– Birželio viduryje Kauno menininkų namuose įvyko jaukus jūsų, dainuojamosios poezijos autorės, kūrybinės veiklos 40-mečio koncertas. Kas labiausiai džiugina širdį?

– Smagu, kad vis dar nestokoju kūrybinių idėjų. Ar buvo krizių? Gal ir buvo, bet jos labiau susijusios su tam tikrais asmeninio gyvenimo įvykiais, o ne kūryba.

– Galbūt norėjote kažką padaryti, bet pritrūko valios, jėgų, finansų, laiko? Ne veltui sakoma: geriau gailėtis to, ką padarei, nei apgailestauti dėl to, kas neįvyko.

– Kai amžiaus kreivė kyla į viršų, atsiranda daugiau patirties, o drauge – ir išminties. Gailiuosi, kad neišnaudojau visų galimybių, kurias turėjau jaunystėje. Aš nekalbu apie pačią kūrybą, veikiau – apie jos sklaidą. Tuo metu turėjau galimybę dalyvauti muzikinėse televizijos laidose. Vienintelė sąlyga – kurti populiaresnę muziką. Kadangi esu dainuojamosios poezijos žanro atstovė, kurti įkvepia pati poezija, jos ritmas, rimas. Būtent poezijoje aš išgirstu ir pačią muziką, kurią – tarsi besikartojantį leitmotyvą – paskui panaudoju ir pačioje dainoje. Yra kompozitorių, kurie tiesiog rašo muziką, o paskui ieško poeto, kuris jų kūrybai pritaikytų tekstą. Mano atveju kitaip – muzikos be poezijos  nekuriu. Iš pradžių priešais akis turiu turėti tekstą. Juokiuosi, kad dažnai jis pats man nukrenta ant delno tarsi iš dangaus.

– Turite omeny savo ilgametę draugystę su daugybe poetų? Ar daug jų susirinko į kūrybinės veiklos jubiliejų?

– Atvyko žurnalistė, poetė Jolanta Vitkutė, su vyru šiuo metu gyvenanti tarp Vilniaus ir Meksiko miesto. Taip pat – klaipėdietė poetė Jūratė Sučylaitė. Kai ruošiausi šiam koncertui, turėjau tikslą pristatyti savo klausytojams kuo daugiau poetų, pagal kurių tekstus skamba mano dainos. Norėjau juos supažindinti ne tik su poetais, bet ir su muzikantais, kurie lydėjo mane per visą tą kūrybinį laikotarpį. O jų buvo išties nemažai: pianistas Giedrius Misiūnas, smuikininkė Ilona Klusaitė, latvių gitaristas Arnoldas Karklis. Prisijungė Neda Malūnavičiūtė su fleita, Alma Petrauskaitė su akordeonu, Deivis Jurevičius su mušamaisiais. Scenoje talkino jau užaugusios mano buvusio vaikų kolektyvo dainininkės. Net gydytojas Arnoldas Janavičius, sykį, man atsidūrus gydymo įstaigoje, prisipažinęs, kad dainuoja mano dainas kiekvienoje asmeninėje šventėje.

Dedikacija: pagal N. Blaževičiūtės eiles sukurtą dainą „Bičių duona“ Ilona paskyrė savo šviesaus atminimo tėveliams. Bitutės partiją fleita įgarsino atlikėja N.Malūnavičiūtė / V. Vaičiulio nuotr.

– Vakaro metu skambėjo Jūratės Sučylaitės, Jolantos Vitkutės, Valdo Daškevičiaus, Jono Meko ir kitų poetų eilės. Daugelį jų pažįstate asmeniškai?

