Tapybos pasaulis – tai kosmosas, kurį kiekviena nauja karta papildo vis kitomis idėjomis, įsitikinusi tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Pretekstas kalbėtis su žinoma Kauno kūrėja – ne personalinė paroda ar jubiliejus, bet ketvirtadienį prasidėjęs jos koordinuojamas pirmasis šiuolaikinės tapybos festivalis "Kartos XY. Z?" Pasakodama apie festivalio atsiradimo akimirkas ir koncepciją, A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė sako: "Tapyba – tai penas akims ir mankšta protui."

– Kaip užsimezgė idėja rengti šiuolaikinės tapybos festivalį "Kartos XY. Z?", kuriame susitelkia skirtingų kartų tapytojai?

– Idėja rengti bendrą tapytojų parodą sklandė jau seniai. Bendraujant ar susitikus su kolegomis per parodų atidarymus vis apie tai kalbėdavome. Tokia idėja kirbėjo ne man vienai.

Pamenu, šnekėjausi su Gintautu Vaičiu (Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, tapytojas – aut. past.), kuris pasidalijo mintimi, kad būtų gerai surengti tapybos parodą, pristatančią Kauno tapytojus. Aš juokaudama atsakiau, kad galėčiau parašyti keletą projektų. Tuo viskas lyg ir baigėsi. Bet grįžusi namo vis dėlto prisėdau ir parašiau, kaip galėtų tokia paroda atrodyti. Čia ir įkliuvau.

– Kas 20 metų susiformuoja nauja karta, lemiama istorinio laikotarpio, politinių veiksnių, kultūrinio pakilimo ar nuosmukio, technologijų vystymosi. Visi šie veiksniai nulemia skirtingų kartų atstovų pasaulėžiūrą, asmenines jų savybes. Iš kelių skirtingų požiūro taškų į pasaulį, save ir tapybą žvelgia naujausius savo kūrinius pristatantys tapytojai?

– Klausime lyg ir glūdi pats atsakymas. Manau, skirtingi menininkų žvilgsniai atsispindi tapyboje. Vyresniosios (tai ir mano) kartos atstovai turi aiškias sąsajas su gamta, su realia tikrove motyvų prasme, jie giliau jaučia pasaulį.

Man įdomu pastebėti, kad jaunoji karta, o gal tai būdinga tik Kauno jauniesiems tapytojams (čia reikėtų išsamiau paanalizuoti), taip pat remiasi inspiracijomis iš aplinkos, stebi vidinį pasaulį. Jie kitokie, tačiau labai subtilūs niuansai, kas mylinčiam tapybą yra pastebima, susieja juos su vyresniaisiais. Aišku, jaunieji naudoja kitas medijas, jungia jas su tradicine tapyba, atranda kitokią plastikos gramatiką. Toks gyvastingas pulsavimas itin įdomus.

– Ką festivalio pavadinime simbolizuoja klaustukas?

– O kas toliau? Kokia bus tapyba? Kaip ji šnekės apie erdvę? Kaip suvoksime spalvą? Ar atsiras glaudus ryšys tarp mokslo ir meno? Štai kiek dar klaustukų turime.

– Festivalio kataloge, įžanginiame tekste, teigiate, kad "visa pasaulio tapyba atrodo lyg milžiniškas paveikslas, kur vyksmas ir kūryba belaikė, kur kiekvienas pasaulio menininkas įneša savo mažytį indėlį, atskleidžiantį žmogaus nuostabą, atsiradusią stebint pasaulį".

– Aš bandžiau įsivaizduoti visą pasaulio tapybą: pradedant nuo tapybos urvuose iki šių dienų. Mane ištiko šokas: įsivaizduokime visus pasaulio muziejus, beje, ir jų saugyklas, dailininkų dirbtuves, galerijas, fondus, vykstančias, buvusias ir būsimas parodas, žinomus ir nežinomus dailininkus, tapybos istoriją – tai jau įvykę, bet kuriami nauji paveikslai, nauji atradimai ir nesėkmės, papildančios pasaulio tapybos paveikslą.

Turime kosmosą: gyvą, atsinaujinantį, besikeičiantį, kiekvienos naujos kartos papildomą vis kitomis idėjomis.

– Tame pačiame tekste iškeliate klausimą: "Kaip pasaulinės tapybos paveikslas atrodytų, papildytas lokalios, vietinės Kauno tapytojų kūrybos?" Duris atvėrus dviems festivalio parodoms (pagrindinė ekspozicija atidaryta "Kauno paveikslų galerijoje", ją papildanti – galerijoje "Meno parkas" – aut. past.) gal radote atsakymą į šį klausimą?

– Manau, kad niekada nerasiu galutinio atsakymo. Pasaulinės tapybos paveikslas papildytas gerais kūriniais, tačiau kai grįžtu iš didžiųjų parodų, pavyzdžiui, Berlyne, Prancūzijoje, kartais pasigendu didesnio užmojo, drąsos, net beprotystės (aišku, gerąja prasme). Bet galbūt tai lemia tai, kad mūsų šalis yra (per)maža.

