Naujuose namuose

Molėtų rajone su vyru Sauliumi įsigijus sodybą ir joje apsigyvenus, G. Purlytei teko stipriai persiorientuoti, mat prieš tai intensyviai dirbta ir keliauta. Todėl nuspręsta stabtelėti, keisti gyvenimo stilių ir palengva įsilieti į vietinės bendruomenės veiklą.

Pristatydama savo tapybos darbus dailininkė prisipažino: „Į Vilnių ar Kauną atvažiuojame darbo reikalais ir jaučiu, kad didmiestyje susispaudžiu, norisi grįžti į kaimą, namo.“

Nuolat gyventi sodyboje šeima neplanavo, tačiau pandemija pakeitė daugelio gyvenimus, todėl teko priimti radikalius sprendimus.

„Atnaujinus sodybą ir padarius ją tinkamą gyventi, kartu su vyru įsteigėme galeriją „Giedra“, įkūrėme svečių namą ir sumanėme projektą „Meno takais“ Rytų Aukštaitijoje tiems, kurie domisi profesionaliu menu. Kiek ten yra lankytinų vietų! Anykščiai, Dusetų ir Molėtų galerijos, Alantos, Antazavės ir kiti dvarai. Pradėjome organizuoti profesionalių dailininkų plenerus. Turime rimtų planų savo galerijoje, kurioje vyksta ne tik parodos, bet ir kino vakarai bendraminčiams, edukacijos, kūrybiniai savaitgaliai“, – apie naujas veiklas naujuose namuose pasakojo menininkė.

Žolės jėga.

Gyvendama toli nuo didmiesčių ji sako pasijutusi esanti labiau namuose: „Erdvė. Laisvė. Oras. Pavasarį, kai viskas bunda, kalasi, žydi žibučių šlaitai.“

Subrandintas motyvas

Pirmuosius langus ir duris – apleistas, su rankenomis, vyriais – dailininkė sako nutapiusi prieš dešimtmetį, tačiau didesniam tapytų langų ciklui pribrendo vėliau, apsigyvenusi sodyboje ir vaikščiodama su šunimi po apylinkes.

Langų tema neišsenkanti: tai praėjusio laiko perspektyva, atspindžiai, besikeičiančios šviesos, šešėliai, kai pro langą ryškiai šviečia saulė. Vien ko vertos senos palangės su močiučių rūpestingai auginamais alavijais, kvapiosiomis pelargonijomis, langai su užuolaidėlėmis.

„Kūryboje aš labai įvairi, – pristato save G. Purlytė. – Dailės akademijoje 1990–1996 m. studijavau tekstilę ir norėjau daryti ką nors gražaus, tai, ko reikia žmogui, nes be grįžtamojo ryšio man nepaprasta kurti. Tuomet viskas keitėsi, tad nuo antro kurso pradėjau dirbti leidyklose, iliustruoti vaikiškas knygas ir leidinius, dirbti spaudos maketavimo darbus.“

Parodose D. Purlytė dalyvauja nuo 1994-ųjų – paveikslai keliavo po užsienį, juos pirko kolekcininkai, tad 2007 m. atsisakiusi kitų veiklų menininkė atsidėjo tik kūrybai.

Kūrybos atradimai

Svarbiu savo kūrybos etapu G. Purlytė vadina ikonų tapymą, gimusį iš katalikiškų praktikų, pasirinkimų, teologinių knygų skaitymo ir įtraukusį ją penkeriems metams.

„Jaučiau senųjų bizantiškų ikonų trauką, rūpėjo suprasti, kaip jas tapyti technologiškai. Važiavau pas Marių Vilucką (žinomas ikonų meistras – red. past.) mokytis ir ten piešėme nuo ryto iki vakaro. Kai pradėjau klimpti giliau, supratau, kad norėdama įgyti tam tikrų žinių turėčiau užsidaryti vienuolyne. Ikoninė tapyba labai įdomi, ji įtraukia, užkrečia ir užburia, tačiau supratau, kad tokioms gilioms patirtims man dar neatėjo laikas. Artėdama prie ikonografinės tapybos ištakų atradau, kad vaizdas gali turėti dvasinį pagrindą“, – kūrybos ir gyvenimo atradimais dalijosi menininkė.

