengęs arčiau vartų slenksčio, R. Žukas ėmė pasakoti tai, ką įprastai iš jo lūpų išgirsta ekskursijų dalyviai.

Atviri: kone kasdien pro Totorių vartų vietą einantys kauniečiai, anot R. Žuko, prisipažįsta lentelę matantys pirmą kartą. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Patvirtinti tyrimais

1610–1624 m. pastatyta mūrinė siena apjuosė rytinę miesto dalį, kur strategiškai svarbiausiose vietose buvo įrengti vartų bokštai.

Sienos įrengimą paaiškina 1625 m. Kauno miestiečių kreipimasis į etmoną kunigaikštį Kristupą Radvilą. Žmonės skundėsi, kad negali susitaikyti su vietiniais plėšikais, kurie būriais užpuldinėja Kauną. Nesiėmus priemonių, miestas esą bus išplėštas ir ištuštintas. Iš senųjų planų aiškėja, kad sienos mūrytos tose vietose, kurios šliejosi prie gyvenamųjų kvartalų. Ten, kur plytėjo daržai, siena nebuvo pastatyta. Palyginti su gyvenamųjų pastatų sienų ir pamatų mūru, gynybinė siena buvo silpna ir kažin ar turėjo didesnę reikšmę miesto gynybai. Vieni svarbiausių – Totorių – vartų stovėjo ties dabartine I. Kanto gatve, priešais 24-uoju numeriu žymėtą pastatą. Jie buvo orientuoti į kelią Kaunas–Vilnius ir glaudžiai siejosi su netoliese išsidėsčiusiu totorių priemiesčiu. Totorių bendruomenė, kaip pasakojo R. Žukas, atliko ne tik ekonomines, bet ir saugumo funkcijas. Totoriai dažnai dirbo sargybiniais, turėjo amatus ir prisidėjo prie miesto gynybos.

„Jie ne tik saugojo vartus, kontroliavo, kas išvažiuoja, įvažiuoja į miestą, bet ir lydėjo krovinius. Totorių pajėgomis pasitikėjo, todėl pasitelkdavo“, – apie vartus, kurių buvimą šioje vietoje patvirtino archeologiniai Kauno gynybinės sienos kasinėjimai, pasakojo R. Žukas.

1965, 1982 ir 1997 m. tyrimai 177 kvartale leido nustatyti gynybinės sienos mūro struktūrą, plytų braukas, pamatus. Remiantis šiais duomenimis, galima rekonstruoti Totorių vartų struktūrą ir išdėstymą. Manoma, kad Kauno gynybinę sistemą sudarė mūrinės sienos, bastionai, redutai, žemių pylimai ir grioviai. Totorių vartų pamatai buvo keturkampiai, su 2,76 m pločio pravažiavimu ir apie 1,5 m storio sienomis.

Arka mums reiškia vartus į teisingumą, bet kartu ir pagarbą istorijai.

„Matmenys tokie, kad vežimas tilptų“, – pastebėjo gidas.

Bokštas galėjo būti dviejų ar trijų aukštų, buvo dengtas čerpėmis. Tyrimuose aptikta 49-ios plytų eilės rodo, kad bokšto aukštis viršijo 5 m. Pats bokštas statytas tuo pačiu metu kaip ir kitos gynybinės sienos dalys, o nugriautas apie 1774–1795 m.

Skaitykime istoriją

Istorija suteikia žmonėms svarbių žinių, pasakoja  apie protėvių laikus ir skatina patriotizmą. Ne veltui sakoma, kad žmonės, nežinantys savo šalies istorijos, negali sėkmingai žengti į ateitį. Jie paprasčiausiai lieka vaikais.

„Aišku, kai kam tai visai neįdomu. Gali šokti, dainuoti, bet niekas nepadės“, – tuos, kurie yra suinteresuoti, anot R. Žuko, visada galima nustebinti.

Vedini smalsumo sustabdėme kelis miestiečius ir pasidomėjome, ar bent vienas jų žino apie miesto centre buvusius Totorių vartus. Pietauti skubėjusi pusamžė moteris purtė galvą – tokių ji niekada negirdėjusi. Nuostabą išvydau ir panašaus amžiaus netoliese dirbančio vyro akyse. Pro šią vietą jis eina kone kasdien, tačiau apie Totorių vartus nieko nežinojo, lentelės, pritvirtintos prie sienos, niekada neskaitė.

„Žmonės nežiūri į fasadą, o fasadas juk kažką šneka, ypač gotikos, baroko stiliaus pastatų. Tik šiandieniai pastatai nebylūs, stikliniai, juose kaip veidrodyje matai save, o šiaip pastatai visą laiką žmonijos istorijoje turėjo reikšmę, simboliką. Tas, kas mokas skaityti simbolius, sudėlioja tekstą, mintį, idėją. Vienas profesorius pasakė: kai neebmokėsime perskaityti to, kas parašyta, tapsime marginalais“, – R. Žukas žmones ragino ne žiūrėti po kojomis, o kilstelėti galvą, skaityti istoriją ir pasakoti ją kitiems.

Simbolis: žalia arka – ne tik įėjimas į advokatų kontorą, bet ir įprasmintas praeities ženklas. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Įamžino praeitį

Advokatų kontoros „Advocatera“ įkūrėja advokatė Raimonda Lazauskienė – ne tik savo amato virtuozė, bet ir savotiška metraštininkė, istorijos puoselėtoja, simboliais praeitį sujungusi su dabartimi. Ji kalba apie tai, ką vieni pamiršo, o kiti tiesiog nežino.

„Advocatera“ – istorinė atmintis ir pagarba erdvei. Kai sužinojome, kad mūsų kontora stovi istorinėje Totorių vartų vietoje, tai nebuvo tik įdomus faktas, – anot R. Lazauskienės, tai buvo savotiškas įpareigojimas. – Daug metų dirbdama teisininke supratau, kad teisė nėra vien dokumentai ir procedūros. Teisė – tai vertybės, kurios turi išlikti ne tik kodeksuose, bet ir mūsų aplinkoje. Akivaizdu, kad architektų komanda kurdama arkinį įėjimą norėjo daugiau nei gražaus sprendimo. Ji norėjo atkartoti tai, ką ši vieta simbolizavo: įėjimą į miestą, saugumo ribą, kultūrinę jungtį.“

Įeidami pro stilizuotą arką, klientai retsykiais klusteli, kodėl pasirinktas būtent toks fasado puošybos elementas. Kiekvienas „kodėl?“, anot R. Lazauskienės, proga papasakoti apie Totorių vartus, apie netoli jų susitelkusią bendruomenę ir patį miestą. Apie tai, kad kiekvienas žmogus, kaip ir miestas, yra vertas apsaugos.

„Mūsų darbe daug kas remiasi precedentais, o mūsų pastatas, mūsų vieta – tarsi fizinis precedentas: simbolis, kad praeitis neturi būti pamiršta, ji gali būti dabarties dalis. Arka mums reiškia vartus į teisingumą, bet kartu ir pagarbą istorijai. Ji nėra atsitiktinė – tai mūsų kontoros filosofijos išraiška: kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą, kaip kiekvienas miestas kadaise statė sienas savo gyventojų apsaugai. Tuo metu – nuo fizinių pavojų. Dabar – nuo neteisingumo, nerimo, nežinojimo“, – svarstė R. Lazauskienė.