Priešybių jungtys

"Čia ne visi mano kūriniai, – sako menininkas, pasitikdamas savo studijoje, – nemažai kūrinių yra Parko galerijoje, dar kiti – jau yra radę savo namus ne tik Lietuvoje, kiti – eksponuojami parodose, arba mano namuose."

Dažniausiai D.Slavinsko kūrinius galima pamatyti grupinėse parodose, tačiau tai nereiškia, kad jis nėra surengęs personalinių parodų. Skaičiuojant grupines ir personalines parodas skaičius siekia daugiau kaip 20. Jo kūrinių buvo galima matyti Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje. Parodos tampa puikia galimybe įvertinti savo kūrinius iš šalies, kiek tai yra įmanoma, ir galbūt rasti atsakymą į klausimą, kuria kryptimi toliau keliauti.

Studijoje, kurią pro studijos atkakliai šildė pavasarinė saulė, šalia užbaigtų ir vis dar tapomų kūrinių, knygų, puikavosi ir muzikos įrašų kolekcija.

"Muzika iš tiesų man yra labai svarbi. Klausau muzikos, įrašytos į kompaktinius diskus – bent šioks toks materialumas. Muzikos žanrų diapazonas svyruoja nuo visiškai ramaus ambiento iki sunkiojo metalo. Tiek muzika, kurios klausausi, tiek mano paties kūryba nėra homogeniška", – sako daugiaplanis kūrėjas.

Šalia baigtų kūrinių, ant molberto – nebaigtas tapyti moters autoportretas. "Kol kas dar negaliu baigti. Tapau iš nuotraukos, todėl labai sunku pajusti tikrąją emociją – nematau tikrojo charakterio – nei psichologinio, nei veido linijų", – prisipažįsta D.Slavinskas.

Tarp savo kūrinių, kuriuos būtų galima įvardyti tapybos, kai kur imituojančios grafiką, ekspresionizmo stilistikos, sumaišytos su kubizmo intarpais, darbais. Tačiau žvelgiant gyvai į menininko kūrinius, visi šie apibūdinimai nėra patys svarbiausi – akis pakeri menininko bandymas tarpusavyje sujungti savotišką chaosą ir harmoniją. Šių dviejų priešingybių jungtis ir tampa dominuojančiu kūrybos akcentu.

Nutapyta muzikos ritmu

Savo tapybos kūrinius D.Slavinskas skirsto į kelias kategorijas. Viena jų – muzikinės kompozicijos, kurios gali puikiai atliepti tai, ką tapydamas klausosi menininkas. "Kurdamas jas klausausi tokios muzikos, kurios ritmas tarsi imituoja gamtos garsus – kad ir upelio tekėjimą", – atskleidžia menininkas.

Šiuose kūriniuose itin svarbus tampa ritmiškumas, savotiškas kubizmas, sudarytas iš laužytų linijų, tačiau nekuriant vaizdo iš skirtingų perspektyvų, o patį vaizdą padalijant į daug smulkių elementų. Būtent šios smulkios, geometrinės kūrinio detalės ir sukuria tarsi iš pačių kūrinių sklindančios muzikos ritmą, kurį junti savo žvilgsniu.

Kūrinių cikle "Miesto muzika" menininkas tarp geometrinių formų įpina baltas linijas, kurios sukuria miesto pastatų įvaizdį. Anot autoriaus, šiame cikle dėmesys krypsta į universaliąsias ritmo sampratas, perteiktas vizualinėmis priemonėmis.

Kita D.Slavinsko kūrinių kategorija įvardyta kaip kontradimensiniai kūriniai. Matant, kokie kūriniai priklauso šiai kategorijai, pasirodo ir jų įvardyta priešprieša (kontra), ir jų erdviškumas (dimensija).

"Jie sukurti skambant jau įvairesnei muzikai. Tapydamas šių kūrinių foną klausausi, galima sakyti, visko, o komponuojant figūras skamba tyki, rami muzika", – kūrybos keliu vedžioja menininkas.

Šioje ryškiomis spalvomis tapomoje erdvėje, dimensijoje, kuri suponuoja ir visos visatos įvaizdį, ir ląstelės, ir mažiausios dalelės – atomo – įvaizdžius, menininkas įkomponuoja ir itin detaliai nutapytus vaizdus, primenančius grafikos kūrinius. Tokia konfrontacija – tarp ekspresyvios tapybos, kur pagrindinis dėmesys skiriamas spalvoms, jų kuriamai nuotaikai, vidinės emocijos perteikimui, šalia atsirandantys ir itin smulkmeniški intarpai sufleruoja apie viską apimančią erdvę ir toje erdvėje esančius objektus – nuo fantastinių personažų iki labai realistinių žmonių įvaizdžių.

