Trumpam į Kauną užsukęs kūrėjas "Kauno dienai" papasakojo apie netrukus pasirodysiantį albumą, gyvenimą su indėnų gentimi, Kalifornijos filmų festivalį sužavėjusį vaizdo klipą ir kovą su talentų šou prodiuseriais.

– Atvykote į Kauną pristatyti savo antrojo albumo, kuris pasirodys spalį. 2017 m. išleistame "Ex-Human" kalbate apie žmogiškumą šiuolaikiniame pasaulyje. Kokie išgyvenimai ir patirtys atsispindi naujuosiuose kūriniuose?

– Naujasis albumas gimė man išgyvenant ne pačius geriausius laikus. Jis pasakoja apie žmonių – artimųjų, nepažįstamųjų, vyrų ir moterų – santykius. Mano asmeninis gyvenimas prieš keturis mėnesius visiškai pasikeitė, kadangi išsiskyriau su savo mergina, su kuria kartu išbuvome dešimt metų. Ši patirtis paskatino mane pasvarstyti, ką šiais laikais reiškia būti kartu ir kurti santykius. Mūsų pasaulis keičiasi labai greitai, tad albume norėjau sujungti tarpžmogiškuosius santykius kartu su žmogaus ir aplinkos ryšiu.

Tikriausiai žinote, kad esu aplinkos apsaugos aktyvistas. Man ši tematika yra be galo svarbi. Šiandien viskas keičiasi, nes vis labiau įsitvirtina vienintelė religija – pinigų ir galios. Tad krinta pavienio individo ir gamtos vertė. Gyvename tikrame chaose – neturime aiškios krypties, jaučiamės silpni ir nesaugūs. O tai, be abejo, veikia ir mūsų santykius. Naująjį albumą pavadinau "A Sole Existence Reflects Eternity" (liet. "Vienintelė egzistencija atspindi amžinybę"). Šiame pavadinime užkoduota žinutė, kad turime sekti savo pačių gyvenimo keliu, neišklysti iš pasirinktos krypties. Kai rasi savo kryptį, atrasi ir amžinybę. Mėgstu kartoti, kad laimė – tai maži dalykai. Tad kiekvieno mūsų egzistavimas sukuria amžinybę. Svarbu tik tai, kokį kelią pasirinksi.

Mėgstu kartoti, kad laimė – tai maži dalykai. Tad kiekvieno mūsų egzistavimas sukuria amžinybę. Svarbu tik tai, kokį kelią pasirinksi.

Nemažai svarsčiau ir apie meilę. Šis jausmas yra magiškas, tikriausiai tai – didžiausia mūsų gyvenimo jėga. Vis dėlto, kurdami ryšį su kitu žmogumi negalime pasikliauti tik ja, nes meilė neišvengiamai pasikeis. Juk gyvenimas keičiasi, keičiamės ir mes. Tačiau nereikia bijoti šių pokyčių. Tiesiog derėtų pasitelkti blaivų protą ir įdėti kur kas daugiau pastangų, užuot palikus visą darbą meilės galiai. Nemažai žmonių nenori sau šito pripažinti. Tą patį galiu pasakyti ir apie aplinkos apsaugą. Nors mokame pasigaminti atsinaujinančios energijos, vis dar naudojame naftą ir anglį, teršdami šį pasaulį. Mylime jį, bet atsisakome suvokti faktą, kad keičiame savo planetą. Tad egzistuoja nemaža koreliacija tarp žmonių santykių ir gamtos bei žmogaus ryšių. Beje, specialiai šiam albumui parašiau pirmąją savo itališką dainą. Tai – meilės laiškas.

– Tad jūsų albumas įkvėptas ne tik asmeninių išgyvenimų, bet ir aktyvizmo?

– Taip, tikrai. Dar vienas svarbus faktas – esu visiškas feministas. Kartais klaidingai galvojama, kad šis judėjimas aukština moteris ir žemina vyrus, tad jaučiu pareigą paaiškinti, kaip iš tikrųjų yra. Feminizmas iš tiesų kalba apie abiejų lyčių lygybę. Deja, šiandieniame pasaulyje moterys vis dar neturi tokių pačių teisių, kokias turi vyrai.

