Spalio 7–11 d. Kaune vyko jubiliejinis, 25-metį švenčiantis šiuolaikinio šokio festivalis "Aura". Festivalio programa stebina kasmet, tačiau šiemet ji buvo iš tiesų išskirtinė: atskleidė, koks platus yra šiuolaikinio šokio pasaulis, ir supažindino su šiuolaikiniu Italijos šokiu.

Jubiliejiniame festivalyje parodytus spektaklius jungė atvirumo koncepcija – netrūko nuogų kūnų, pačių menininkų asmeninių patirčių ir noro atvirai kalbėtis apie šiandien aktualias problemas.

Tiesa, tikrai ne visi užsienio dalyvių pasirodymai verti žodžio "šedevras". Ne viename jų teko patirti ir nusivylimo kartėlį. Nepaisant to, festivalis tikrai neprailgo, pasirodymų teko laukti su dideliu smalsumu, svarstant, ką naujo ir iki šiol nematyto bus galima pamatyti. Festivalis pritraukė daug užsienio svečių ir smalsių žiūrovų, nesibodinčių iš tiesų šiuolaikiško, eksperimentinio ir provokuojamo šokio.

Šis tekstas neapžvelgs absoliučiai visų festivalio metu parodytų šokio spektaklių – bus išskirti tik keletas labiausiai atmintyje įsirėžusių šio šokio žanro krypčių ir jų besilaikančių trupių. Nepaminėti spektakliai tikrai nereiškia tai, kad jie buvo prasti.

Performatyvusis

Festivalio atidarymo dieną pristatytas tarp šokio ir performanso balansuojantis spektaklis "Kokį amžių vaidini?", kuriame šoka iš Italijos atvykę choreografė, šokėja Silvia Gribaudi ir jos vyras šokėjas Domenico Santonicola.

Minimalistinėje sceninėje erdvėje gana apšviestoje scenoje nebe jauni šokėjai pasirodo visiškai nuogi. Publika pasijunta kiek nejaukiai, tačiau kūnai ne šokiruoja, o šokiu per senstančio kūno įvaizdį leidžia pažvelgti į žmogaus būties laikinumą.

Iš įvairių improvizacinių miniatiūrų sudarytas spektaklis supriešina senstančius kūnus ir stereotipinio grožio industrijos brukamas įvairias prieš senėjimą nukreiptas priemones – tai daroma su dalele ironijos. Pastarosioms spektaklyje atstovauja agurkai. Pjaustomų ir valgomų ar dedamų ant odos ilgavaisių žalių agurkų kvapas sklido po visą nedidelę dramos teatro Rūtos salę. Šokėjai ironiškai pasakoja, kaip jie dabar jaučiasi šviežiai ir atjaunėję, nors kūnai atrodo taip pat. Nuolat balansuojama tarp realybės ir sapniškos erdvės.

Šokėjai tai kreipiasi į žiūrovus, užmegzdami kontaktą ir vesdami į bendra patirtimi paremtą dialogą, kaip tai daroma performanso mene, tai judesiais tarytum panyra į fatališką ir kartu visai beprasmę laiko tėkmę. Įdomi pasirodymo koncepcija, bet palieka neišbaigtumo įspūdį, o kai kurios mintys perteikiamos pernelyg tiesmukai ir paviršutiniškai.

Miuziklas

Šiam požanriui galima būti priskirti pasirodymą "0000000", kurio autorius – choreografas iš Italijos Giulio D’Annas.

Spektaklyje šoko italai šokėjai iš dviejų trupių – "Versiliadanza" ir "Fattoria Vittadini". Čia šokis susiliejo su miuziklo bruožais – šokėjai ir dainavo, ir šoko. Kūrėjus įkvėpė Zagrebe esantis "Nutrūkusių santykių muziejus", tad spektaklyje buvo kalbama nenusisekusių santykių tema, papildyta Italijos nutrūkusių santykių statistika ir pačių šokėjų biografijų faktais.

Spektaklis sudarytas iš fragmentų, kurių metu kiekvienas šokėjas pasakoja ir išdainuoja savo skaudžią patirtį šiuo klausimu bei ją kartu su kitais šokėjais perteikia judesiu. O patirčių būta labai įvairių – vieną iki šiol kankinantis išsiskyrimas su mylimu žmogum, kitam randą širdyje palikusi tėčio netektis, trečiam be galo aktualus homoseksualumo klausimas ir t.t.

Spektaklis buvo įdomus dėl atrastų originalių sąsajų tarp šokio ir iš dramos teatro atkeliavusios vaidybos, dėl kurios galima ir pasiginčyti, nes kartais atrodė, kad šokėjai tiesiog būna savimi. Klausimų sukėlė ir tikrumo aspektas, nes, klausantis įvairiausių autobiografinių detalių (kiek iš aštuonių šokėjų yra tikintys, kiek turėję meilės santykių, net kiek uždirba ir begalė kitų faktų), teko pasinerti į šių dienų jauno žmogaus pasaulį, kuriame – didelė kultūrinė įvairovė, daug skirtingų pasaulėžiūrų ir įsitikinimų.

