Jubiliejinį rudenį dirigentas pasidalijo su "Kauno dienos" skaitytojais prisiminimais apie kūrybinį kelią, kuriame nestigo ne tik žiūrovų ovacijų, bet ir staigių posūkių, ir netikėtų kliūčių.

– Skaitant jūsų biografiją, matyti, kad savo muzikiniame kelyje patyrėte ne vieną išbandymą.

– Baigęs Stulgių septynmetę mokyklą grojau pas tėvelį (Vytautą Tilviką) iš senelio (Antano Tilviko) perimtame orkestre, kuriame išmokau groti akordeonu, būgnais ir pučiamaisiais. Pilni kambariai būdavo instrumentų, tad visus ir išbandydavau. Tėvelis turėjo ir Stulgių parapijos chorą, kuris buvo pakankamai stiprus ir daug kur laimėdavo prizines vietas. Būdavo rajono dainų šventės, po to rinkdavo geriausius kolūkių chorus. Jeigu šie gerai pasirodydavo, atvažiuodavo konsultantai, kurie padėdavo tų chorų vadovams dirbti su kolektyvais. Tuomet Maskvoje vykdavo žemės ūkio paroda, kurioje būdavo pristatomi kultūros pasiekimai. Vienai tokių ir buvo atrinktas tėvelio organizuotas, parengtas choras, tačiau neatitiko standartų – į Maskvą išvažiavo kitas kolektyvas. Vis dėlto tėvelio choras turėjo galimybę pasirodyti filharmonijoje.

Po šios tėvelio mokyklos mano tikslas buvo tiesiai keliauti į Šiaulių muzikos technikumą, bet tada į dirigavimo specialybę nepriėmė, nes ten buvo galima įstoti tik nuo 12 metų. Vis vien atvažiavau į Šiaulius ir toje pačioje mokykloje nusprendžiau mokytis groti birbyne. Paskyrė mane pas direktorių Petrą Juodelę – mokiausi dvejus metus. Atvirai kalbant, jis buvo prisisėmęs tos sovietinės ideologijos, mėgdavo moralizuoti, neturėjo to žmogiško šiltumo, ir toji birbynė man tapo prievarta.

Tuomet įsiliejau ir į estradinę muziką – lankiau estradinį ansamblį, kartu su Ščiukaite, Žukausku, Bieliausku ir kitais žymiais atlikėjais. O birbynės paskaitas nelabai lankydavau. Galiausiai po dvejų metų estradinio darbo man teko palikti Šiaulius – juk anuomet estradinė muzika nelabai buvo toleruojama, buvo laikoma nukrypimu nuo sovietinės ideologijos. Teko už nepažangumą – tiksliau už nelankomumą – grįžti į tėviškę, į statybas. Bet nuo prigimties niekur nepabėgsi... Atėjo ruduo, visi važiuoja kas kur, o man ašaros byra. Mamai sakiau: pasitaisysiu, būsiu geras. Ir štai – likimo pirštas – pasikeičia Šiaulių muzikos technikumo direktorius, juo tampa Vytautas Žvirblis. Tai buvo puikus žmogus, dirigentas, jaunas specialistas, baigęs konservatoriją. Esu jam dėkingas iki šiol, taip pat ir jo žmonai Veronikai, garsiai pianistei, pedagogei. Pradėjau pas jį studijuoti dirigavimą.

V.Žvirblis vadovavo "Elnio" fabriko vyrų chorui, kuriame chormeisteriu dirbau ir aš. Dar metus grojau ir estrados ansamblyje. Šį kartą labai stipriai susiėmiau ir puikiai mokiausi specialybės dalykus, parengiau programą ir mane rekomendavo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos teatro ir muzikos akademija (LMTA) – red. past.). Įstojau. Patekau pas mokytoją Hermaną Perelšteiną. Čia turbūt irgi buvo likimo nulemta, kad man atsiuntė šį mokytoją, stipriai sudominusį muzika.

– Kaip sekėsi toliau studijuoti ir kilti karjeros laiptais apsuptam sovietmečio atmosferos? Esate užsiminęs, kad buvote stiprus patriotas...