Tačiau noriu pabrėžti ir tai, kad moterys neturėtų prarasti savo moteriškosios pusės. Moters žavesys yra tas, kad ji ir yra moteris. Todėl ji neprivalo elgtis vyriškai ir savo grožį paversti į vyrišką grožį. Tiesa, kartais atrodo, kad galios turėti gali tik vyrai, galbūt todėl kai kurios moterys atsisako savo moteriškumo. Vis dėlto, manau, kad šiuolaikinės, naujosios kartos merginos daro puikų darbą, parodydamos pasauliui, ko vertos moterys. Visi esame žmonės, tad neturėtume darbo rinkoje ar kitokiame socialiniame gyvenime skirstyti žmonių pagal lytį.

Vis dėlto dar nepasiekėme reikiamo progreso. Apskritai, politinė situacija pasaulyje mus po truputį grąžina į 1920-uosius. Visi tie dešiniojo sparno judėjimai Brazilijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Lenkijoje... Jaučiuosi lyg gyvenčiau praėjusio šimtmečio pradžioje. Apie aplinkos apsaugą nėra net ko kalbėti. Vis dėlto, privalome prisiminti, kad nesame pasaulio valdovai – mes čia tik trumpai užklydę svečiai, maži kaip dulkės. Tačiau tai, ką padarysime su savo planeta, atsilieps ateities kartoms.

– Į Kauną užsukote labai trumpam. Ką spėjote nuveikti?

– Man labai patinka keliauti, tad atvykau čia laisvu laiku. Taip pat turėjau keletą reikalų, susijusių su albumo pristatymu ir kitais aspektais. Smagu šiek tiek atsipūsti – neseniai dalyvavau didžiulėje fotosesijoje, kur mane fotografavo žymusis fotografas Arcadius Mauritzas. Fotosesija vyko mano gimtajame Umbrijos regione, Castelluccio Di Norcia kaime. Taip pat neseniai daviau interviu leidiniui "London Post".

Man patinka būti įkvėptam naujų vietų, susipažinti su žmonėmis ir kitomis kultūromis. Tokiu būdu geriau pažįstu pasaulį ir jo gyventojus. Dažniausiai tie, kurie teisia kitus, visai nepažįsta žmonių. O tas, kuris turi daug patirties su asmenimis iš kitų kultūrų, gali pasigirti plačiu požiūriu. Juk jei paklaustum to paties klausimo žmogaus Los Andžele, Minske, Kaune ir Tokijuje, gautum keturias visiškai skirtingas nuomones. Kodėl taip yra? Dėl kultūros ir konkrečios vietos istorijos.

Tad keliaudamas ir kalbėdamas su žmonėmis aš mokausi naujų dalykų. Štai kodėl esu čia. Tiesa, atvykdamas daug nesitikėjau, kadangi žvelgiant iš turistinės pusės, Kaunas nėra labai išreklamuotas. Atrodo, kad visą Lietuvą sudaro tik Vilnius. Beje, esu buvęs ir jūsų sostinėje – gražus miestas. Tačiau kai atradau Kauno senamiestį... Pagalvojau, kad čia galėčiau įsikurti bent keleriems metams. Tiesiog kurčiau muziką ir būčiau įkvėptas čionykščių žmonių.

– Susidomėjote muzika labai anksti, šešerių jau pradėjote groti pianinu. Tikriausiai jūsų šeima itin muzikali?

– Jaunystėje mano tėtis buvo disko žokėjus ir būgnininkas. Tad vaikystėje mane visada supo vinilinės plokštelės. Mūsų svetainė buvo tarsi muzikos šventovė – daug vinilų, kasečių ir kompaktinių diskų. Taip pat turėjome nuostabią stereotechniką, kurios pagalba klausydavausi muzikos. Mano tėvas turėjo ir gitarą, o jos garsai mane tiesiog užburdavo. Kai man buvo šešeri, išmokau du pirmuosius savo akordus – Em ir Dm. Tuo metu buvau įsimylėjęs vieną mergaitę, ji buvo už mane vyresnė, gal septynerių. Juokinga, bet neatsimenu jos vardo. Tad mokėdamas tuos du akordus, parašiau jai pirmąją meilės dainą. Kadangi buvau labai drovus, negalėjau prisipažinti jai į akis. Tad štai tokia buvo mano, kaip muzikanto, pradžia. Vis dėlto būtent naujasis albumas yra didžiausias meilės pareiškimas, kokį esu padaręs iki šiol.

