Šiandien choreografės Anželikos Cholinos vardas yra tariamas daugybėje šalių, nuo Graikijos iki Kubos, Kinijos ir Izraelio, kur yra pristatomi daugelį premijų ir apdovanojimų pelnę menininkės spektakliai.

Su vis dažniau iš Lietuvos išvykstančia kūrėja kalbamės apie jos šokio spektaklį "Ana Karenina", kurį vis dar galima išvysti Lietuvos didžiosiose scenose.

– Prieš penkiolika metų drauge su savo seserimi įkūrėte A.Cholinos šokio teatrą. Ko tikėjotės? Ką naujo norėjote įnešti į šokio meną?

– Kai kūriau savo teatrą, aš visiškai negalvojau apie kažką naujo. Aš paprasčiausiai norėjau turėti savo nepriklausomą struktūrą, kurti ir statyti, ką noriu, su kuo noriu ir kada noriu. Man yra nepaprastai malonu, kad mano spektakliai žmones jaudina.

Spektaklio stilių, estetiką ir išraiškos priemones nulemia jo tema. Man labai patinka, kad visi mano spektakliai yra tokie skirtingi – jie it atskiri paveikslai. O ir visų jų choreografija neturi vieno aiškiai apibrėžto stiliaus. Mėgstu kiekvienam personažui sukurti jo unikalius ar asmeninius judesius. Labai dažnai mano atspirties tašku tampa žmogaus kūno kalba. Kartais labai paprastas judesys gali būti daug išraiškingesnis nei sudėtingas pas ar piruetas. Pati sušokau vos dviejuose savo kurtuose spektakliuose "Karmen" ir "Tango in fa". Man labai patiko pabuvoti aktoriaus kailyje, pačiai viską patirti.

– Šiandien, mes norėtume pakalbėti apie šokio spektaklį "Ana Karenina", už šio spektaklio choreografiją jums yra įteiktas Auksinis scenos kryžius. Ar sunku buvo kurti choreografiją tokiam klasikiniam kūriniui kaip "Ana Karenina"?

– Nesunku. Jei aš imuosi kokios nors temos, vadinasi, turiu labai aiškią spektaklio viziją. Kai tiksliai žinai, koks turi būti galutinis rezultatas, ko sieki, spektaklis, rodos, statosi savaime. Bet kokie su spektaklio pastatymu ar apskritai kūrybiniu procesu susiję sunkumai man visada kelia tik malonias emocijas.

Kuriant spektaklį man buvo labai svarbu suprasti ir pateisinti visus personažus. Kaip ir gyvenime, kiekvienas žmogus turi savąją tiesą. Skirtingų tiesų susidūrimas akimirksniu gali pasukti žmogaus lemtį tiek tragiška, tiek šviesia linkme. Tačiau dažniausiai žmonės apskritai nesutampa. O jų taip gaila. Visų gaila... Būtent tai man ir įdomu atspindėti scenoje. Teatre man turi vertę tik pasakojimai apie žmonių likimus.

– Kaip manote, kodėl iki pat šių laikų moterims yra taip svarbu klausytis širdies balso?

– Tokia yra moters prigimtis. Nieko nepadarysi. (Šypsosi)

– Kaip įsivaizduojate pagrindinę spektaklio heroję – Aną Kareniną?

– Ana Karenina – paprasta moteris, kurią likimas privertė pasirinkti tarp racionalių, stabilių santykių su vyresnio amžiaus vyru ir aistros kupino jausmo jaunam karininkui. Anos gyvenimas baigiasi tragiškai dėl jos nepatyrimo, dėl to, kad ji nežinojo, jog vedybos ir aistra – nesuderinami dalykai.

– Kokie Anos charakterio bruožai jus žavi?

– Man patinka moteriškas Anos nuoširdumas. Spektaklyje, kaip ir romane, ji yra labai įvairiapusė. Levo Tolstojaus sukurtas Anos portretas – tai ištisa jausmų paletė, tad šią heroję kurti man buvo įdomu ir lengva. Man jausmai yra nepaprastai svarbūs, o šokio kalba juos išreikšti galima daug tiksliau ir stipriau.

– Kaip Anos Kareninos asmenybei atsiliepė XIX a. Rusijos aukštuomenės socialinės normos, papročiai ir gyvenimo būdas? Ar jūs atvaizduojate buvusią epochą, o gal perkeliate Kareniną į mūsų laikus?

– Man atrodo, kad visos epochos žmones veikia labai panašiai. Visais laikais egzistavo aukštuomenės sluoksnis, į kurį visi taip trokšta patekti ir kuriame už bet kokias klaidas yra pasmerkiama skaudžiausiai. Lygiai taip pat visais laikais egzistavo ir aistros jėga, kuri yra pajėgi visiškai užvaldyti žmogų, sudaužyti visų aplinkui likimus, ypač to, kas visiškai atsiduoda aistros jausmui.

– Papasakokite apie savo režisūrinius sprendimus. Kokia yra jūsų pagrindinė veikėja?

– Šią veikėją sukūrė L.Tolstojus, o aš tiesiog stengiuosi jo kūrinio nesugadinti (juokiasi).

Aš visada labai gerbiu kūrinių, su kuriais pasirenku dirbti, autorius, todėl ir šiame spektaklyje stengiausi perteikti Aną tokią, kokią ją matė L.Tolstojus.

Visoms moterims jausmai yra nepaprastai svarbūs, o aš nesu jokia išimtis. Mano spektaklyje šokis tampa pagrindine išraiškos priemone: kiekvienas personažas save išreiškia judesiu, šokiu, gestu, emocija. Šokis leidžia ne tik pasakoti istoriją, bet perteikti visus įmanomus žmogiškuosius jausmus. Kaip tik dėl to šis spektaklis yra skirtas žmonėms, kuriems yra svarbūs jausmai ir kurie geba juos suvokti.

– Jūs esate choreografė, režisierė, libretų autorė. Kuri iš šių skirtingų jūsų pusių yra dominuojanti?

– Šiais laikais geras režisierius turi labai daug išmanyti ir gebėti. Kai aš kuriu spektaklį, aš tiesiog matau jį kaip paveikslą, kaip visumą, o kiekvienas mano gebėjimas man savaip pasitarnauja. Aš labai vertinu ir myliu tai, ką moku. O visa tai moku tik todėl, kad labai myliu teatrą.

– Kokia Anos Kareninos frazė jums labiausiai įstrigo, tapo orientyru ar tiesiog pačia mylimiausia?

– Neapribojau savęs viena kokia nors fraze, todėl spektaklis yra toks geras. Ateikite, patys įsitikinkite!

Kas? A.Cholinos teatro spektaklis "Ana Karenina".
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Kada? Vasario 17 d.