Tarp Lietuvos, Prancūzijos ir Belgijos gyvenanti Vilma ir kaunietis Mantas gerai žinomi ne tik vietiniame Lietuvos, bet ir tarptautiniame meno laukuose. Kadaise abu šokę Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau ėmęsi individualių iniciatyvų, sukūrę ne vieną įsimintiną vaidmenį žinomų Lietuvos bei užsienio choreografų ir trupių spektakliuose, ilgainiui kiekvienas atrado savitą kūrybinį braižą, ėmė patys statyti spektaklius. Vilma kartu su dramaturgu Thomas Pondevie įkūrė nepriklausomą šokio trupę „We compagnie“, yra pastačiusi ir režisavusi ne vieną autorinį šokio spektaklį, savo kūryboje domisi maišto, tapatybės temomis. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Mantas pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiria teatro spektakliams, darbui su bendruomenėmis, veda šokio pamokas kūdikiams, užsiima kūrybine veikla su negalią turinčiais žmonėmis.

Tai tik dalis to, kuo gyvena šokėjai. Todėl keista, bet susitikome pokalbiui apie spektaklį, kuriame nei vienas iš jų nešoks. Tačiau, kuriame jų buvimas, perskaičiusiems šį interviu, bus gerai juntamas. Kalbėjomės apie naujausią šokio trupės „Nuepiko“ darbą „Niekur, bet ne čia“, kurio premjera Kauno Žalgirio arenos amfiteatre įvyks kovo 20 d. Kaip pasakoja patys Vilma ir Mantas, jie buvo „pirmieji spektaklio žiūrovai“. Kartu su „Nuepiko“ šokėjais Mariumi Pinigiu, Adrian Carlo Bibiano, Andriumi Stakele ir Arūnu Mozūraičiu, jie ne tik kūrė spektaklio choreografiją, padėdami šokėjams atrasti tinkamiausius režisūrinius ir meninius sprendimus, bet ir skatino trupės narius permąstyti savo veiklą, siekius ir galimybes iš pagrindų.

– Papasakokite, kaip tapote spektaklio „Niekur bet ne čia“ kūrybinės komandos dalimi?

Vilma: Bendradarbiauti su „Nuepiko“ kuriant naują trupės spektaklį man pasiūlė Marius Pinigis. Pamenu, kad jis labai gerai išsireiškė. Klausė, ar nesutikčiau jo ir kitų trupės šokėjų šiek tiek „pakankinti“. Su Mariumi jau esu bendradarbiavusi anksčiau, kuriant spektaklį „ID: D&G“. Kitų šokėjų nepažinojau, bet iš karto sutikau juos „pakankinti“.

Vilma Pitrinaitė. / D. Matvejevo nuotr.

Mantas: Mane prisijungti taip pat pakvietė Marius. Mes su Mariumi seniai dirbame kartu. Choreografiją spektakliui „ID: D&G“ sukūrėme kone prieš aštuonerius metus. O ir po to ne kartą bendradarbiavome. Pirmą kartą susitikome dar šokdami „Auroje“, vėliau drauge šokom ir kituose spektakliuose, o dabar ir „Dansemos“ šokio spektakliuose kūdikiams. Tačiau, nors ilgai bendradarbiaujame šokdami scenoje, jau kurį laiką nieko kartu nestatėme, tad sutikau. Jis mane pakvietė būti „akimis iš šono“. Iš pradžių nežinojau, kad Vilma taip pat prisijungs. O sužinojęs labai apsidžiaugiau. Su Vilma taip pat jau esame dirbę kartu kuriant spektaklį ir šokio filmą „Somaholidays“. Taip pat praeityje esu šokęs su Andriumi Stakele. O kitų šokėjų, kaip ir Vilma, nepažinojau, tik buvau matęs, girdėjęs.

– Papasakokite apie pasiruošimo spektakliui procesus? Kokių kūrybinių nuotykių patyrėte? Kiek pasiruošime buvo svarbus edukacinis elementas?

Mantas: Įdomu tai, kad nei aš, nei Vilma spektaklyje nešokame, tik padėjome jį statyti. Anksčiau, jei ką statydavome, tai ir šokdavome. O šįkart į viską žvelgėme iš šono. Tačiau nevadovavome procesams. Neturėjome griežtai apibrėžtų atsakomybių. Turėjome bendrą minčių katilą į kurį kiekvienas, ir mes ir šokėjai, mesdavome idėjas. Turėjome visišką laisvę. Kiekvienas galėjome sakyti, ką galvojame. Žinoma, mums su Vilma į viską žvelgiant iš šono gal buvo truputį lengviau. Pradžioje, kad inicijuotume idėjas, duodavome trupės šokėjams visokias užduotis. Man patiko, kad jie mumis pasitikėjo ir niekad nekilo klausimų, kodėl mes visą tai darom.