– Iš mamos pusės giminaičiai buvo antisovietinių pažiūrų – buvo karininkai, lakūnai, pasitraukę į Ameriką. Matyt, ta patriotinė dvasia persidavė ir man. Vidinis balsas vis sakė, kad man ta sovietinė sistema visą laiką trukdo ir aš visą laiką atsidurdavau ten, kur negalima... Kur himną dainuoja ar partizaniškas dainas.

Pas H.Perelšteiną sėkmingai studijavau, todėl pakvietė mane į berniukų chorą "Ažuoliukas" dirbti chormeisteriu. Tai buvo rimtas vokalinis būrelis, dalyvaudavęs "Sidabrinių balsų" konkursuose, –  laimėjome pirmą vietą. Tada pirmą kartą patekau į televiziją. Buvo labai juokinga: kai turėjo mus filmuoti, išėjau akompanuoti ir viskas – nemačiau visiškai nieko. Nebuvau pratęs prie tokio apšvietimo. Nemačiau nė vienos gaidos, kaip aš ten sugrojau, nieko nežinojau. Paskui mokytojas pasakė, kad viskas buvo gerai.

Konservatorijoje irgi įsigrojau ir studijuodamas gavau net pusę etato koncertmeisterio pareigų dramos studijoje, kurioje susidraugavau su dauguma aktorių. Aš improvizuodavau, jie darydavo etiudus, šokdavo. Daug bendraudavome su aktoriais. Su Gediminu Girdvainiu apskritai būdavo įvairiausių juokelių. Galiausiai jį išmetė. O aš trečiame kurse pervargau, tad pasiėmiau akademines atostogas, išvažiavau į Tauragę. Ten likimas suvedė su kompozitoriumi Liudu Andruliu, irgi puikiu žmogumi. Su muzikantais man visada būdavo lengva šnekėtis, nes nemėgstu formalumų – atsisėdi ir groji. L.Andrulis mane pasikvietė į savo ansamblį, kuriame praleidau metus.

Grįžęs į konservatoriją toliau dirbau pas H.Perelšteiną. Važinėjome, koncertavome respublikinio masto renginiuose... Tik ne viskas buvo taip lengva. Baisi buvo ne tik sovietinė ideologija, bet ir lietuviškas pavydas. Kad ir paties H.Perelšteino situacija: jam labai kišo koją, tiesiog sodino. Žmogus niekaip negalėjo išsikovoti docento pareigų. Tai buvo žiauru. Viskas buvo labai artima, daug bendravome, daug pasakodavo ir apie tremtį, ir apie Kauną. Jį ėdė iki tol, kad jis važiavo į Maskvą ir kažkaip išsirūpino vizą į Ameriką, kur gyveno jo brolis architektas. Amerikoje iš pradžių jam sunkiai sekėsi surasti darbą pagal specialybę. Laiške buvo užsiminęs, kad norėjo ir po mašina lįsti iš nevilties, bet kažkas sulaikė. Paskui atsirado mokinių, vėliau įkūrė ir chorą, dėstė universitetuose.

– Kaip likimas jus atvedė į Kauną?

– Studijuodami konservatorijoje mes su operos dirigentu A.Šulčiu keldavomės anksti ir šeštą valandą iki paskaitų jau pildavome simfonijas. Buvome užsikrėtę tuo simfoniniu dirigavimu. Ir kiti kolegos – Petras Bingelis, Povilas Gylys ir kt. Mokiausi pas profesorių Rimvydą Žigaitį sustiprintos harmonijos, rengiausi vykti į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – red. past.). Taip ir pabaigiau studijas Vilniuje. Tais laikais absolventai būdavo paskiriami dirbti. Kadangi mano dėdė S.Gentvilas dirbo teatre Kaune, pasiūlė čia atvažiuoti dirbti ir man. Tai buvo toks neplanuotas dalykas – irgi pareguliuotas paties likimo. Tad atidėjau aš tą kelionę į Leningradą.

Atvykus į Kauno muzikinį teatrą reikėjo reikėjo daug dirbti, nes nors balsų ir buvo, choras buvo neraštingas, reikėjo, taip sakant, baksnotI gaidas. O juk buvo ir operos – tokios kaip "Faustas" ar Jurgio Karnavičiaus "Gražina", ir W.A.Mozarto kūriniai, ir dar daugelis kitų rimtų darbų. Buvo toks pakilus kūrybinis darbas.

