Kupini religinių simbolių, smulkiausiomis detalėmis išpiešti, ramybę ir susikaupimą spinduliuojantys jos darbai eksponuojami Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje.

"Dideles idėjas aš matau ir labai mažuose dalykuose: žiede, paukštyje, debesyje", – sako kaunietė dailininkė, kurianti grafikos darbus, tapanti ant šilko, prisidengdama Mažos Giraitės slapyvardžiu rašanti knygas. Pokalbis su dailininke – apie jos pasaulėvaizdį, kūrybos šaltinius, vienkiemio būtį ir apie tai, ko šiandienos žmogui labiausiai trūksta. Pasišnekėti apie kūrybą, būtį ir buitį ji mus priėmė savo nedideliame bute Kaune prieš vasaros sezonui išvykdama į nuošalų vienkiemį. "Mintyse aš jau ten", – prisipažino.

– Paroda vadinasi "Purienų akimis". Kodėl purienos?

– Purienos – pavasario simbolis. Parodoje yra visa paukščių-gėlių siena. Tai paukščiai iš gėlių, paukščiai-pasauliai, gyvenimo simboliai. Po ilgos žiemos buvau labai išsiilgusi saulės. Gal dėl to tie paukščiai – purienų geltonumo, prisotinti šviesos, lyg apsvaigę gyvybės pilnatvėje, visiškai laimingi… Pro dideles jų akis lyg iš didelio aukščio žvelgia į žemę Dievo Meilė, Šventumas, pavasaris, o gal amžinas mūsų Rojaus ilgesys...

Norėjau pasižiūrėti į pasaulį gamtos akimis, svarsčiau, kaip Kūrėjas YRA PRAREGIMAS didingame gamtos pabudime… Gal Šventoji Dvasia kaip saulėtas paukštis pavasarį atskrenda mūsų nusinešti į Dievo kilnumo aukštumas... Tad parodos auksiniai paukščiai įkūnija dvasinį pradą. Jie liudija, kad viskas yra iš aukštybių, kad viskas – tik simboliai Žemėje, kad gamta yra simbolių Žemėje derinys, bylojantis apie Amžinąjį, nesibaigiantį Gyvenimą.

– Jūsų kūryboje daug religinių simbolių. Iš kur jie ateina?

– Iš pasaulėjautos. Man pasaulis yra pilnas Dievo. Kartais žmogus pasako: visą gyvenimą ieškojau, visokias knygas skaičiau – neradau Dievo, gal Jo nėra... O juk mes tiesiog skęstame Dievo ESIME, JO paslaptyje, iš kurios ateiname ir į kurią išeiname… Apie tai mėginu kalbėti savo kūryboje simboliais, užuominomis. Kūrybos kibirkštis atspraga iš Dievo lauželio... Viskas ir mes patys esame Dievo kūriniai, jo šventyklos.

– Žmogų ir paukštį suvokiate kaip to paties gamtos pasaulio dalis. Kaip susiformavo toks pasaulėvaizdis: ar esate kaimo žmogus?

– Esu valstietė iki pašaknių. Ir mano tėvai, ir seneliai buvo valstiečiai. Mano tėviškė – vienkiemis, kuriame vyrauja visai kitokia dvasia nei kaime. Juk vienkiemyje žmogus gyvena apsuptas gamtos, jis yra atviras gamtai, Dievui, ir Dievas jį veikia per gamtą.

Vienkiemio būtis man padėjo pajusti, kad kiekvienas įvykis, kad ir mažiausias, yra neatsitiktinis. Gyvenimo tempas vienkiemyje yra kitoks, lėtesnis, visi įvykiai labiau išjaučiami, apmąstomi, nes žmogus turi tam laiko, sugeba savo gyvenimą aprėpti, įvertinti, taisyti.