Heteroseksualaus baltojo vyro pozicija šiandien yra labai kvestionuojama, kaip ir viskas ką sukūrė heteroseksualus baltasis vyras.

Vilma: Pradžioje, sakau, pradžioje, nes vėliau reikėjo priimti sprendimus, darant užduotis gal ir kilo vienas kitas klausimas. Bet jie jas darė. Čia kaip teatro improvizacijoje. Vienintelė taisyklė – viskam sakyti „taip“. Kad ir ką sugalvodavome, turėjome vieni kitiems sakyti „taip“ ir priimti viską kaip galimybę. Žinoma, vaikinams teko ir neįprastų užduočių. Net nežinau kaip tas užduotis nupasakoti. Bet prašėme jų žaisti su teatrališkomis situacijomis, su tekstu, įstumdavome juos į nepatogias situacijas, bet jie viską drąsiai bandė.

Mantas: Taip, kvietėm juos „išeiti iš savęs“, iš patogios sau pozicijos. Kai liepi šokėjams šokti, ypač jei jie yra techniški ir viską gali, jie jaučiasi kaip žuvys vandeny. Mes bandėme sukuri kitokias situacijas.

Vilma: Gerai sakai „iš savęs“. Reikia sukurti ne kažkokį personažą, o figūrą. Reikia ne tik šokti, bet ir...

Mantas: ...naudoti balsą, vaizduotę. Mes bandėme kitas jų puses.

– Ar dalis tų improvizacijų galiausiai nugulė į spektaklį?

Vilma: Nugulė, nugulė. Dalykai, kuriuos atradome improvizuodami padėjo atskleisti labai svarbią jų kaip šokėjų pusę. Rengdami spektaklį daug kalbėjomės apie tai, kas yra „Nuepiko“. Keturi vaikinai, tokia vyriška trupė. Natūraliai ieškojome trapiosios jų pusės.

Mantas: Jie viską daro per fiziškumą. Mes norėjom jiems duoti kitokių užduočių ir pažiūrėti ar tai jiems yra įmanoma. Daug visko bandėme. Viskas gal ir nenugulė į spektaklį, bet tam tikri trupiniai tikrai liko.

Vilma: Tai tam tikra laikmečio dvasia – l’air du temps. Momentu, kuriame gyvename, labai svarbu ant scenos matyti kitokius vyrus, ne tik labai vyriškus. Pasaulis sukasi apie mažumas, nedvynarę lytį. Kartais man net gaila vyrų dėl per ilgą laiką susiformavusio heteroseksualaus baltojo vyro prototipo. Ką daryti su tokiu įvaizdžiu scenoje? „Nuepiko“ šoka net keturi heteroseksualūs baltieji vyrai. Šiandieniniame pasaulyje negalime to tiesiog taip ir palikti. Reikia kažką su tuo daryti.

Mantas: Vilma savo patirtis atsineša iš Belgijos. Buvo įdomu stebėti, kaip į šokį žvelgia ji, ir kaip jį matome mes, šokantys Lietuvoje. Kartais duodami „Nuepiko“ šokėjams kokią nors užduotį abu tikėjomės pasiekti skirtingus rezultatus. Ir siūlydavome šokėjams skirtingus dalykus. Taip atsirado labai daug matymų. „Nuepiko“ vyrams tekdavo viską išklausyti ir viską bandyti. Dalį dėlionės pasiūlėme mes su Vilma. Dalį jie kūrė patys, dirbdami savarankiškai. Tuomet vėl pasirodydavome mes su Vilma ir pasiūlydavome ką nors permąstyti. Taip nuolat ir žaidėme su atskiromis detalėmis kol pabaigėme dėlionę.

Vilma: Sakoma, kad choreografas yra pirmas savo spektaklio žiūrovas. Mes su Mantu buvome „Niekur bet ne čia“ pirmieji žiūrovai, padėjome jiems atrasti ką jie nori matyti spektaklyje. O matyti dažnai visi norime tą patį. Norime įdomių judesių, naujo požiūrio į kažką, pavyzdžiui, vyriškumą, buvimą „čia ir dabar“, mūsų pasaulio suvokimą, ribas, sienas, artumą, geriausias savo versijas. Gerai, kad nuo pat pradžių buvome apsibrėžę savo temų lauką.

