Kauno simboliu vadinamas poetas Gintaras Patackas rudenį pasitiko nauja eilių knyga "Mažoji dieviškoji Co". Dante's Alighieri "Dieviškosios komedijos" klasikinė eilutė "aš atsidūriau miško tankmėje" joje perkeliama į šiuolaikinės sąmonės vaizdus, nulemtus klaidinančios nūdienio gyvenimo tankmės.

Su G.Patacku kalbamės įprastoje jo vietoje – vienoje Laisvės al. kavinių, arba, kaip poetas yra pavadinęs, jo dideliame kabinete, kuris driekiasi nuo Soboro iki Vilniaus g. Kartais kalbą pertraukia futbolo sirgalių šūksniai, kartais – rudeninius lapus siurbianti mašina, nes toks jau tas kabinetas – be užuolaidų, uždarų durų ar referenčių, nereikia ir nedrąsiai trypčioti prašant audiencijos. Tiesiog, kaip ir kiekvieną dieną, einant Laisvės al. akys stabtelės prie kavą gurkšnojančio poeto ir tereikės prisėsti pakalbėti.

– Naujoji ryškiai raudona kietais viršeliais tavo knyga pavadinta "Mažoji dieviškoji Co" – tai ir pradėkime nuo pavadinimo.

– Kodas arba nuoroda būtų į D.Alighieri "Dieviškąją komediją", o Co – tai trumpinys. Tai gali būti kompanija, konstrukcija, na, tarkim, Petras ir kompanija – šis trumpinys tam, kad nebūčiau toks didelis kaip Dante, mat visi mėgsta didybės šešėlyje glaustis. Pati knygos forma tarsi nulėmė ilgesnį pavadinimą, nes viskas joje – vienos formos.

– Kokia ta forma?

– Klasikinės rimuotos formos eilėraštis, parašytas verlibru (jį pavadinau rimuotu verlibru), bet pagal apimtį susidėstė į poemą. Šios ir prieš tai rašytos knygos įvaizdis tarsi savaime susisiejo su Dante's "Dieviškąja komedija" – ją knygos pradžioje ir cituoju: "Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,/Aš atsidūriau miško tankmėje..." Mano pirmasis naujausios knygos eilėraštis taip pat prasideda panašiai: "Brendu aš per neišbrendamą girią/gyvenimo palikdamas daugiau kaip pusę." Minėtą citatą Dante parašė jau sulaukęs 60 metų, ir galiu tik patvirtinti, kad nuo 50-mečio per dešimtmetį įvyksta dideli pokyčiai: žmogus aiškiai suvokia, kad yra nuėjęs didesnę gyvenimo dalį, jau kur kas daugiau nei pusę, – apie tai kalba ir Dante's herojus, keliaujantis Pragaro, Skaistyklos ir Rojaus ratais, vydamasis dieviškąją Beatričę su konkrečiais Florencijos miestelėnais. Mano atveju – dalyvauja Kauno miestelėnai ir panašiai. Dante rašė apie anapusinius dalykus, jau pasižvalgiau tenai ir aš. Drįstu teigti, kad šiame gyvenime sutelpa ir anapusinio gyvenimo problemos – pragare gyvendami galime tuo pačiu metu būti ir skaistykloje, ir rojuje.
Ir dar. Daugelis skundžiasi, kad lietuvių kalba – agrarinė, senovinė, ją nuolat reikia papildyti šiuolaikiniais dabartį atspindinčiais žodžiais: sąskaitomis-faktūromis, vadybininkais ir pan., kuriuos taip pat vartoju. Papaišiau apie 80 vaizdelių, sulipdęs juos į poemos žanrą.

– Poema šiuolaikinėje literatūroje – vienas rečiausių žanrų.

– Taip, kokia ji egzistavo XIX a., kai poema buvo populiari – jos, graikiški romanai buvo skaitomi literatūriniuose salonuose. Šiandien, esant milžiniškam informacijos srautui, ji dar negimusi yra nužudoma arba būtų iškart nužudyta, nes kiekvienam aišku, kad niekas tiek neištemptų.

– Neišlaikytų dėmesio?

– Taip, tai jau miręs žanras. Savo poemą "Mažoji dieviškoji Co" suskirsčiau skirsneliais. Vieną jų perskaičius, tikiuosi, užkabins perskaityti kitą, nes rašydamas visada galvoju, kad kūrinyje būtų svarbiausias – įdomumo – faktorius, nes privalu užvaldyti skaitytojo dėmesį, kad jis, pradėjęs skaityti, neimtų žiovauti ir nepadėtų knygos.

– Gelbsti šiuolaikinė kalba?

