Dar tarpukariu apie muziejinių eksponatų vertę kalbėdamas žymiausias ano meto Lietuvos muziejininkas Paulius Galaunė teigė, kad "kultūros materialūs paminklai tarsi gyvi giliausios praeities liudytojai ryškiausiai nušviečia mums tą praeitį ir geriausiai gali pasitarnauti tautos istorijos pažinimui". Nors per 100 metų muziejų veikla labai pakito, tačiau autentiškų daiktų gebėjimas "ryškiausiai nušviesti praeitį" liko nepaneigiamas.

Žinoma, šiandien muziejininkai turi padėti eksponatui šviesti arba pasakoti istoriją. Ši paroda išryškina, kad greta didžiojo valstybės istorijos naratyvo visuomenė junta poreikį matyti ir girdėti mažąjį istorijos pasakojimą – kasdienybės istoriją. Pastebime, kad pastaruoju metu kasdienybės istorija populiarėja, tad ir muziejinių eksponatų statusas vis dažniau suteikiamas paprastiems daiktams, anksčiau net nepatekdavusiems į muziejaus fondus.

Žvelgdami į šiuos indus kartu pamatome ir tragišką Lietuvos karininko šeimos lemtį, patirtą tremtį, išgyventą sumaištį ir skausmą, gyvenimą varganuose barakuose bei viltingą sugrįžimą atgal į Lietuvą.

Muziejine vertybe iš pažiūros paprastiems daiktams tapti padeda jų unikali istorija, kurią stengiamės sužinoti iš daiktų dovanotojų. 2013 m. atidaryta paroda "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" mums tapo svariu įrodymu, kad autentiški daiktai ir tikros istorijos ypač jaudina žmones ir padeda suburti tam tikras muziejaus parodos bendruomenes, kurios po apsilankymo parodoje į ją vėl ir vėl sugrįžta vedini bičiuliais ir artimaisiais, šalia parodos pasakojimo dalydamiesi savais prisiminimais.

Autentiškos istorijos žavi ir tuo, kad jos dažnai pranoksta net grožinės literatūros kūrinius. Gyvenimas pažeria tokių neįtikėtinų žmonių poelgių, kad nebereikia jokių meninių priemonių, autentiška istorija tampa paveikiu pasakojimu. Viena iš netikėčiausių apie mūsų muziejui dovanotus daiktus išgirstų istorijų tapo Alvydo Domininko Semaškos papasakota istorija, kurioje persipina didžiojo, arba valstybės, ir mažojo, arba šeimos, pasakojimų gijos:

"Išlikę indai primena Lietuvos karininko šeimos idilę, kurią sugriovė sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas. Šiuos indus – kavos servizą ir art deco stiliaus grafinuką su taurelėmis – tėvai įsigijo sukūrę šeimą, gyvendami Ukmergėje. 1948 m. trėmimo "Vesna" metu į Krasnojarsko kraštą mane, devynmetį vaiką, su našle motina ištrėmė į Sibirą. Į trobą įsiveržę enkavėdistai liepė motinai susikrauti daiktus. Ji pagalvojo, kad mus kaip partizanų vado Jono Semaškos-Liepos šeimą veš sušaudyti, todėl pasiėmė vos keletą daiktų. Enkavėdistas pasakė, kad ten, kur mus veš, reikės gyventi. Matydamas, kad moteriškei sunku suprasti, kokių daiktų jai prireiks tremtyje, jis liepė porai kareivių paimti paklodę ir į ją sudėti brangesnius daiktus. Motina tik nuvykusi į tremties vietą pamatė, kokių vertingų daiktų pridėjo kareiviai. Šie indai tremtyje nebuvo labai vertingi, bet priminė nepriklausomos Lietuvos laikus. Kai 1956 m. tremtiniams buvo leista sugrįžti į Lietuvą, kartu su mumis sugrįžo ir šie daiktai."

2013 m. A.S.Semaška šiuos ilgai saugotus tėvų šeimos reliktus atnešė į Istorinę Prezidentūrą, įkvėptas jau minėtos parodos, pristatančios inteligentų šeimas.

Art deco stiliaus geltono stiklo grafinukas su taurelėmis dėl savo įmantrių formų ir stiliaus gali pasigirti dažnu buvimu įvairių muziejų vitrinose, dalyvavimu parodose. Tačiau šioje parodoje jis pirmą kartą pristatomas ne kaip tarpukariui būdingų indų komplektas, bet kaip nebylus dalyvis ir liudininkas jo savininkų gyvenimo istorijoje. Kai žvelgdami į šiuos indus kartu pamatome ir tragišką Lietuvos karininko šeimos lemtį, patirtą tremtį, išgyventą sumaištį ir skausmą, gyvenimą varganuose barakuose bei viltingą sugrįžimą atgal į Lietuvą, kai pamėginame suskaičiuoti, kiek tūkstančių kilometrų jie keliavo kartu su savo šeimininkais, tuomet galime pajusti tikros istorijos dvelksmą, kuris paliečia iš vidaus.

Kas? paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

Kada? veikia iki 2021 m. liepos 6 d.