– Bendraujant su „Nuepiko“ trupės nariais supratau, kad kiekvienas trupės narys spektaklio idėjas interpretuoja labai savitai ir individualiai. Apie ką „Niekur, bet ne čia“ yra kiekvienam iš jūsų, kaip pirmiesiems spektaklio žiūrovams?

Mantas: Išties kiekvienas „Nuepiko“ narys spektaklį matė skirtingai. Bet aš ir norėjau, kad jie spektaklį kiekvienas užpildytų savo spalvomis. Nenorėjau jiems piršti savo idėjų. Kai pats esu scenoje man patinka, kai galiu paišyti pats, be instrukcijų.

Vilma: Aš ir neatnešiau nei mažiausios idėjos. Spektaklyje šnekėjome apie tai, kas rūpėjo „Nuepiko“. Galbūt tik tai, ką sakiau apie keturis heteroseksualius baltuosius vyrus nebuvo jų galvose. Tačiau man tai buvo šokanti į akis realybė. Norėjau tai nors truputį spektaklyje paliesti. Heteroseksualaus baltojo vyro pozicija šiandien yra labai kvestionuojama, kaip ir viskas ką sukūrė heteroseksualus baltasis vyras. Spektaklio scenografijoje yra siena. Šokėjai bando suprasti kas yra už tos sienos, ieško kitokio pasaulio suvokimo. O už sienos gali būti bet kas. Visiška mokslinė fantastika! Man, beje, labai patinka mokslinė fantastika, utopijos ir distopijos. Todėl aš įsivaizduoju, kad už tos sienos yra kažkokia kitokia realybė, multivisata. Galų gale kas yra scenoje matomi keturi vyrai? Gal tai keturios vieno žmogaus versijos? Multivisatos sąvoka tuo ir paremta. Galbūt paralelioje visatoje yra kita tavo versija? Kuria savo versija norėtumei būti? Čia labai įdomi tema. Siena, žinoma, turi daug prasmių. Ji gali simbolizuoti atsiskyrimą, per ją galima lipti, ji gali asocijuotis su pabėgėliais, o gal kaimynas...

– Tai bene pirmas kartais, kai „Nuepiko“ savo spektaklyje naudoja scenografiją. Ar lengva buvo su ja dirbti?

Mantas: Kad siena atsiras spektaklyje, žinojome visada, bet iš pradžių dirbome be jos. Vėliau, kai siena spektaklyje atsirado, kartu su ja atsirado ir naujų spalvų. Su Vilma šiek tiek baiminomės, kad kai scenografijoje atsiras siena, viską, ką sukūrėme prieš tai nebeteks prasmės, „nelips“, reikės ką nors „pritempinėti“. Tačiau taip nenutiko. Šokėjai daug dirbo su siena vieni, be mūsų pagalbos. Galiausia labai natūraliai viską, ką jie padarė individualiai ir ką sukūrėme drauge, supynėme į vieną visumą.

Mantas Stabačinskas. / D. Matvejevo nuotr.

Vilma: Scenografija toks magiškas dalykas teatre. Su ja viskas gerai atrodo. Bet mes ir prieš ją buvome sukūrę labai gerų fragmentų, kurie gerai atrodė savaime. Galiausiai turėjome atsirinkti kas svarbu, „švarinti“ turimą vaizdą, kad jis įgautų prasmę, o ne tik teiktų estetinį pasigėrėjimą. Iš tiesų net kiek nustebau, kaip gerai ta siena „skaitosi“.

– Marius minėjo, kad Spektaklyje įkvėpimo sėmėsi iš Francis Bacono tapybos darbų. Kokių dar kultūrinių nuorodų galima aptikti spektaklyje? Ar žiūrovui reikia išankstinio pasiruošimo, norint spektaklį suprasti?

Vilma: Prieš ateinant į spektaklį reikia ilgai žiūrėti į sieną. Ilgai.

Mantas: Dabar „Nuepiko“ tą sieną dažo. Atsiras kitų spalvų ne tik sienoje, bet ir spektaklyje. Jų kostiumai irgi kuria savą spalvą. Bet, manau, kad žmonės ateis ir susikurs savo pasakojimus. Tuo šokis man ir patinka. O ir dabartinės pasaulio nuotaikos turės įtakos tam, kaip spektaklį interpretuos žiūrovai.