– Ji šioje knygoje – buitiška ir žemiška, tačiau norint perskaityti vis dėlto reikia intelekto, erudicijos, išsilavinimo, nes aprėpia plačiai. Pats knygoje nieko neaiškinu, palieku viską išsiaiškinti skaitytojui netgi suveldamas eilutes: dažnai žodžiai, siejant juos su prieš tai parašyta eilute išryškina vieną prasmę, o su kita – jau kitą, taigi pateikiu tam tikrą galvosūkį, jis, visokie da vinčiški kodai šiandien populiarūs – yra jų ir šioje poemoje, o juos iššifravus, poema ima kalbėti sklandžiai. Maža to, skaitytojas, juos atradęs ir iškodavęs, pasijus toks protingas kaip autorius, dabar visa tai nenuoširdžiai kalbantis.

– Nenuoširdžiai?

– Nes didybės manija trunka itin trumpai, o ją keičia nevisavertiškumo kompleksas.

– Turbūt panašiai nutinka ir išleidus naują knygą: iš pradžių – euforija, o po to?

– Neviltis. Todėl patartina retai ją atsiversti – kaip apskritai bet kurią poezijos knygą, kuri yra nuotaikos, emocijos dalykas, kuri sutampa su skaitytojo arba ne. Jei skaitytojas paima poezijos knygą ir su ja eina į tualetą didelio reikalo, tai vargu ar užuos rožių aromatą, apie kurį rašo autorius. Kita vertus, poezija geriausiai suvokiama 5 minutes, maksimumas – 45 minutės, daugiau dėmesio išlaikyti neįmanoma. Taigi greičiausiai tualete ji visai gerai turėtų būti skaitoma, nes ten ilgai neužtrunkama.

– Skamba patackiškai – daugelis poeziją lygina su pakylėta, dievų kalba, o G.Patackas siūlo ją skaityti tualete.

– Na, aš siūlau patogiausią variantą, ne visi ir tą tualetą turi. Kartą buvau nusibeldęs pas savo pažįstamą į Krasnovodską prie Kaspijos jūros, tai jis šio reikalo eidavo už namo, kažkur už akmenų, o man, kaip svečiui, pasiūlė arčiau... bulvių bačką. Beje, "Mažoji dieviškoji Co", galima sakyti, memuaristinė knyga, bet to nenorėčiau aiškinti, tai privati patirtis ir drauge – bendražmogiška. Mano karta individualią, mano, patirtį gali gana nesunkiai iššifruoti ir suprasti, nors šį kartą pasirinkau būti mažumą išdidus ir galbūt nesuprastas, nes kai viską sužinai, tuomet gyvenimas baigiasi.

– Argi įmanoma viską sužinoti?

– Na, posakis "daug žinosi, greit pasensi" yra tikslus. Visi klausia, kur gyvenimo prasmė, ir niekas nežino, bet mirdami ją sužino, bet tik tą akimirką, o iš ano pasaulio signalai neina, čia – vienpusis ryšys. Esmė ta, kad esame pratinami prie to pasaulio dideliais kiekiais uostydami religinį opiumą, kuris, t. y. Katalikų bažnyčia su angliška pakraipa, man labai maloniai kvepia. Esu ištikimas katalikas ir į savo panteoną kitų dievų, išskyrus Kristų, neįsileidžiu.

– Budizmas nėra artimas?

– Tai vaikiška kairumo liga. Budizmas tinka Indijai – kur bananai, o kur bulvės – ten tinka Kristus.

– Taigi "gyvenimo paliekant daugiau kaip pusę, gyvieji tampa mirę, o mirę gyvesni, nei manei".

– Sulaukus vyresnio amžiaus sukurti darbai taip pat yra įdomūs, pavyzdžiui, Johannas Wolfgangas Goethe, parašęs "Faustą", piršosi jaunai damai, neigdamas savo amžių, arba Maxas Frischas parašė įdomų "Pagyvenusio žmogaus dienoraštį", arba Vincas Mykolaitis-Putinas išleido gerą vėlyvosios poezijos knygą "Langas". Šis žmogaus gyvenimo periodas yra mažai tyrinėtas ir aprašytas, tarkim, tas pats M.Frischas įtaigiai aprašo paradoksą, kai pagyvenęs žmogus neatsimena, ką veikė vakar, bet puikiai pamena, ką darė vaikystėje. Taip ir mano knygoje žmogus jau pusę kelio nuėjo, vis artėja prie to slenksčio, ir gyvieji jam tampa mirę, o mirę – gyvesni, nei aš maniau. Jis pamažu tampa vaikščiojančiomis ir vis besiplečiančiomis kapinėmis: anas, mirštantis, pasaulis – gyvas viduje, o tas pasaulis, kurio lieka vis mažiau, – neperžvelgiamas, žiūrėk į priekį ir nieko nepamatysi, gal tik gali atsigręžti į praeitį. Tačiau tuo amžiaus tarpsniu atsiranda daug kitų įdomių dalykų – ženklai informaciją ima žerti nebe raidėmis ir vis aiškiau tampa įskaitomi.

