– Nuo pirmojo muzikinio realybės šou „Kelias į žvaigždes“ jau daug vandens nutekėjo: ar vis dar dainuojate?
– Kai nuo dvylikos pradėjau mokytis groti šešiastyge gitara, iki šiol negaliu paleisti jos iš rankų. Nemetu nei dainavimo, nei gitaros. Todėl ir šiuo metu pagrindinis mano užsiėmimas – muzikos kūrimas, atlikimas, koncertai, o šalia – kartu su žmona kuriame šeimos verslą. Tiesa, jis dar labai jaunas. Lapkritį šventėme vienų metų gimtadienį. Apie jį paskelbėme per Vaidos gimtadienį – 2020-ųjų lapkričio 5-ąją. Savo naująjį verslą pavadinome „Anvari“, iššifravus tai reikštų Andrius, Vaida, Rimiškiai (paėmėme po pirmąsias dvi mūsų vardų ir pavardės raides). Tai šeimos drabužių linija. Žmona siuva, o aš dirbu vadybos, rinkodaros klausimais. Ką siuvame? Viską iš aukštos kokybės vilnos. Paltus, sijonus, kostiumėlius, švarkus. Kol kas Vaida lepina tik moteris, bet ateityje planuojame kokybiška apranga nudžiuginti ir vyrus.
– Tai gal jūs, Andriau, išimties tvarka jau puošiatės žmonos sukurtais kokybiškais drabužiais iš vilnos?
– O kaipgi?! Juk pirmiausia viską reikia išbandyti su savais. Turiu keletą jos siūtų paltų – labai patogūs. Dukrytės irgi patenkintos mamos siūtais paltukais. Kaip ir mūsų artimieji, pažįstami. Jei visi sako, kad gaminiai kokybiški, patogūs, gražūs ir stilingi – vadinasi, galima drąsiai siūlyti juos ir kitiems. Jei atvirai, iki šios idėjos mudu su Vaida ėjome labai mažais žingsneliais. Prireikė net penkerių metų, kol ryžomės įkurti įmonę. Vaida visą save atiduoda darbui – piešia, daro brėžinius, konstruoja, siuva, o jei pasitaiko didesnių užsakymų, turime žmonių, kurie mums padeda.
– Žodis „namai“ be galo trumpas, užtai kiek turi daugiaprasmių sluoksnių! Sakykite, apie ką pirmiausia pagalvojate jį išgirdęs?
– Namai – man pirmiausia yra šeima. Tas jausmas įaugęs į kraują nuo vaikystės. Tiek tėvai, tiek seneliai ilgus metus man klojo moralinius ir dorovinius pagrindus, kurie iš esmės buvo grindžiami meile savo šeimai. Todėl žinau: kad ir kas gyvenime nutiktų, svarbiausia man – šeima. Buitinė ir materialinė gerovė bus tik greta jos.
Atvirai: septyniolika metų pažįstami, vienuolika metų vedę Rimiškiai įsitikinę, kad meilė nugali viską. Tik svarbu nepamiršti nuoširdžiai išsikalbėti. A. Rimiškio asmeninio archyvo nuotr.
– Esate kilęs iš Jūžintų miestelio Rokiškio rajone, kur iki šiol gyvena jūsų tėvai. Bet pats su šeima nusibeldėte gyventi net į Klaipėdą. Kodėl?
– Matote, čia vis „Kelio į žvaigždes“ įtaka. Realybės šou metu mane pastebėjo „Cactus“ kompanijos prodiuseriai Bendžiai, kurie pasiūlė bendradarbiauti ir persikelti gyventi į Klaipėdą. Be to, mano žmona iš tų kraštų. Tad likimas taip jau sudėjo, kad teko kraustytis arčiau Vaidos. Ar būdamas netikras klaipėdietis dažniau matau jūrą? Oi, ne… Prie jūros vežame svečius, o patys vasarą labiau mėgstame ežerus. Ar nepasiilgstame gyvenimo kaime? Meluočiau, jei sakyčiau, kad netraukia. Juk tiek aš, tiek žmona esame užaugę mažuose miesteliuose. Kol kas tenkinamės viešnagėmis pas tėvus, o kaip bus ateityje – matysime. Norėtųsi turėti savo vienkiemį – išpuoselėtą savo rankomis. Bet kol turime mažų vaikų – reikia vežioti juos į mokslus, darželius, būrelius – patogiau mieste.