Vienkiemio būtis man padėjo pajusti, kad kiekvienas įvykis, kad ir mažiausias, yra neatsitiktinis. Gyvenimo tempas vienkiemyje yra kitoks, lėtesnis, visi įvykiai labiau išjaučiami, apmąstomi, nes žmogus turi tam laiko, sugeba savo gyvenimą aprėpti, įvertinti, taisyti... šiuolaikinio žmogaus gyvenimas kupinas įtampos, įvykiai tiesiog virsta vienas per kitą... atrodo, kad daug kas mūsų gyvenime – fatališka, o daug kas vyksta perdėm atsitiktinai... Kokia keista atrodo patarlė: svečias į namus – Dievas į namus... O juk dabar nemažai gyvena taip: vieną žmogų išleidžia – priima kitą, kiti iš viso gyvena atidarytom durim. Ateina tiek – nesuprasi, draugų ar priešų, kad visai nepagalvoji: tai galėtų būti Dievas. Nesuspėji pagalvoti. Miesto gyvenime, dabartinėj žmonių pasaulėjautoj sunku rasti harmoningą suderinamumą tarp savęs, gamtos, kūrybos. O juk tarp viso to vis dėlto yra ryšys – kaip tarp rožinio karoliukų. Seka yra, ir joje nėra atsitiktinumų.

– Nuolatos skubančiam, bėgančiam žmogui sunku pastebėti tą seką.

– Labai sunku. Bet gal vis dėlto galima vakare prisėdus bandyti graibyti tuos karoliukus ir juos, galbūt pabirusius, suverti. Tik tai reikalauja laiko – to, ko šių dienų žmogui labiausiai trūksta.

– Kas jums svarbiausia kūryboje? Be ko, jūsų manymu, meno kūrinys nėra kūrinys?

– Be idėjos. Gal George'as Sorosas svajoja, kad menas būtų be idėjos, ir galbūt kam nors pavyks taip padaryti, tačiau šiuolaikinis menas nėra be idėjos. Juk menas kelia aliuzijas, prisiminimus, jausmus ar bent jau emocijas. Tačiau man per maža to, kad menas turi idėją. Dar labai svarbu, kokia tai idėja. Jei ta idėja destruktyvi, linkusi pasaulį suniekinti, supriešinti, kitaip sakant, jei tai būtų menas, kuriame nėra Dievo, Gėrio nuorodos, tai menas įgyja minuso ženklą – atsigręžia prieš savo prigimtį. Neturiu galvoj būtent šiuolaikinio meno. Destruktyvaus meno buvo visad, kita vertus – jeigu tarnaujama ne pozityviam tikslui, ne šviesos garbinimui – kažin, ar tai laikytina menu....

– Menininko gyvenimą, kūrybą suprantate kaip tam tikrą misiją?

– Ne tik menininko – kiekvieno žmogaus gyvenimą suprantu kaip misiją. Psichologas Erichas Frommas rašė, kad bet kuris darbas yra kūryba. Manau, taip ir yra. Net paprasčiausias kambario tvarkymas gali būti kūryba, o kiek kūrybos yra gaminant maistą. Arba dirbant kompiuteriu: aha, tai aš galiu padaryti šiuo klavišu, neveikia... dar galiu padaryti trim ėjimais... arba dar kitaip. Darbo, kurį atliekant visiškai nereikėtų kūrybos, reikia gerai paieškoti.

Kiekvienas žmogus, be abejo, turi kažkokią misiją. Už savo gyvenimą jis turės atsiskaityti, pateikdamas tam tikrą pažymą Dievuliui. Tada reikės pasiaiškinti: šitą padariau, o štai šito – ne. Baisu, jei kažkam Dievulis pasakys: klausyk, o tu nė vieno punkto neįvykdei!

– Jūsų kūriniai spinduliuoja didžiulę dvasinę šilumą, ramybę. Ar tai reiškia, kad prie drobės, grafikos lakšto nesėdate susinervinusi, blogos nuotaikos?

– Esu labai neramus žmogus. Atsižvelgiu į nuotaiką – tikrai ne kiekvieną kartą galiu sėsti prie pradėto kūrinio. Kadangi paprastai dirbu prie keleto darbų, visada randu tokių, kur nereikia didelio susikaupimo. Pavyzdžiui, reikia tik apvedžioti kontūrą. Tokio darbo galiu imtis ir nenusiraminusi. Tada po kurio laiko pats kūrinys nuramina.

– Jūsų kūriniuose apstu smulkių detalių, iš kurių matyti, kad ilgai ir kruopščiai dirbate. Ar esate skaičiavusi, kiek užtrunkate prie vieno kūrinio?

– Ilgai užtrunku. Daug kas priklauso nuo darbo apimties. Kartais tos detalės reikalauja darbo iki beprotybės, nes man, pavyzdžiui, reikia rugių lauke išpaišyti kiekvieną varpą – nemodernu, labai senoviška, nors net ir seniau grafikai retai taip piešdavo. Bet štai darbe "Atminties laukas" tą kiekvieną varpą po tris kartus perpiešiau, nes labai nesisekė. Kai įveikiau, atrodė, kad jos pavirto auksinėm...