Šioje knygoje – mano nesumeluotas gyvenimas, tik stengiausi apie jį rašydamas nesužeisti aplinkinių. Tai – gailestinga tiesa. Matyt, pati žiauriausia tiesa atsiskleidžia gyvenimo pabaigoje, bet mes prie jos pamažu pratinami: mūsų gyvenimas sutelpa nuo karštos vaikystės rojaus saulės iki ledinio kosminio šalčio, o gal ir nesutelpa, ir kaip Ekleziastas sušunki, kad esi apkvailintas, viskas tėra tuštybių tuštybė.

– Išties greičiausiai matome ne objektyvų, o tik subjektyvų pasaulį. Koks tikrasis, mes nė nežinome.

– Bet kai sužinome, nenudžiungame. Smalsumas skatina pažinti, bet kai sužinai, jau būni tiek pavargęs, kad nebenori ir būti. Ta sužinota tiesa – menkutė, palyginti su tuo, kas galėtų atsiverti, tarkim, kitame gyvenimo etape: gal tolesnis daugiaserialas, o gal – muilo opera.

– Taigi ne rezultatas svarbus, o procesas.

– Būtent, kad ir koks jis būtų: gyvenimo rojus ar tik rutina, kad tik tai – žvėrelio, ne daržovės, gyvenimas su pergalėmis ir pralaimėjimais. Jaunystėje dominuoja pergalė, o senatvėje – pralaimėjimas, tačiau mokėti pralaimėti – taip pat yra daug, senatvėje žmogus jau sugeba pralaimėti, maža to – pralaimėdamas laimėti, t. y. nepasiduoti, nes dar laukia paskutinė kova, paskutinis teismas.

– Manai, tai bus kova? O gal ne, juk mes nežinome...

– Yra dar ir tam tikra gyvenimo treniruotė, o šiaip ar taip, mirtį ir gyvybę skiria tik tam tikras plyšys. Kristus po nukryžiavimo ir prisikėlimo buvo... pavadinkim, – supermenas, kuriam Dievas davė daugiau. Jis buvo toks kietas, kad sugebėjo peršokti tą plyšį ir atšokti atgal tam, kad tūkstančiams metų įmūrytų savo atvaizdą.

– O ką reikia daryti poetui, kad jis nors kuriam laikui įrašytų savąjį vardą?

– Jam reikia sąžiningai atlikti savo darbą. Dievas jam davė poetinę kalbą, kuria parašyti šventraščiai: tam tikra ritmika, metaforos etc. Poetinė kalba skiriasi nuo buitinės. Tai aukšto lygio, kažkur dviejų kilometrų aukštyje vykstanti išpuoselėta kalba, kuri šiaip neegzistuoja, ji atsiveria įkvėpimo, tam tikros būsenos momentais ir ten neįmanoma ilgai išsilaikyti, tenka grįžti į savo kiautą, bet visos pastangos, treniruotės vertos to, kai gali fiksuoti tiesos momentus, nes poetas negali meluoti – tada jis tiesiog nėra poetas.

– Ir net sėdėdamas Laisvės al. kavinėje poetas gali pakilti į dviejų kilometrų aukštį?

– Taip, tai – įkvėpimo būsena, kurią žino ir krepšininkai: ateina tam tikras momentas – kiekvienas taškas krenta, o kai esi išsikvėpęs – tuomet paprasčiausiai nesiseka, tave gali net kokioje nors tarpuvartėje suspardyti.

– Baisi būsena, poetui – tikriausiai tragiška.

– Tas kilimas į dviejų kilometrų aukštį kainuoja daugybę pastangų. Neišvengiamas ir pervargimas, kai įkvėpimas nebeaplanko. Tuomet praktiškai miršti –  gali paleisti net kulką sau į kaktą, jei prieš tai kažkas į tave neiššovė. Ir nors apie tai mes visi žinome, tik poetai gali žodžiais įvardyti ir patyrinėti kaip tam tikrą informaciją, tačiau poetinė informacija eina dar keliais sudėtingais kanalais, t. y. vienu žodžiu galima atskleisti tris arba penkias prasmes. Bet kalbu apie rožės žiedus, o paprastai reikia praryti ir jos kotus, kai spygliai išdrasko visą vidų. Tačiau kūrybinės kančios yra ne tada, kai poetas rašo, o tuomet, kai jis nerašo.