– Įdomu tai, kad kurį laiką gyvenote JAV su indėnų lakotų gentimi. Kaip atsidūrėte Pietų Dakotoje?

– Tai tikrai įdomi istorija. Kurį laiką buvau tiesiog apsėstas vilko atvaizdo. Sapnuodavau jį naktimis, nuolat galvodavau apie tai. Vieną kartą, bevažiuodamas tuščiu greitkeliu, priešais save pamačiau baltą vilką. Norėdamas jo išvengti, pasukau vairą į kairę. Deja, automobilio galu gyvūną kliudžiau. Tačiau kai sustabdžiau mašiną ir atsisukau, kelias buvo tuščias, tarsi vilko nė nebuvę. Dešinė automobilio pusė buvo apgadinta, tad man nesivaideno.

Po šio įvykio ėmiau dar labiau domėtis vilkais. Kai vienoje parduotuvėlėje apžiūrinėjau Amerikos indėnų stiliaus papuošalus su vilkais, susipažinau su viena moterimi – Elisabetta Campus. Gaila, kad prieš kelerius metus šią nuostabią moterį praradome. Ji dirbo "Amnesty International" organizacijoje Pietų Dakotoje. Išgirdusi, kad mane domina senųjų Amerikos gyventojų kultūra, ji papasakojo dirbanti su lakotų gentimi. Kadangi po kelių mėnesių Elisabetta planavo kelionę į JAV, pasiūlė prisijungti ir man. O aš, žinoma, tokios progos nepraleidau.

Tad keletą mėnesių gyvenau Rosebudo rezervate kartu su vietine gentimi. Deja, mes vis greičiau prarandame šią unikalią kultūrą. Viskas naikinama dėl verslo ir politikų interesų. Kartu su genties nariais rūkiau chanupą – šventąją pypkę, stebėjau jų ritualus, kartu kopėme į kalnus. Ši patirtis mane visiškai pakeitė, namo grįžau jau ne toks, koks buvau. Tapau kur kas atviresnių pažiūrų, pamačiau pasaulį iš kitos pusės.

Vietiniai indėnai yra nuostabūs ir be galo pragmatiški. Kiekvieną dieną jie susiduria su daugybe problemų, kurioms turi surasti sprendimą. Žiauru, bet šventosiose vietinių teritorijose norima statyti naftos gręžinius, įrengti motokroso trasas. Indėnai tose vietose meldėsi tūkstančius metų, o dabar jos baigia išnykti. Tačiau gentys nenustoja kovoti dėl savo žemių, šie žmonės jau gimsta būdami aktyvistais, nes neturi kito pasirinkimo. Liūdna, kad tai vyksta Amerikoje – laisvės šalyje. Rodos, kad laisvė nėra skirta visiems.

– Vėliau su draugais įkūrėte grupę "Anthropos". Jūsų singlas "I’m Gonna Smash You Down" 2013 m. sulaukė didžiulės sėkmės Baltarusijoje. Netgi buvote pakviesti į populiarųjį festivalį "Most", organizuojamą Minsko oro uoste.

– Dalyvavimas "Most" festivalyje buvo nuostabi patirtis. Apšildėme tokias roko muzikos milžines kaip "Kasabian", "Guano Apes" ir "Skillet". Tiesa, Baltarusijoje buvome lankęsi ir 2009-aisiais. Kadangi baltarusiai mėgsta roko muziką, mus dažnai groja per nacionalines radijo stotis. Mūsų grupė pradėjo nuo pasirodymų mažuose klubuose, vėliau surengėme koncertus keturiuose teatruose.

Aš kuriu dainas ir esu grupės būgnininkas. Tačiau šiuo metu darome pertrauką. Noriu susikoncentruoti į savo solo projektą, o kiti vyrukai taip pat turi daug reikalų. Tačiau būtinai sugrįšime į sceną. Mes grojame senamadiško skambesio roką. Būtent to ir pasiilgstu šiandienėje muzikoje – žmogiškumo. Nenoriu pasirodyti nostalgiškas, nes nostalgija neleidžia žmogui žengti tolyn, tačiau manau, kad dabartinėje muzikoje per daug netikrumo. Esame pernelyg apsupti skaitmeninio garso. Neturiu nieko prieš elektroninę muziką – galima išimti instrumentus iš kūrinio, tačiau žmogiškąją sielą reikėtų palikti. Kai kompiuteriui leidžiama rašyti dainas, jose nebelieka svarbiausio dalyko – meno.