O filosofine prasme tos rugių varpos man yra kaip sielų minia, todėl kiekvienai turiu skirti meilės… Kai būnu rugių laukuose, apima nuostabus laimės pojūtis – lyg jau ne žemėj gyvenčiau, o kažkur kitur. Rugių laukas man – kaip amžinybė, sielų rojus, būtis, paslaptis.

– Kokias tendencijas pastebite šiuolaikinėje dailininkų kūryboje? Ar jos jus džiugina?

– Yra ir džiuginančių, ir liūdinančių tendencijų. Liūdina meno atsitraukimas nuo tautiškumo, religingumo, savęs kaip piliečio, kaip jausmingo žmogaus paneigimas ir tapsmas lyg kokiu niekatruoju, beasmeniu, pasaulio konstatuotoju… Net literatūroje vis mažiau kenčiančio, paprasto žmogaus, vis gabuoliai, superžmonės, apdovanoti keistom galiom. Tokiame pasaulyje paprastas žmogus toks pasimetęs atrodo... ir nereikalinga niekam jo sužeista širdis... apie tai kalba nebent serialai ir nupiginamos tikros vertybės.

Kitas liūdinantis dalykas: kai mene atspindimos idėjos, susijusios su bendražmogiškais dalykais, tačiau viskas suvedama į kūniškumą, seksualumą. Nesakau, kad to visai neturi būti, kad reikia viską idealizuoti arba paišyti saldžius paveikslėlius – mene galima labai stipriai išsakyti stiprius dalykus. Tiesiog menas yra per brangi priemonė, kad, ją pasitelkiant, būtų daromi menki dalykai. Kaip ir teatre, kai, pasitelkiant gyvus žmones, vaidinama menka pjeselė apie esą šiuolaikinę visuomenę – su keiksmažodžiais ir visa kita. Taip, visuomenė tokia yra, bet, jei esi menininkas, tai kelk tą visuomenę. Reikia kalbėti apie amžinus dalykus. Tik tie dalykai išlieka.

Taigi, menininkams linkiu didelių idėjų, to paties – ir sau. Beje, dideles idėjos reiškiasi ir per mažus dalykus – juk ašaroje gali atsispindėti visas pasaulis.

– Slapyvardžiu Maža Giraitė esate parašiusi ir išleidusi ne vieną pasakų, apsakymų knygą. Ar vis dar rašote knygas?

– Neseniai parašiau ir iliustravau knygutę vaikams – tikiuosi, kad metų pabaigoje ji bus išleista. Tai istorija su daug gražių iliustracijų apie drugių karalystę, ištikimybę, meilę šiuolaikiniame pasaulyje.

O rašau dabar mažiau. Paprasčiausiai nebeturiu viskam sveikatos. Knygai parašyti reikia daug laiko ir susikaupimo. Anksčiau, jaunystėje, man atrodo, žinojau apie ką ir kaip kalbėti. O dabar aš tiesiog nebežinau, ką šiai visuomenei pasakyti. Ir dėl to paprasčiausiai neberašau – bent jau suaugusiesiems. Kita vertus, viduje visko susikaupę labai daug: žmogus apmąstai gyvenimą, pasaulį, istoriją, kur link mes einame. Ateina laikas, kai imi matyti, kokia bus ta ateitis, žmonija, kur link nuves technologijos, mokslas, politika. Visos nuorodos tam yra – nėra čia jokios aiškiaregystės, kiekvienas mąstantis žmogus tai mato.

– Ir kur link, jūsų akimis, juda žmonija?

– Nenorėčiau šito sakyti garsiai. Manau, kiekvienas žmogus turėtų susiprasti, kur jis eina, ir neturėtų leistis kažkieno kito vedamas.

– Kai kuriate knygą, kas jums svarbiau: piešinys ar tekstas?

– Tekstas, žinoma, labai svarbus. Mano knygose tekstas eina savo keliu, o iliustracija kuria kitą, savarankišką pasakojimą. Taip atsiranda kelios istorijos vienoje knygoje: viena – parašyta, kita – nupiešta, kuri laisvai interpretuoja tekstą ir jį išplečia, perkuria: tai ir susiliečiantys, bet ir savarankiški meno kūriniai. Taip iliustravau Jurijaus Gapaniuko poezijos knygą "Eсли любитъ", o dabar dirbu prie kitos jo knygos "Ласкутки". J.Gapaniukas – labai dvasingas žmogus, eiles rašantis rusiškai. Naujoji knyga bus labai stačiatikiška. Buvo labai smagu ją išpaišyti.