Taip menininkas kalba ir apie pasaulio santvarką – tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai milžiniškas dalykas, iš tiesų tegali būti tik begalybės menka dalis. Tarp chaoso visuomet slypi harmonija – būtent tai labai aiškiai išryškėja menininko kūriniuose.

Pažinimo istorija

Šiems D.Slavinsko kūriniams labai svarbus ir medžiagiškumas – menininkui leidus, braukiant pirštais per kūrinius, jaučiamas kiekvienas storesnio dažo sluoksnis, o tai savo ruožtu sukuria ir taktiliniu būdu suvokiamą kūrinį.

Šiuose kontradimensiniuose kūriniuose didelis dėmesys skiriamas ekspresyvios ir detaliosios kūrinio dalies jungimui. Pavyzdžiui, kūrinyje "Libido zona" nutapytas Sigmundas Freudas, aprengtas zuikio kostiumu, su savo knyga rankoje, o fone dominuoja galybė neišnarpliojamų labirintų, kurie sufleruoja pasąmonės zoną.

Kūrinyje "Skambutis į dangų" nutapytas skraidančiame aparate (tačiau pats autorius teigia, kad tai yra išsimaterializavusi Saulė / Mėnulis / dangiškasis kūnas) sėdintis vyras su sparnais ant nugaros ir senoviniu telefonu rankose.

Šio kūrinio fonas jau imituoja dangų, jo spalvas. O kūrinyje "Svajonių pilotas" spalvingame fone, pilname sūkurių ir žaismingų linijų, atsiduria berniukas, aukštai pakėlęs galvą, tarsi žvelgiantis į savo beribes svajones.

Šiuose ir kituose kontradimensiniuose menininko kūriniuose ne tik svarbu, kaip spalvų gausa gali paveikti žiūrovą, tačiau juose plėtojamas ir pasakojimas – kruopštumas ir ekspresija čia sukuria savo dialogą.

Paklaustas, iš kur jo kūriniuose gimsta tokie, dažnai keisti personažai, menininkas atsakymą nurodo į knygas. "Dabar skaitau H.P.Lovecrafto (amerikiečių rašytojas, siaubo, fantastikos romanų autorius – aut. past.) antologiją ir Donaldo Kajoko knygą "Kazašas" – iš tokių knygų dažnai ir gimsta įvairūs personažai. Tačiau kartais personažai veikiami ir paveikslų abstrakčiosios dimensijos, o kartais mano vizijų", – kūrybos šaltinius vardija menininkas.

Bene labiausiai D.Slavinskas gilinasi į britų nacionalinio transliuotojo BBC mokslinius straipsnius, galbūt todėl jo kūryboje labai stipriai jaučiamas noras pažinti neapčiuopiamą pasaulio erdvę ir laiką.

Nauja ir nepažinta

Menininko santykis su rašymu – nevienareikšmis: D.Slavinskas ir pats nevengia rašyti. Jo kelerius metus brandintas kūrinys, kurį galima pavadinti postapokaliptine fotografijų novele, pačiam menininkui itin brangus. D.Slavinsko tekstas, įkvėptas Mary Shelley fantastinės novelės "Paskutinis žmogus", – savotiškas pastarosios tęsinys.

Būtent todėl pirmuosiuose novelės puslapiuose menininkas pabrėžia: "Mano istorija prasideda kitų istorijų pabaiga. Andrew Livingstone'as, Anglija, 1 217 dienų po apokalipsės."

Pagrindinis novelės herojus Andrew – tai apie 30 cm aukščio lėlė, kuri kartu su menininku keliaudavo tiek po Lietuvą, tiek po kitas šalis, ieškant vietų, kurios atspindėtų postapokaliptinio pasaulio vaizdus. Iš apleisto miesto vyriškis keliauja į gamtą.

Novelėje svarbiausia tampa šio paskutiniojo herojaus mintys – svyruojančios nuo noro sušildyti kojas iki miestui nebūdingos, depresiją keliančios tylos.

Taigi, bandant pažvelgti į menininko D.Slavinsko kūrybą, joje iškyla itin daug niuansų – nuo gilinimosi į nepažintus dalykus iki mąstymų apie postapokaliptinį pasaulį. Kaip pabrėžia ir pats menininkas, jo kūryba nėra vienalytė – gilinantis tik į vieną aspektą galiausiai ateina išsikvėpimo momentas ir kūryba nebeteikia naujo atradimo džiaugsmo.