– Koncertą pradėjau savo draugės – lietuvių kilmės poetės Vidos Bladykaitės-Wilson, šiuo metu gyvenančios JAV, eilėraščio žodžiais „Išsakysiu save, iškalbėsiu“. Šis jos eilėraštis buvo parašytas dar prieš autorei išvykstant į Ameriką. Ne kiekvieno poeto kūryba man suskamba daina. Turi kažkas nutikti viduje, kad kiltų noras jį muzikaliai įgarsinti. Su kita poete – Nijole Blaževičiūte – gyvai nesame susitikusios (ji jau mirusi). Netikėtai susipažinau su jos seserimi Gražina, kurios gyvenimo misija po sesers mirties tapo išleisti jos eiles. Pagal N.Blaževičiūtės eiles sukurtą „Bičių duoną“ paskyriau savo šviesaus atminimo tėveliams. Deja, tai buvo pirmasis mano kūrybinis jubiliejus, kuriame jie nebedalyvavo. Tėvelis visą gyvenimą buvo bitininkas, mama – darbšti kaip bitutė, todėl ši daina jiems abiem labai tiko. Bitutės vaidmenį koncerte atliko N.Malūnavičiūtė su fleita, o dar daugiau gražių spalvų mano atliekamai muzikai pridėjo latvių gitaristas A.Karklis. Beje, pagal šios poetės eiles esu sukūrusi labai daug gražių dainelių vaikams.

– O jei tektų pasirinkti – vaikus ar suaugusiuosius: kuriems mieliau kurtumėte?

– Neskirstau savo dainų į skirtas vaikams ar ne vaikams. Ir jau tikrai nemanau, kad Violetos Palčinskaitės ar Ramutės Skučaitės poezija skirta vien tik mažiesiems. Mano nuomone, šie eilėraščiai skirti mąstančiam žmogui – nesvarbu, kokio jis amžiaus. Štai kodėl jie nuostabiai tinka ir suaugusiesiems. Turiu visas tiek seniau, tiek ir dabar perleistas šių autorių knygeles; vartau, skaitau jas dar ir dar kartą – tie puikūs eilėraščiai tikrai visiems. Nepainiokim jų su mano išleistos dainų knygelės „Čiuku čiuku traukinuku“ tekstais. Jie buvo skirti mažiems vaikams, jų kalbos raiškos vystymui (I.Papečkytė – Lietuvos muzikos terapijos asociacijos narė, menų ir specialioji pedagogė-ekspertė, dirbanti su ugdytiniais, turinčiais vidutinę, sunkią ir visišką negalią, – aut. past.)

– Ar niekada pati nebandėte kurti eilių?

– Rašiau, ir dabar rašau. Tačiau kaip poetę save vertinu kukliai. Prieš dešimt metų vykau į Varšuvoje vykstantį kasmetį dainuojamosios poezijos festivalį-konkursą „Oppa 2012“. Ten kviečiami dalyvauti atlikėjai, kuriantys dainas pagal savo tekstus. Netgi patekau į vadinamąjį auksinį penketuką, iš kurio pagrindiniam laimėtojui suteikiama galimybė įrašyti ir išleisti kompaktinę plokštelę. Tąkart sėkmė lydėjo lenkų muzikantų grupę. Bet kvietimą į renginį gaunu iki šiol. Jei kada sukursiu, mano galva, vertingų tekstų, galbūt dalyvausiu jame dar sykį. Tiesiog dėl pramogos.

Manau, tai ilgo, jau nueito kūrybinio kelio rezultatas – šiandien be vargo galiu sudainuoti kiekvieną eilėraštį.

– Turbūt ne kiekvienas jūsų ar kito poeto sukurtas eilėraštis suskamba daina?

– Gal anksčiau tai būtų buvusi problema, bet dabar galiu drąsiai pasiimti daugybę eilių ir tiesiog vietoje kurti dainas pagal jas. Net be jokio instrumento. Manau, tai ilgo, jau nueito kūrybinio kelio rezultatas – šiandien be vargo galiu sudainuoti kiekvieną eilėraštį. Gaunu ir užsakymų. Štai poeto Pauliaus Širvio jubiliejui parengiau visą dainuojamosios poezijos programą pagal man tinkančias eiles.

– Trumpam grįžkime į Menininkų namus. Gal jubiliejiniame koncerte dalyvavo ir jūsų dukros – Elenutė su Marija? Minėjote, kad Elena, nors ir turi specialiųjų poreikių, yra labai muzikali: groja akordeonu, pianinu...