– Jei trumpam grįžtume į šlovės laikus, kai laimėjote realybės šou, kaip sugalvojote jame dalyvauti?
– Nuo pat darželio laikų muzikavau, vėliau lankiau muzikos mokyklą. Tą lemtingą vasarą kaip tik įstojau į muzikos pedagogikos specialybę. Panašiu metu pasirodė reklama laikraščiuose ir televizijoje apie „Kelią į žvaigždes“. Mano krikšto mama pamatė ir atvežė man tą laikraštį. Nors ir mažai tikėjau savo sėkme, vis dėlto išsikirpau anketą, ją užpildžiau ir išsiunčiau paštu. Tik po realybės šou prodiuseriai atskleidė, kad vienintelė mano anketa ir buvo rašyta ranka ant popieriaus – visos kitos pildytos internetu. „Kelias į žvaigždes“ iš tiesų buvo geras laikas, turėjome įvairių sričių profesionalų dėstytojų. Gavau daug patirties, žinomumo. Svarbiausia – susipažinau su Vaida (tuo metu ji buvo šokėja ir dirbo policijoje). Per šį projektą susikūrė mano šeima.
– Kalbant matematiškai: septyniolika metų esate pažįstami, vienuolika metų vedę ir užgyvenę patį didžiausią pasaulyje turtą – savo dukreles: vienuolikmetę Lėją ir penkiametę Andrėją. Negi per tą laiką jūsų gražios šeimos idilės netemdė juodi audrų debesys?
– Kaip ir pas visus, buvo visko. Šeima – didelis darbas. Su žmona esame skirtingi, bet esminiais gyvenimo klausimais – panašūs. Kuo? Požiūriu į meilę šeimai, į gyvenimo siekius, tikslus. Kai pradėjome draugauti, kartu praėjome visą pramogų pasaulio virtuvės mėsmalę: koncertai, turai, repeticijos, nemigo naktys, vakarėliai. Visur ėjome ir viską darėme kartu. Tad užteko laiko nušlifuoti aštrius kampus. Dabar, jei kyla problemų, išsikalbame, atviraujame, padiskutuojame ir prieiname prie bendrų sprendimų.
Šeima – didelis darbas. Su žmona esame skirtingi, bet esminiais gyvenimo klausimais – panašūs. Kuo? Požiūriu į meilę šeimai, į gyvenimo siekius, tikslus.
– Ar buvimas namuose visą dieną kartu nekelia jūsų šeiminiame vandenyne bangų?
– Gyvenimas visada banguotas. Niekaip nesuprantu tų žmonių, kurie skundžiasi, kad buvimas kartu vargina. Mes su Vaida tiek anksčiau, tiek ir dabar mielai viską darome kartu.
– Girdėjau, kad, norėdamas įsiteikti žmonai, sutikote nueiti keletą lietuviško piligrimų kelio etapų?
– Buvo toks faktas (juokiasi). Tiesa, po pirmos dienos ėjimo (sukorėme apie 35 km) finišą pasiekiau pūslėtomis kojomis: gal batai nebuvo tinkami? Šiaip labiau mėgstu net ir mažus atstumus įveikti automobiliu, o fizinę formą palaikyti sporto salėje. Bet Vaidai ėjimas labai patiko, tai šią vasarą planuojame atskiromis atkarpomis įveikti gal net visą „Camino Lituano“ kelią.
– Įsivaizduokite, kad patekote į konfliktinę situaciją. Kuris pirmasis eis taikytis ir išskleis baltą paliaubų vėliavą?
– Mūsų duete esu griežtesnis, piktesnis, emocionalesnis, mėgstantis greičiau užsidegti. Žmona – ramesnė, supratingesnė. Kadangi ji mane puikiai pažįsta, tai žino, kad minutė kita – ir aš, greitai užsiplieskęs, greitai ir užgesiu (juokiasi). Nekalbadienių, kitose šeimose besitęsiančių savaitėmis, pas mus nėra. Jei turime problemą, mes kalbamės, aiškinamės, o išsiaiškinę gyvename toliau. Tikrai nemokame kaupti pykčio savyje. Kad ir kas būtų – labai geri ar blogi dalykai – bandome išsikalbėti. Tai leidžia jaustis stipriau, pasitikėti vienam kitu labiau.