Kaip vyriausiasis chormeisteris turėjau suburti chorą ir jį tobulinti. Ieškodamas dainininkų važinėjau po Respubliką, kabindavau skelbimus. Atsiveždavau vyrų į Kauną, samdydavau ir kitų specialybių talkininkus operoms. Paskui išsikovojome etatus 36 žmonėms, antrajam chormeisteriui.

Kai prasidėjo stažuočių laikas, mane, kaip jauną specialistą, siuntė į Maskvos Didįjį teatrą, po to – į Leningradą, tuometį S.Kirovo valstybinį akademinį operos ir baleto teatrą. Tačiau stažuotės į Vakarus – labai skaudus reikalas. Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje buvo sugalvota mainų stažuotė, kad iš Italijos "La Scala" teatro atvažiuoja į Maskvos Didįjį teatrą stažuotis baleto choreografas, o į "La Scala" vyksta chormeisteris. Į tą stažuotę pasiūlė mane. 1980-aisiais ruošiausi išvykti, Maskvoje, kultūros ministerijoje, jau buvo pasirašyti dokumentai, o spalį turėjau važiuoti pas Claudio Abbado – garsųjį "La Scalos" teatro dirigentą. Grįžtu po linksmų atostogų su viltimi, kad jau pakelsiu sparnus. O tuo metu Ričardas Daunoras su filharmonijos ansambliu rengėsi skristi į Prancūziją. Jis man buvo paskolinęs italų kalbos pamokų medžiagą ir paprašė ją grąžinti. Neatidaviau, mokiausi kalbos. Tačiau R.Daunoras pirmas išvažiavo ir paprašė politinio prieglobsčio Vakaruose. O juk slapta mintyse abudu troškome išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos... Galiausiai mane iškvietė Meno reikalų valdyba, ir pranešė: nors Maskva patvirtino mano kelionę į "La Scalą", jie netvirtina. Argi tai ne lietuviškas pavydas? Juk ta stažuote taip niekas ir nepasinaudojo – nebuvo spėta surasti kito kandidato. Dėl šio momento man skaudu iki šiol nors, nors vėliau ir buvo tų išvykų.

– Sovietmečiu dirbote su vyrų chorais Kauno mėsos kombinate, "Inkaro" gamykloje. Ar jums pačiam buvo įdomu dirbti su šiais mėgėjiškais kolektyvais, ar tai darėte labiau verčiamas aplinkybių?

– Tie rubliai, aišku, buvo reikalingi jaunam žmogui, reikėdavo papietauti kavinėje ir mašiną turėti. Bet buvo noras kažką daryti. Visi stebėdavosi, iš kur tiek kantrybės. Mėsos kombinate vyrai nuo šaldytuvų ateidavo sušalę, per pertrauką kai kurie darydavo gramą. Vargas buvo su jais... Gal ta mano energija paveldėta – juk mano senelis buvo ir vargonininkas, ir pašto viršininkas, ir dainų švenčių organizatorius. Toks veiklos žmogus. Paskui viską perėmė tėvelis, kuris buvo ir mokytojas, ir dirbo su orkestrais.

Bet ne tik aš dirbau su saviveiklos kolektyvais, daug kas tai darė. Dirbome entuziaztingai, labai norėdami kažką padaryti. Turėjome tų kolektyvų ir konkursai būdavo nuolat rengiami. Su mėsos kombinato choru nuvažiavome į Vilnių, į darbininkų chorų festivalį – užėmėme antrą vietą. Choristai buvo labai patenkinti. Jie turėjo dar ir stimulą, kad galėjo laimėti kokią nors kelionę į užsienį, pavyzdžiui, į Armėniją. Būdavo ir prie atlyginimo pridedami priedai ar atsirasdavo šiltesnė darbo vieta, todėl stengdavosi. Jie jausdavo malonumą, o jeigu dar kažkur sužibėdavo! Dainavimas jiems nebuvo vien tik prievarta. Bet, žinoma, būdavo ir tam tikro varymo.

– Ne visi vyrai galėdavo dainuoti.