– Ant scenos mamos sveikinti merginos nelipo, bet salėje abi sėdėjo. Šį sykį akordeonu grojo ne Elena, bet jos akordeono mokytoja Alma Petrauskaitė. Palepino mus ir sudėtingu Claude'o Debussy kūriniu „Kaukės“, su kuriuo laimėjo tarptautiniame akordionistų konkurse. Tai jos dėka Elenutė vis dar groja, neseniai gerai pasirodė neįgaliųjų konkurse. Deja, kuo toliau, tuo sunkiau jai pavyksta susikaupti. Jaunėlė dukra Marija šįmet baigė vienuolika klasių. Į sceną nesiveržia, bet mokosi pas Gintarą Stankūną scenos menų mokykloje – muša būgnus. Merginą traukia architektūros studijos, tai pažadėjau šią vasarą pamokyti ją piešti paprastu pieštuku. Kadangi mano pačios aukštosios studijos buvo susijusios su daile (vėliau Kaune teko dirbti piešimo, braižybos ir darbų mokytoja), tai išraiškos per linijas, spalvas labai pasiilgstu.

Draugystė: su akordeonininke A.Petrauskaite ir latvių gitaristu A. M. Karkliu / L. Gelažiūtės nuotr.

– Neriame į liepą – patį atostogų sūkurį. Ką žadate veikti – muzikuoti ir koncertuoti, o gal šiek tiek pailsėti nuo muzikos?

– Jau ir praeitą vasarą turėjau labai daug renginių ne tik Kaune, Kauno rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Dalis dėl pandeminių rekomendacijų vyko tiesiog lauke. Nustebau, kad žmonės, kurie klauso dainų „Duokim garo“ varžytuvėse, taip pat mielai priima mano dainuojamąją poeziją, nors esu girdėjusi priekaištų, jog per sudėtingus tekstus dainuoju (juokiasi). Tas tiesa. Man patinka dainuoti sudėtingą Oskaro Milašiaus, Paulio Celano ar Rainerio Marios Rilke'ės poeziją. Dailininkas Danielius Rušys net atsiuntė nuorodą, kaip skardžiai, kietai skaitomas P.Celanas vokiškai, ir pridėjo, kad mano muzikiniam akompanimentui labiau tiktų Federico  Garcios Lorcos poezija. Tuo tarpu kitam mano kūrybos gerbėjui, Amerikos lietuviui, pasivadinusiam pseudonimu Vyto B., labiausiai iš mano dainų patiko būtent P.Celano „Prisiminimas iš Prancūzijos“. Ją rado 1990-aisiais išleistoje bardų vinilinėje plokštelėje „Dabar kai galima“.

– Jei reikėtų tiksliau apibūdinti, koks jūsų klausytojas – jo amžius, profesija, interesai?

– Manau, tai būtų mąstantis jausmingas žmogus, kuris skaito ne tik poeziją. Tikiu, kad tuomet jam turėtų patikti ir mano atliekamos dainos. Amžiaus net negalėčiau įvardyti, nes į asmeninį feisbuko puslapį gaunu labai įdomių atsiliepimų. Man rašo ir jauni, ir vyresni muzikantai profesionalai, siūlo pagroti kartu. Turiu savo kūrybos gerbėją Biržuose, kuris paprašė atsiųsti anksčiau išleistų dainų įrašus, nes senosios kasetės jau visiškai susidėvėjo. Turiu ištikimą gerbėją Darwiną Lindemanną Australijoje, kuriam asmeniškai dainavau Kauno galerijoje „Balta“. Beje, galerijos įkūrėja – gera mano draugė Jolanta – leido ten repetuoti su muzikantais ruošiantis šiam jubiliejiniam koncertui. O vienas verslininkas sykį koncerte yra paklausęs: „Kas tave taip nuskausmino, kad taip giliai kabini?“ Dažnai mano atmintyje išlieka ir paprastų žmonių, sutiktų per įvairius renginius, pokalbių nuotrupos. Kartą, kai dainavau Kazlų Rūdos bibliotekoje, viena apsiašarojusi moteris koncerto pabaigoje priėjo prie manęs sakydama: „Buvo taip gražu... Kada, Ilona, jūs vėl pas mus atvažiuosite?“ Kitą sykį Kaišiadoryse senutės pirmoje eilėje dūsavo: „Ach, kaip gražu... Kaip gražu...“ Tokios koncertų akimirkos tarsi pakylėja ir suteikia aiškų žinojimą, kad darai tai, ką privalai daryti – eini teisingu keliu.

– Ne visiems kūrėjams pavyksta likti ištikimiems savo mėgstamam muzikos žanrui net keturis dešimtmečius. Ar sunku buvo laikytis ištikimybės įžadų?