– Kai šeimoje gimsta mergaitės, kažkodėl sakoma, kad jos bus tėvelio dukrelės. Ar turite įrodymų, kad tai tiesa?
– Gal ir turiu... Tarp mūsų su dukrytėmis yra be galo stiprus ir glaudus ryšys. Ir šiaip esu iš tų emocionalesnių vyrų. Augome kartu su sese Raminta, kuri vienuolika metų jaunesnė už mane. Buvau jos gynėjas, užtarėjas. Net gimėme su ja tą patį gruodį, tik aš – gruodžio 13-ąją, o sesuo – 31-ąją (skaičiai apsivertė aukštyn kojomis). Beje, atėjus žiemai, mūsų šeimoje prasideda gimtadienių maratonas, nes Andrėja švenčia gimtadienį gruodžio 12-ąją, paskui aš, tada mano sesuo ir galiausiai vyresnioji dukrelė Lėja – sausio 2-ąją. Tą laikotarpį vadiname šventės šventėse. Grįžtant prie tėvelio ir dukrelių temos, matyt, kad dukros labiau limpa prie tėvų, o sūnūs – prie mamų. Mūsų su mama (ji pradinių klasių mokytoja) draugystė irgi buvo ypatinga. Jei norėdavo man kažką rimto pasakyti, ypač paauglystės laikotarpiu, visada rašydavo man laiškus ir palikdavo mano kambaryje ant stalo. Tada aš juos perskaitydavau ir nuoširdžiai į tai, kas ten būdavo parašyta, sureaguodavau.
Veikla: prieš penkerius metų pradėjusi siūti pirmuosius paltus, V. Rimiškienė pirmiausia aprengia saviškius. A. Rimiškio asmeninio archyvo nuotr.
– Tai kuri dukrelė labiau panaši į tėtį?
– Turbūt didžioji Lėja. Bent jau visu savo jautrumu. Mažoji pasiutimu ir nežabota energija visa į žmoną. Nors prie manęs prisirišusios abi. Ar rašau joms laiškus? Kol kas dar ne. Kaip ir nėra reikalo. Su Lėja mes sėdame, išsikalbame, ir viskas gerai. Ji be galo stropi, gerai mokosi, meniška, kūrybiška. Rašo eilėraščius. Mažajai, kai paaugs, įtariu, tikrai teks laiškus rašyti. Labai pasiutusi – tikra sesers priešingybė. Kad turėtų kur dėti savo energiją, leidžiame ją į meninę gimnastiką. Be galo lanksti. Vos grįžta namo, kaipmat prasideda špagatai, virvutės… Jau antri metai sportuoja. Didžioji Lėja jau nuo penkerių metų lanko sportinius šokius. Šiuo metu jų pora pasiekusi profesionalų lygį, tad treniruojasi šešis kartus per savaitę – mokslų ir treniruočių grafikas labai intensyvus.
– Ar tėveliui neapmaudu, kad nei viena, nei kita dukra nedainuoja?
– Bandėme leisti mažąją dainuoti, bet kažkaip neprilipo. Gimnastika jai labiau patinka. Ar negaila? Tikrai ne. Labai džiaugiuosi, kad pirmoje vietoje Lėjai vis dėlto yra mokslai ir ji besimokydama patiria didžiulį malonumą. Aš savo metu mokiausi gerai, bet papildomoms užduotims spręsti aukoti laisvalaikį? Na jau ne. Kas veža dukras į treniruotes? Žinoma, aš, nors laiko per parą dažnai trūksta. Žmona šiuo metu visa galva pasinėrusi į siuvimą, tad tikrai nenoriu jos trukdyti.
Jei nėra nuotaikos, einu į virtuvę. Ten kuriu, improvizuoju, uostau, ragauju ir taip geriausiai atsipalaiduoju. Šeimos vakarienė man šventas reikalas.
– Koks šauniausias jūsų šeimos laisvalaikis? Ką mėgstate veikti visi drauge?