– Parodoje "Prieš/Po/Dabar" atsiskleidžia mokytojo ir mokinio santykis. Trys skirtingos kartos atveria plačią, daugiasluoksnę, nuolat besikeičiančią tapybą. Kokie skirtumai išryškėja tarp tų, kurie mokė, ir tų, kurie mokėsi? Ar mokiniai tęsia mokytojų ieškojimus, ar renkasi individualius kelius? Kuo šios kartos panašios?

– Jau minėjau, kad labai subtilius niuansus, virpesius jaunosios kartos tapyboje galima pajusti. Ir tai nėra skirtumai, nes profesionalioje tapyboje tai būtina. Tąsa gali atsirasti net iš Rembranto, anglų tapytojo Francio Bacono ir kt. kūrybos. Žinoma, kiekvienas kūrėjas renkasi individualius kelius, nes kokia prasmė kartoti tą patį? Bet iškyla klausimas: kartoti tą patį, bet kitaip?

– Parodos "Tikrovės aktualumas" pamatas – dialogas tarp skirtingoms kartoms atstovaujančių tapytojų. Kokie esminiai atradimai atsispindi šioje parodoje? Ar suvesti dialogui skirtingų kartų atstovus buvo sunku?

– Taip, sunku ir prisipažinsiu, kad dabar elgčiausi kitaip. Man pačiai tai – lyg dar nepabaigtas kūrinys. Jį būtų galima tęsti, išgryninti, pasielgti griežčiau. Gal tai ne atradimas, o daugiau akcentavimas, kokia gali būti tapyba: nuo labai realistinės iki dekonstruotos, kai jau veikia pati šviesa, judesys.

– Žvilgsnį nukreipiant į jauniausios kartos tapytojus: kuo pulsuoja jų tapyba? Kokias šiandieninio pasaulio versmes ji geria, o nuo kokių atsiriboja?

– Jeigu truputį pasižiūrėtume į pasaulinę jaunųjų menininkų tapybą ir pažvelgtume į lietuvių kūrybą, mane asmeniškai apima deja vu jausmas. Mados egzistuoja ir tapyboje. Tačiau kiekvienas laisvas pasirinkti. Mano nuomone, geriau yra išlikti savimi, būti individualiam.

Tai sunkus kelias. Naujas kryptis pastebėti reikia atstumo ir laiko. Svarbu nepamiršti nuostabos jausmo, kai žvelgiame į pasaulį. To linkėčiau visiems.

– Esate pasakiusi: "Menas, o ypatingai tapyba, pratęsia mūsų gyvastingumą laike."

– Menas suteikia sąlygas išvengti rutinos. Kai žmogus apimtas stebėjimosi, jis tampa labai jautrus ir gyvas, geba pamatyti pasaulio formas, pamiršta pats save. O kai gyvena pamiršęs savo ego – tada būna laisvas ir gyvas.

– Ką jums reiškia būti tapytoja?

– Iš esmės tai dovana. Nuolatos turiu save perklausti, ar tikrai esu tapytoja? Tai atsakomybė. Turiu būti skaidri kaip stiklas, kad nesusigundyčiau pasaulio vilionėmis. Tai kelias.

Plati kūrėjų paletė

Šiuolaikinės tapybos festivalis "Kartos XY.Z?" vyksta dviejose Kauno parodų erdvėse. Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama pagrindinė paroda "Prieš/Po/Dabar". Iki rugpjūčio 9 d. čia galima susipažinti su plačiu kūrėjų spektru. Parodoje pateikti Laimos Drazdauskaitės, Alfonso Vilpišausko, Audronės Petrašiūnaitės, Antano Obcarsko, Eglės Velaniškytės, Prano Griušio, Aušros Andziulytės, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Juditos Budriūnaitės, Gintauto Vaičio, Rolando Karaliaus, Arvydo Martinaičio, Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės, Agnės Liškauskienės, Alono Štelmano, Sauliaus Paliuko, Jūratės Jarulytės, Agnės Jonkutės, Ausmos Bankauskaitės, Židrijos Janušaitės, Povilo Ramanausko, Mildos Gailiūtės, Igno Gleixner, Mildos Šležaitės, Rosandos Sorakaitės kūriniai.

Galerijoje "Meno parkas" iki liepos 31 d. veiks pagrindinę festivalio ekspoziciją lydinti paroda "Tikrovės aktualumas". Joje pristatomi Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, I.Gleixner, P.Griušys, Ž.Janušaitė, J.Jarulytė, A.Jonkutė, Eimutis Markūnas, S.Paliukas, P.Ramanauskas, R.Sorakaitė, G.Vaičys, Arvydas Žalpys.