– Ne visi, bet balsingieji – taip. Kitus reikėdavo pabadyti pirštu į nugarą: darbas tose įstaigose būdavo fizinis ir jie pavargdavo, kartais norėdavo išvengti repeticijos, tad reikėdavo paimti už pakarpos. Tačiau vyrai nepykdavo. Kai prisijungdavo, išgirsdavo sąskambį, norėdavo kartu siekti rezultatų, nebeiškristi kolektyvo. Pašnekėdavai, pabendraudavai, sakydavai, kad čia yra mūsų bendras reikalas – ir jie pradėdavo sirgti tuo, kuo ir kiti.

Tuomet saviveikla buvo itin skatinama. Gaila, kad tai užgeso, liko tik pavieniai būreliai, bet ir tai – tik atšvaitai, likę nuo to saviveiklinio meno. Regionuose kultūros namai apleisti ir nors kai kur atgyja, bet taip, kaip būdavo anksčiau – kapelos, chorai, dūdų orkestrai, dabar jau nebėra. Mes kartais su Petru (P.Bingeliu – red. past.) susitinkame ir pakalbame apie perspektyvas, apie tai, kad nebeateina iš mokyklų norintieji dainuoti. "Dainų dainelė" – gerai, bet gimnazijose, mokyklose chorai nėra populiarūs. Įdomu, kaip tos dainų šventės atrodys po dešimt metų? Gal kas ir pasikeis? Čia tiesiog dedu daugtaškį.

– Pereinant prie šių dienų, kiek gi vyrų ir moterų sudaro šiandienį teatro chorą? Ar netrūksta balsų?

– Šiandien chore 46 etatai. Kad būtų balansas, turėtų būti mažiausiai 20 vyrų ir 25 moterų balsai. Moterų visi etatai yra užpildyti, o vyrų trūksta penkių. Nesinori priimti žmogaus tik dėl to, kad jis nori pasipuikuoti, arba tokių, kurie tiesiog neatitinka profesinio pasiruošimo reikalavimų.

Su moterimis problemų nėra. Rengiame konkursus ir atrenkame. Atvažiuoja ir iš Vilniaus, iš Klaipėdos, gerai pasiruošusios. O su vyrais yra sunku, nes jie labai užimti: nors turi dublerius, laisva jiems tik viena diena – pirmadienis. O ir atlyginimas vos peršoka minimumą. Vienais metais buvau surinkęs 24 jaunus vyrus, bet jų po truputį pradėjo mažėti. Daug kas išvažiavo dirbti į užsienį. Kol kas pasigirti, kad galime skelbti konkursą, negaliu. Yra keturiolika vyrų, kurie jau įklimpę į teatrą ir dirba nuoširdžiai. Smagu, kad jie čia dar laikosi.

– Kokie pagrindiniai atrankos kriterijai, kuriuos turėtų žinoti teatro chore dainuoti norintys vyrai?

– Pirmiausia, žinoma, svarbus atitinkamas muzikinis išsilavinimas, kad turėtų iš prigimties balsą, šiek tiek lavintą. Nesakau, kad būtinai turi būti baigę aukštąjį, bet bent jau turėti specialųjį muzikinį išsilavinimą. Antra, kandidatas turi mylėti sceną. Juk kartais ateina, pasakai apie užimtumą, atlyginimą, ir matai, kad abejoja, todėl niekas ir neišeina. Apskritai nėra vyrų tenorų. Iš mūsų jie eina dainuoti į J.Gruodžio konservatoriją, nes ten irgi vyrų trūksta. Tie, kurie baigia LMTA, keliauja į filharmonijos chorą pas P.Bingelį.. Per visus darbo šiame teatre metus tiek žmonių pasikeitė – išeitų daug kolektyvų. Toks judantis vyrų choras. Bėgantis kaip tas smėlis...

– Be to, šiandien chorui teatre tenka ne tik dainuoti, bet ir šokti.

– Taip, vyrų gal ir rastum, bet kai palyginu su 1970 m., kai aš atėjau čia dirbti, dabar reikia tokio žmogaus, kuris dar ir judėtų scenoje. Viskas prasidėjo nuo kabareto, kurį statė Geniušas, kur buvo pakankamai sceninio judesio. Ir dabar turime gana stiprią grupę, kuri šoka miuzikluose. Susidarė tokia jaunimo grupė, kuri miuzikluose turi epizodus, kur dainuoja ir šoka. Jie su baleto trupe atlieka ir atitinkamus pratimus. Ir pakankamai gerai šoka. Veteranai daugiausia prisijungia operetėse ir operose.