Perskaityta šv. Ignaco mintis, kad Šventoji Dvasia yra labai kūrybinga, G. Purlytei tarsi darsyk atvėrė akis: juk gamta tokia išradinga, kiekviena diena yra kitokia, atsiveria subtilių dalykų.

Šviesa.

Langų tema dailininkės kūryboje gali būti įprasminta prancūzų rašytojo Marcelio Prousto žodžiais – „prarasto laiko beieškant“. Langai, nutapyti iš išorės, – su vyriais, aptrupėję, su šviesos atspindžiais, lietaus lašais ir iš vidaus – su užuolaidų raštais, ant palangių augančiais augalais ir jų metamais šešėliais, su nuotykiais, paslaptimis ir gyvenimais, kurie vyksta už langų.

Langas paveiksle įprasminamas kaip tam tikra riba, kaip perėjimas iš materialaus į dvasinį pasaulį, gyvenimo „pro langą“, „už lango“ tyrinėjimas, atrandant nematomo, nematerialaus, dvasinio pasaulio pradą, kuris siejasi su ikoninės tapybos idėja, siekiu vaizdu įkūnyti dieviškumą.

Tai paveikslai apie tikrumą, natūralumą ir vertybes, apie pusiausvyrą, harmoniją ir pauzę, kvietimas stabtelėti ir į save įsiklausyti.

 

G. Purlytė sako, kad anksčiau nemėgusi akrilo, – atrodė, kad šiai technikai trūksta gylio. Tačiau būtent langų temai akrilas tiko: dažus galima tepti jautriais sluoksniais, išgauti šviesos ir šešėlių efektus, atskleisti lietaus lašų pėdsakų subtilumą.

„Kaimas suteikia vidinės švaros, apvalo. Norėjau tą jauseną transformuoti kūryboje, kontempliuoti ją ir medituoti. Parodyti, kokia graži ta apšviesta samana. Kankorėžis. Apleistos durys, apaugę žole ir klausimai: ar dar kas nors ten lankosi? Atverti tos pačios vietos kaitą ir nuotaiką per keturis metų laikus. Man viskas įdomu. Noriu kelti klausimų ir mažiau tikėtis atsakymų“, – sako menininkė.

Atrastos prasmės

Apsigyvenusi sodyboje dailininkė permąstė vertybes. Prasmė – ne tuose blizgančiuose mus supančiuose materialiuose dalykuose. Nebegalima gyventi stereotipiškai, vienodai kalbėti ir mąstyti, vadovaujantis kažkieno primestomis, įsiūlytomis idėjomis. Persikėlus į kaimą galima turėti savitą gyvenimą, išsaugoti jautrumą, kurti kitus planus ir tarnauti žmonėms, suteikiant dvasinę priebėgą.

„Pati einu į paprastumą, tapau stabtelėjimo momentą, kur eita, būta, iš kur išeita žmogaus, – pasakoja G. Purlytė. – Man reikia atsitraukimo, pabuvimo savyje, savęs įsivertinimo, nes vidinis kritikas ima šnypšti, o jį ne taip paprasta užčiaupti.“

Parko galerijos menotyrininkė Jurgita Ilčiukaitė G. Purlytės kūrinius vadino paveikslais apie mus pačius. „Žvilgsnis pro langus, kartais į vidų, o kartais į išorę sustabdo. Galime žiūrėti pro saulę, pro lietų ir patirti nostalgijos jausmą žvelgdami į apleistus, griūvančius, objektus, prisiminti mūsų istorinį paveldą, apmąstyti, iš kur esame kilę, atpažinti laiko įspaudus. Tai paveikslai apie tikrumą, natūralumą ir vertybes, apie pusiausvyrą, harmoniją ir pauzę, kvietimas stabtelėti ir į save įsiklausyti“, – sakė J. Ilčiukaitė.

Kas? G. Purlytės paroda „Belaukiant saulės“.

Kur? Parko galerijoje.

Kada? veikia iki gegužės 4 d.