– O gal man tiesiog nebuvo pasirinkimo kažką daryti kitaip? Šis žanras neįpareigojo būti kasdien užimtai iki vidurnakčio. Namuose augo dvi dukros, turėjau pareigų, atsakomybių. Su Elenute, turinčia specialiųjų poreikių, ir dabar nesiskiriu kiaurą parą. Kai ji buvo maža, vesdavausi dukrą į savo įkurto „Vaikų dainos teatro“ repeticijas. Jai patikdavo stebėti dainuojančius vaikus. Grįžusi į namus ji bandydavo visa tai atkartoti. Šiuo metu Elenai 34-eri. Jai visą gyvenimą reikės mano dėmėsio, globos. Jei sumanyčiau praplėsti muzikinę veiklą, tektų dalyvauti grupių repeticijose – kas tada būtų su dukra?! Realybė tokia, kad negaliu viso šito sau leisti. Jei visai atvirai, dauguma dainų, skambėjusių mano jubiliejiniame koncerte, buvo sukurtos jau gerokai po vidurnakčio, kai Elena saldžiai miegojo. Įkvėpimas ateidavo gana greitai: per 5–10 minučių! Paskui laukdavo ilgas jų tobulinimo procesas, bet tai aš galėdavau daryti ir būdama su dukra. Užtai kūrybinę kibirkštį gaudydavau tik naktimis!

Palaikymas: koncerte skambėjo Ilonos mėgstamų poetų eilės, kurioms papildomų spalvų suteikė visas pulkas jos draugų muzikantų / L. Gelažiūtės nuotr. 

– Jei gyvenimo knygoje Ilonos Papečkytės istorija būtų užrašyta kiek kitaip: Elenytė sveika, o jos mamytė tokia pati kūrybinga, talentinga, entuziastinga…

– Klausiate, ar būčiau daugiau pasiekusi? Hmm… Galbūt niekada tokio varianto ir nesvarsčiau. O gal ta neribota laisvė nepažadintų manyje jokios kūrybinės kibirkšties? Juk gali būti ir taip. Dažnai, kai yra geros sąlygos, kažkas nevyksta. Turiu pavyzdžių, kai menininkui tarsi yra visos sąlygos tobulėti, o jis verda savo sultyse.

– Buvo toks geras senosios animacijos filmukas: kai mergaitė turėjo ąsotėlį – nerasdavo žemuogių, ir, atvirkščiai, kai rasdavo uogų, neturėjo ąsočio…

– Taip… Visi pasakų rašytojai yra genijai (juokiasi). Visos tos istorijos apie auksines žuveles, bjauriuosius ančiukus yra tiesiog gyvenimiška išmintis. Gal todėl vaikams ir skaitome jas.

– Ar stengiatės žengti koja kojon su jaunimu – žinote, kokie atlikėjai, kokia muzika dabar skamba per dukros Marijos ausines?

– Nepatikėsite, bet Marija dabar dažnai klausosi mano jaunystės dainų. Šiuo metu jai patinka anglų atlikėja Kate Bush. Ir aš labai ją mėgau. Freddie Mercury su grupe „Queen“ – dar vieni dukros dievaičiai. Nesu begalinė jų gerbėja, bet suprantu, kad tas daugiabalsis dainavimas, graži roko ir klasikinės muzikos sintezė, išties patraukli. Aišku, yra grupių, kurias išgirdus, tenka ir savo kambario duris užsidaryti (juokiasi).

– Ilonos pažadai šiai vasarai?

– Pasiūliau ir prižadėjau vienai bendraklasei, kuri turi namą Druskininkuose, organizuoti plenerą – pamokyčiau norinčius piešti ir pačiai būtų didelis malonumas. Labai pasiilgau teptukų ir molberto. Ilsėtis? Na, jau ne. Žiūrėsiu, kokie bus orai, šeimynos sveikata. Mariją jau išlydėjome pasisvečiuoti pas pusseserę į Šveicariją, o mudvi su Elenute turbūt keliausime per Lietuvą. Turiu keletą pakvietimų paviešėti sodybose prie ežerų. Dukrai labai svarbu gražūs vaizdai, skanus maistas, bet labiausiai vis dėlto jai rūpi būti su mama.