– Piešiate plunksna. Kodėl pasirinkote tokią seną techniką?

Manau, kiekvienas žmogus turėtų susiprasti, kur jis eina, ir neturėtų leistis kažkieno kito vedamas.

– Nežinau, galbūt ji pati mane pasirinko? Tiesiog piešti plunksna labai smagu. Mano grafika – ne visai tradicinė: čia yra ir piešinio, ir akvarelės. Man daro įspūdį japonų graviūros, kur svarbi ir spalva, ir kontūras.

Kad ir kokia technika dirbčiau, tas smulkus išpaišymas, meilė detalei išlieka. Tai išlieka ir rašant – juk per detalę labai daug galima pasakyti. Galbūt pats žmogus yra vienos didelės bendros kompozicijos detalė? Ir ta detalė – labai svarbi: pažiūrėkite, kas darosi, kai sudėtingiausi prietaisai sustoja, jei jos pritrūksta.

O dėl technikų – jos keitėsi. Esu įvairių technikų išmokusi. J.Naujalio meno mokykloje (iš kurios vėliau išaugo Kauno dailės gimnazija – red. past.) baigiau aliejinę tapybą – mano mokytojas buvo Algirdas Lukštas. Tuomet buvo peizažų, natiurmortų laikas. O paskui niekada daugiau jų netapiau. Dabar kartais žmogų nupaišau kaip natiurmortą. O nuo portretų visiškai nutolau. Tapau ant šilko, kuriu popieriaus karpinius, baigiau ikonų kursus, raižiau ant medžio, piešiau ant keramikos, skulptūroms eskizus kūriau. Darau ir kitus dalykus, kurie man ne mažiau įdomūs.

– Šiuo metu dar esate Kaune, bet greitai važiuosite į kaimą. Kodėl jums to reikia?

– Kaime, tiksliau, vienkiemyje, aš atsigaunu, grįžtu prie kūrybos ištakų, ten mano rekolekcijos... Išvažiuoju į vienkiemį pamiškėje, tarp Rumšiškių ir Žiežmarių. Neatsimenu tokių metų, kad gegužės viduryje dar būčiau mieste. Bet gal taip turėjo būti? Labai pasiilgau tenykštės gamtos: paukščių ir jų giesmių. Ten neįtikėtinai daug paukščių, lakštingalos per visą naktį gieda... Šalia – sodas, netoliese – miškas. Ten patiriu didžiulę ramybę, išeinu iš neramios dabarties konteksto ir labai dėl to džiaugiuosi. Paskui, kai grįžtu rudenį į Kauną, būna nustebimų: o, ir tas pasikeitę, ir tas... Kiekvieną dieną matytum – tų pasikeitimų net nepastebėtum. Per tiek laiko net žmonių veidai pasikeičia.

Ten gyvenu be interneto, be televizoriaus – ryšį su išoriniu pasauliu palaikau per telefoną, radiją. Per radiją gaudome orų prognozes: juk reikia žinoti, kada reikės uždengti cukinijas ir jurginukus, o kada – ne. Didelių daržų nėra, bet kelias lysves salotų, ridikėlių reikia turėti. Gyventi ant žemės ir nieko joje nesodinti būtų keista. Padeda bičiuliai, jiems dėkui už visas gėrybes, buvimą kartu, pokalbius ir diskusijas...

Nėra taip, kad vienkiemyje vien tiktai semčiausi idėjų kūrybai, o grįžus sėsčiau jas įgyvendinti. Prie piešinių, grafikos lakštų sėdu ir ten. Tuo labiau, kad ten turiu palėpę, kur galiu tapyti ant šilko. Ten didelės erdvės, nereikia saugotis: išpylei dažus – jokių problemų. Ten kiekvienas kambarys skirtas kažkam kitam: veranda – grafikai, kambaryje paišau piešinius plunksna ir akvarele. O čia, mieste, turiu dirbt truputį susispaudusi, bet žiemą man tas nedidelio buto urvelis yra visai gerai. Tačiau dabar mintyse aš – jau vienkiemyje.