Žinote, aš labai nemėgstu talentų šou. Mano nuomone, tokios televizijos laidos naikina muziką. Šou prodiuseriai tau duoda paruoštą kūrinį, jis – tarsi plastikinis maišelis prekybos centre – visiems tinkamas. Vis dėlto, jie teigia, kad keičia jaunosios kartos suvokimą, leidžia jaunuoliams tapti žvaigždėmis, neįdedant sunkaus darbo. Tačiau norint būti profesionaliu muzikantu, reikia jausti savo siela, remtis įgyta patirtimi. Jeigu tik seksi instrukcijas, kaip būna talentų šou, nieko gero neišeis.

Aš radau savo kelią ne dėl to, kad klausiau televizijos laidos teisėjų ar sekiau kieno nors sukurtomis taisyklėmis. Tiesiog atliepiau savo instinktą. Pradėjau groti gatvėse, vėliau persikėliau į klubus ir teatrus, galiausiai – į festivalius. Turiu omeny, kad neturėdamas pagrindo niekada nerasi temos, apie kurią gali šnekėti savo muzika. Prodiuseriai duos tau dešimt kompozitorių ir aranžuotojų – o kas tada? Savo kūryboje aš viską darau pats – esu kūrinių autorius, atlikėjas ir kompozitorius. Noriu prižiūrėti visą procesą, juk jis toks asmeniškas.

– 2015 m. nusprendėte imtis solo karjeros. Jūsų singlai greitai pasiekė Jungtinės Karalystės muzikos viršūnes. Kada supratote, kad jūsų laukia tarptautinė sėkmė?

– Džiaugiuosi, kad mano solo karjera klostosi puikiai, ypač po turo Amerikoje. Vis dėlto norėčiau daugiau groti Rytų Europoje, man čia labai patinka. Vakarų Europos ir JAV gyventojai visko persisotinę. Kadangi viską jau matė, šiuos žmones sunku patraukti savo muzika.

Londonas – didelis, nuostabus miestas. Tačiau man mieliausia Italija. Tad po penkerių megapolyje praleistų metų pradėjau vis dažniau grįžti namo.

Į Londoną persikrausčiau 2011 m., o mano karjera pradėjo vystytis labai greitai po koncerto O2 akademijoje. Tada ir sutikau savo solo projekto grupės narius. Jie mane apšildė – buvau pagrindinis atlikėjas, kadangi pristačiau savo albumą. Man be galo patiko, kaip šie vaikinai grojo, tad po koncerto apsikeitėme kontaktais. Didžiulį įspūdį paliko gitaristas Denisas Efimenko, su kuriuo grojame iki šiol. Neseniai įrašėme gitaros partiją naujajam albumui.

Londonas – didelis, nuostabus miestas. Tačiau man mieliausia Italija. Tad po penkerių megapolyje praleistų metų pradėjau vis dažniau grįžti namo.

– Kaip ir minėjote, esate žinomas kaip žmogaus teisių aktyvistas. 2016 m., kai žemės drebėjimas trenkė centrinei Italijai, du mėnesius savanoriavote gimtinėje, taip pat surengėte paramos koncertą Umbrijoje. Kokie labdaros projektai šiuo metu sukasi jūsų galvoje?

– Šiuo metu žemės drebėjimo nuniokotai centrinei Italijai vis dar yra reikalinga pagalba. Deja, mano gimtinės valdžia šaltakraujiškai pasinaudojo šia nelaime, pelnydami sau balsus. Prieš rinkimus jie sakė: balsuokite už mus, ir mes jums padėsime. Tačiau pažadai nebuvo įvykdyti. Neseniai ten lankiausi, tad galiu paliudyti, kad niekas nepasikeitė. Todėl stengiuosi viešojoje erdvėje kuo daugiau kalbėti apie Amatričės, Norčijos ir kitų miestų, kuriems buvo suduotas smūgis, padėtį. Žmonės vis dar laukia laikinų namų ir netgi kol bus patrauktos nuolaužos iš kelių. Tai neįtikėtina – juk nuo tragedijos praėjo jau treji metai. Tad kaip įmanydamas stengiuosi atkreipti dėmesį į šią problemą, tačiau aš vienas negaliu padaryti to, ką gali šalies valdžia.

