Netikėtas pasiūlymas

Su iššūkiais ir išbandymais, atrasdami platesnes kūrybines erdves, susidūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tapybos katedros antrakursiai: Aira Baleišytė, Lukas Marciulevičius ir Vytenis Mikulevičius, sulaukę Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės kvietimo įgyvendinti meninį projektą Vilijampolės socialinės globos namuose.

"Projektas atsirado netikėtai. Globos namų socialinė darbuotoja Akvilė Liaudinskaitė ieškojo menininkų, kurie galėtų dekoruoti globos namuose esančią sieną, ir kreipėsi į VDA KF Tapybos katedrą. Nuo pavasario derinome projekto detales ir šį rudenį įgyvendinome savo sumanymus", – pasakojo A.Vaitkūnienė.

Tai nėra pirmasis VDA KF vykdytas socialinis projektas, skatinantis bendradarbiavimą tarp įvairių sričių menininkų ir socialinių darbuotojų, siekiančių gerovės visuomenės paribyje esančioms socialinėms grupėms, kurioms dėmesys, šiluma ir bendravimas yra taip reikalingi. Kelerius metus yra tęsiamas projektas su Ventos socialinės globos namais – "Tu negali – menas gali!"

Emocijų ir tapybos jungtys

Tapybos katedros antrakursiai, įgyvendindami savo projektą, įgijo įvairialypės patirties. "Projektas paskatino susimąstyti, kad, tik peržengęs savo komforto zonos ribas, pamatai, koks daugiabriaunis yra gyvenimas", – sakė L.Marciulevičius.

Iš pradžių studentų trijulei buvę baisu susidurti su globos namų gyventojais, nes skyriuje, kuriame pasirinkta dekoruoti sieną, buvo prižiūrimi psichikos negalią turintys vaikai. "Tapybos prasme tai taip pat buvo nauja patirtis: didelio formato pajautimas, jo suvaldymas, spalvų, formų, potėpių dėliojimas plokštumoje kuriant vaizdą – tai techninių įgūdžių lavinimas", – prisipažino jis.

"Manau, kad visada yra gerai pakeisti tapybos situaciją. Diena iš dienos dirbame auditorijose, atsiranda tam tikra tapybos rutina. Akys pripranta prie darbo, būna sunku jį pamatyti. Kai staiga pasikeičia erdvė – randasi nauja patirtis, – apie galimybę įgyti naujos kūrybinės patirties pasakojo A.Vaitkūnienė. – Pasaulis labai įvairus. Mes galime tik numanyti, kiek jame yra kenčiančių žmonių, iš kurių atimta galimybė jį suvokti. Patirtis, įgyta globos namuose, persismelkia ir į kūrybą, ji gilėja."

Kūrybos betarpiškumas

V.Mikulevičius pasakoja, kad tam tikras iššūkis buvo ir dirbti visiems drauge. "Kiekvienas piešėme eskizus, galvojome savo koncepcijas, tačiau vėliau ieškojome bendro vizualinio ir idėjinio sprendimo. Sujungėme mintis, ieškodami formų, spalvų, kompozicijos dermės", – kūrybinio proceso detales apibūdina tapytojas.

Jaunieji menininkai turėjo visišką laisvę įgyvendinti savo kūrybinius sprendimus. Globos namų vadovai pageidavo tik vieno – kad į interjerą įsilietų ryškios, šviesios, gyvybingos spalvos, nebūtų jokio niūrumo ar dramatiškumo.

"Tapymo procese vis pribėgdavo vaikai pažiūrėti, ką mes čia veikiame. Stebėjau, kaip jie žiūri į spalvas, formas, kaip plečiasi jų akys, kaip jie džiaugiasi. Kad ir kokia liga žmogus sirgtų – spalvos, formos, impulsai, energija jį veikia", – įspūdžiais dalijasi A.Vaitkūnienė.

Katedros vedėja užsiminė, kad, įgyvendinant šį projektą, lankė dvilypiai jausmai: "Jautiesi kaltas, kad gyveni gerai, tau nieko netrūksta, o tie mažyliai – likimo nuskriausti. Bet, kita vertus, apėmė meilė, bendrumas – esame visi kartu, kad ir kokie skirtingi būtume." A.Baleišytė pripažino sunkios atmosferos nepajutusi: "Vaikai man pasirodė šilti, smagūs. Mes neturėjome galimybės bendrauti su jais, kadangi mūsų tikslas buvo tapyti, tačiau neatsisakyčiau dar kartą dalyvauti tokiame projekte. Norėtųsi kiek giliau išgyventi būsimą patirtį", – planais apie ateitį pasidalija jaunoji kūrėja.

Tapytojai vieningai pripažino, kad pirmą kartą įžengę į socialinės globos namus, buvo sujaudinti ten tvyrojusios atmosferos, tačiau darbuotojų atida suteikė galimybę išlaisvėti ir kūrybiname procese atrasti naujas erdves, kurių refleksijos atsispindės tolesniuose jaunųjų menininkų kūrybiniuose ieškojimuose.