– Keliauti. Bakstelime pirštu į Lietuvos žemėlapį, sėdame į automobilį ir lekiame. Kadangi mano tėvai gyvena Jūžintuose ir atstumas iki jų beveik 400 km, tai mėgstame pas juos važiuoti vis kitais maršrutais. Pakeliui aplankome vis naujas įdomias vietas. Kartais iš pažįstamų pasiskoliname kemperį. Tuomet lekiame kelioms dienoms į Latviją ar dar kur nors. Mergytės, mačiau, jau dabar daro sąrašus, ką norėtų aplankyti per šios vasaros atostogas. Privalomas punktas – nakvynė palapinėje!
– Dažnai šeimos turi smagių bendrų kasdienių ritualų – kas ryto maldą, kas bendrą vakarienę su atvirais šeimos narių pokalbiais. O jūs?
– Kiekvieną dieną sėdame rateliu ir pusvalandį laiko skiriame dienos įvykiams aptarti. Pasikalbame, paatviraujame, pasidalijame kartais džiugiais įvykiais, o kartais – nelabai. Paskui vėl pasineriame į dienos rutiną iki vakaro, bet prasmingas stabtelėjimas mus kažkaip mobilizuoja į gerąją pusę, tarsi surenka iš naujo. Penktadienis – tradiciškai šeimos filmų vakaras. Jei man nėra renginių, pasiruošiame ir nesveikų užkandžių (kukurūzų spragėsių, bulvių traškučių) – manau, sykį per savaitę galima. Dažniausiai renkamės filmą visai šeimai. Ne šiaip kokį, o žiūrime rekomendacijas, žiūrovų įvertinimus, kad būtų prasmingas, pamokantis, kad stiprintų pamatines žmogaus vertybes.
Priklausomybė: „Kai nuo dvylikos pradėjau mokytis groti šešiastyge gitara, iki šiol negaliu paleisti jos iš rankų“, – juokiasi atlikėjas A.Rimiškis. A. Rimiškio asmeninio archyvo nuotr.
– Kuris iš judviejų – jūs ar Vaida – yra didesnis virtuvės šefas?
– Vienareikšmiškai – aš. Virtuvė nuo senų laikų yra mano teritorija. Nebent būčiau išvykęs į kelių dienų komandiruotę ar koncertinį turą. Tuomet jau virtuvę perleidžiu žmonai (juokiasi). Pamenu, per pandemiją, kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas ir negalėjome važiuoti pas tėvus, tai visą Kūčių, Kalėdų stalą ruošiau aš, o panelės rūpinosi serviravimu, puošimu. Net mamai skambinti nereikėjo, nes tų patiekalų receptai jau nuo vaikystės įaugę į kraują. Ir dabar, jei nėra nuotaikos, einu į virtuvę. Ten kuriu, improvizuoju, uostau, ragauju ir taip geriausiai atsipalaiduoju. Šeimos vakarienė man šventas reikalas.
– Koks jūsų šeimos mėgstamiausias patiekalas? Ką tėveliui tenka dažniausiai gaminti?
– Oi, sudėtingas klausimas, nes mūsų visų skoniai labai skirtingi. Be to, mažosios merginos dar labai išrankios maistui. Didžioji valgo viena, mažoji – kita, o mes su žmona – trečia. Tad dažniausiai tenka gaminti po kelis patiekalus, kad visi būtų sotūs ir laimingi. Tortai manęs nedomina. Tai labiau žmonos ir dukrelių eksperimentai. Mane traukia rimtesnio maisto gaminimo reikalai.
– Jei paprašyčiau išduoti ne kulinarinį, bet gyvenimišką, pačių išbandytą laimingos šeimos receptą? Gal jis tiktų ir kitiems, vis dar nerandantiems laimingos santuokos rakto?
– Labai nemėgstu patarti, nes visi žmonės tokie skirtingi. Manau, kad meilė nugali viską. Nes į ją telpa viskas: ir atsakomybė, ir požiūris, ir vienas kito supratimas, ir pasiaukojimas. Sakyčiau, kad tiesiog reikia nuoširdžiai mylėti kitą žmogų, o kai meilė bus nuoširdi, tuomet ir visos negandos trauksis į šalį. Tik reikia turėti omeny, kad su laiku meilė kinta, įgauna naujų spalvų, darosi brandesnė. Bet tuo ji man ir patraukli – kad, bėgant metams, vis kitokia.
Naujausi komentarai