Kalbant apie aktyvizmą, šiuo metu man svarbios trys temos: žemės drebėjimas Italijoje, feminizmas ir aplinkos apsauga. Esu be galo įkvėptas jaunosios švedų aktyvistės Gretos Thunberg. Ši šešiolikmetė – tikra kovotoja, viena iš svarbiausių šios eros simbolių. Jai nesutrukdė net turimas Aspergerio sindromas. Tad kovodama, ji iš viso susieja net tris temas – feminizmą, aplinkos apsaugą ir socialinio integravimo problemas. Juk Aspergerio sindromą turintys žmonės patiria sunkumų adaptuojantis, bendraujant su kitais. Viską apsunkina ir tai, kad visuomenė linkusi nepriimti kitokių žmonių. Aš Greta be galo žaviuosi.

– Jūsų kūrinio "Come in" vaizdo klipas, kurį pats prodiusavote, 2018-aisiais laimėjo Kalifornijos filmų apdovanojimus. Papasakokite apie jo idėją.

– Šią idėją brandinau ilgą laiką. Su aktoriumi Kenu Stottu, suvaidinusiu klipe, esame geri draugai (aut. pastaba – aktorius žinomas iš filmų "Hobitas"). Dažnai Italijoje susitinkame papietauti ar pavakarieniauti, daug kalbamės ir gerai leidžiame laiką. Tad vieną kartą bare mano gimtojoje Umbertidėje kalbėjomės apie planus sukurti vaizdo klipą. Kai pristačiau idėją, Kenas sutiko jame nusifilmuoti.

Šiuo darbu norėjau atskleisti žalą, kurią godumas ir galia gali padaryti žmogui. Laimė dažnai yra maži dalykai, o turtų siekimas gali nuvesti prie vienatvės ir liūdesio. Pradžioje klipo matome ūkininką, po darbo grįžusį namo. Jis sėdi prie stalo ir geria naminį vyną. Pro vienintelį, tačiau didelį langą, jo kambarį apšviečia saulė. Jis nėra turtingas, bet džiaugiasi tuo, ką turi.

Kenas nuostabiai perteikė ūkininko emocijas. Mano nuomone, jis yra vienas iš gabiausių šiandienos aktorių. Tiesą pasakius, esu šia tema kalbėjęs su Benedictu Cumberbatchu, kuris apie Keną buvo tokios pačios nuomonės.

Grįžkime prie vaizdo klipo – pagrindinis herojus gauna paslaptingą laišką, ir nežmoniškai apsidžiaugia. Kas parašyta tame laiške? Nusprendžiau palikti tai paslaptimi. Tad kai ūkininkas vėl grįžta namo, jis dėvi prabangų kostiumą ir rankoje nešasi šampano butelį. Jis tampa apsėstas pinigų, kuriuos kaupia ant didžiojo lango palangės. Krūvelių atsiranda tiek daug, kad telieka tik mažas šviesos ruoželis viršuje.

Tai – metafora, liepianti neuždengti savo gyvenimo šviesos. Tai ir buvo tikroji laimė – vaizdo, matomo pro langą, paprastumas. Klipo pabaigoje ūkininkas verkia, o galiausiai pratrūksta ir viską aplinkui išvarto. Pinigų krūvele jis uždengia paskutinį šviesos plyšelį, ir jį apgaubia tamsa.

Tiesą pasakius, nuo vaikystės svajojau tapti aktoriumi. Netgi studijavau aktorystę Milane, kur turėjau garbės susipažinti su pačiu Giancarlo Giannini. Tai buvo nuostabi patirtis, kuri paskatino neapsiriboti vien muzikos kūrimu. Negalėčiau parašęs dainą skambinti kitam prodiuseriui, ir prašyti, kad jis man sukurtų klipą. Šiais laikais vaizdas yra toks pat svarbus kaip ir daina, o gal net dar svarbesnis. Juk jis papildo žinutę, kurią nori perduoti kūriniu. Todėl mėgstu pats prodiusuoti savo dainų klipus, arba bent jau vadovauti visam procesui. Pats sukūriau ir paskutinį savo vaizdo klipą dainai "Suave". Netrukus pasirodys ir "Dreaming" vaizdo klipas. Tai – paskutiniai darbai iš albumo "Ex-Human". Dabar pradėsime dirbti prie naujojo, netrukus pasirodysiančio albumo.