Šis kūrinys gana atviras – tai simbolizuoja ir šokėjų tik apatiniais drabužiais pridengti nuogi kūnai. Nors stebėdamas judesiais ir žodžiais perduodamą informaciją žvelgi į kitą žmogų, jame pamatai save patį ir natūraliai išsikeli identifikacijos klausimą globaliame pasaulyje.

Odė judesiui

Galima būtų įvardyti tuos festivalio spektaklius, kuriuose išimtinai dominuoja judesys ir šokis. Šio tipo šokio pavyzdys – Pietų Korėjos šiuolaikinis šokis.

Antrąjį festivalio vakarą pristatyti trys trumpi šokiai, kuriems būdingi itin tikslūs judesiai. Ypač tai galima pasakyti apie "Vyro dienoraštį", pašoktą "Jayu" šokio trupės. Šiame šokyje scenoje nėra nė vieno daikto ar objekto, galinčio padėti suprasti atliekamo šokio siužetinę liniją. Šokėjai neištaria nė vieno  žodžio – kalba vien šokiu.

Tiesa, scenoje kartais pasirodo per mikrofoną kalbantis žmogus, tačiau, ką jis sako, lieka paslaptis, nes vertimas į suprantamesnę kalbą nei akių, nei ausų nepasiekia. Kas norėta pasakyti, lieka pasiskaityti festivalio programėlėje: "Spektaklyje tyrinėjama, kaip keičiasi emocijos mylimiesiems kuriant prasmę ir išsiskiriant."

Tema perteikiama šešiems šokėjams šokant kartu, atskirai, grupėmis, sudarant atskiras trijų vaikinų ar trijų merginų kompozicijas, vėl susiliečiant ir vėl išsiskiriant. Negatyvios emocijos, kaip liūdesys, nuoskaudos ir nerimas, perteikiami sudėtingais, didelio fizinio pasirengimo reikalaujančiais judesiais.

Šokis ir drama

Kituose pasirodymuose šokis susijungė su dramos teatro estetika. Vienas tokių pavyzdžių – "Sugretinti", kurį atliko iš Nyderlandų atvykusios dvi menininkės, šių metų festivalio ženklu tapusios Cecilia Moisio ir Katarzyna Sitarz.

Tai į jokius standartus neįtelpantis kūrinys, kurį galima būtų pavadinti tikru šou, kadangi menininkės scenoje tiesiog šėlo ir nenuilsdamos vis bandė kažkuo nustebinti. Feministinių atspalvių prisodrintame pasirodyme menininkės pasirinko sugretinti retro ir šiandienos moters vaizdinius. Prasidėjus pasirodymui šokio tenka kiek palaukti, nes jis prasideda kaip tikras spektaklis – į sceną įžengia retro stiliaus apranga pasipuošusios šokėjos ir uždainuoja tokią pat romantišką dainelę apie jaunas žavias, trapias merginas. Jos – seksualios, saldžiai moteriškos ir itin malonios.

Pasitelkusios ironiją, šokėjos-aktorės tarsi atgyjusiose Marilyn Monroe laikų reklamose kalbasi apie puikios figūros išsaugojimo paslaptis, skaniai gamina, dėvi pūstus sijonus, yra puikiai gaminančios geros žmonos ir t.t. Kitaip tariant, nori bet kokia kaina įsisprausti į brukamą stereotipinę moteriškumo koncepciją, kurią šokėjos įtvirtina ir judesiais.

Po truputį artistės nusirenginėja, kalbina salėje sėdinčius vyrus, klausdamos šių, ar jos esančios gražios. Tačiau greitai šis vaizdinys griūva, kai persirengusios paprastomis medvilninėmis juodomis suknelėmis šios moterys žodžiais ir judesiais pradeda dekonstruoti prieš tai buvusį moters įvaizdį ir atskleidžia sudėtingą, netgi destruktyvų šiuolaikinės moters pasaulį.

Dainavimas virsta šaižiu rėkimu į mikrofoną, prieš tai pagamintas tortas išsitaško ant grindų, labai minimaliai pridengta krūtine pradedama šokti krūtinės šokį... Spektaklio dalyje apie šių dienų moters norą būti savimi šokis ypač padeda išreikšti įsismarkavusių moterų jausmus. Taip pat jis sujungia atskiras scenas ir praplečia dramatinį diskursą. Tiesa, kai kuriose scenose norėjosi išvysti įvairesnių ir originalesnių judesių ir šokio kompozicijų.

Pabaigoje tiesiog negalima nepaminėti "Auros" dovanos Kauno šokio mėgėjams – galimybė nemokamai išvysti spektaklį "Padaryk iš manęs jungiklį". VDU didžiojoje salėje, talpinančioje apie 700 žmonių, sunkiai tilpo visi norintieji išvysti šią dovaną, įrodžiusią, kad drąsiai galime didžiuotis, jog turime aukštos meninės kokybės lietuvišką šiuolaikinį šokį, nustelbusį ne vieną festivalio metu pristatytą užsienio kūrėjų kurtą spektaklį.