Vilma: Tai ką paminėjai, labai įdomu. Žmonių matymas visada yra veikiamas aktualijų. Jokių kitų kultūrinių dalykų žinoti iš anksto neprivaloma. Šitas spektaklis labai prieinamas, nereikia nė aprašo skaityti. Dažnai šiuolaikiniame konceptualiajame mene aprašai būtini. Bet aš manau, kad tai kvestionuotinas dalykas. Man patinka kūrinius pažinti ir su aprašais ir be jų. Spektaklyje kultūrinių nuorodų daug. Aš žvelgdama į „Nuepiko“ kostiumus iškart galvoju apie visokius ponus Smitus. Matau tarsi reprodukuotus žmones, klonus. Tačiau kitas gali matyti kažką kito. Kiekvienas susikuria savo asociacijas. Pamenu, dalyvavau viename choreografų susitikime Šveicarijoje. Ten susitiko daug choreografų iš skirtingų šalių ir žiūrėjo bei analizavo spektaklius. Interpretacijos buvo labai skirtingos. Pavyzdžiui, vienoje Afrikos šalyje asilo galva yra turto ir laimės simbolis. O pas mus Lietuvoje asilas yra asilas. Būna juokingų dalykų. O dabar viskam įtakos turės ir dabartinės aktualijos.

– Kuo kiekvienas gyvenate šiuo metu be pasiruošimo spektakliui „Niekur, bet ne čia“?

Mantas: Mano metų pradžia rami. Praeitais metais, atlėgus pandemijai, buvo daug lakstymo. Savęs klausiau, ar nors ko nors pasimokėme pandemijos metu, ar išmokom sustoti. Man atrodo, kad nieko neišmokom, vos galėjome nėrėme stačia galva į darbus. Tačiau dabar gyvenu ramiai. Tai labai tinkamas metas gilintis į vieną darbą, nes neturiu blaškytis tarp penkių skirtingų. Galiu skirti pakankamai dėmesio „Nuepiko“. Planų, žinoma, yra ir kitų. Kai kurie dar tik dėliojasi. Bet štai po „Niekur, bet ne čia“ premjeros kartu su Mariumi ir Šeiko šokio teatru išvyksime į Daniją. Ryt šoksiu pirmame spektaklyje po įvykių Ukrainoje pradžios. Noro nėra daug. Visi menininkai, su kuriais bendrauju, taip jaučiasi. Mus apėmusi apatija ir beprasmybės jausmas. Bet visi bandome iš to vaduotis. Turime dirbti, kurti ir tokiu būdu kelti savo balsą.

Vilma: Mane irgi apėmęs tas bejėgiškumo jausmelis... Visai neseniai mes su Mantu kaip tik kartu dirbome prie solinio mano spektaklio „Tai ne tavo sapnas“. Jis yra apie maištininkės figūrą – figure of the rebel. Įkvėpimo sėmiausi Baltarusijos žmonių protestuose prieš rėžimą. Spektaklio garsovaizdyje kartoju baltarusių maištautojų lozungą „уходи“ (liet. išeik). O dabar jau Baltarusija prisideda prie Rusijos išpuolio prieš Ukrainą. Ir ką aš galiu padaryti? Net neturiu suplanuotų spektaklių Rusijoje, kuriuos galėčiau atšaukti. Sėdžiu Belgijoje. Einame į miestą šaukdami „Slava Ukraini!“ (liet. šlovė Ukrainai), bet mažai kas čia tai supranta taip kaip mes. Labai keistas metas. Tad ir kyla klausimas, kiek menas gali pakeisti pasaulį? Ir tas klausimas darosi vis labiau skausmingas. Yra ir kitų klausimų, kuriais gyvename. Ar turi ką pasakyti scenoje? Kas yra tavo auditorija? Ar mes tik tarp savęs sutariame būti polikorektiškais, jautriems ekologijai ir t.t., o auditorijai to neiškomunikuojame? Kiek gali kažką paveikti menu?

Mantas: Aš, visgi, palinkėčiau žmonėms, net ir šiuo metu nenustoti lankyti spektaklių, parodų ir kitų kultūrinių renginių. Svarbu, gauti ir kitų jausmų, nei tuos, kurie aplanko išgirdus kasdienes naujienas. Šviežia galva visada yra protingesnė. Kažką pamatai spektaklyje ar kur kitur, aplanko įvairesnės mintys ir į tą pačią situaciją galima pažiūrėti kitu kampu, menas padeda ieškoti sprendimų.