Apie vieną iš jų – teatro chorą ir darbą su juo kalbamės su savo gyvenimo jubiliejinę sukaktį mininčia chormeistere Rasa Vaitkevičiūte-Ivanauskiene, ketvirtį amžiaus vadovaujančia šiam Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) kolektyvui.

Chorvedžio paskirtis – vesti chorą kūrybinio sumanymo kryptimi. Tradiciškai chorų vadovai, stovintys scenoje prieš chorą, yra publikos matomi. Teatre choro vadovas lieka už kadro, pristatydamas žiūrovų ir klausytojų vertinimui savo darbo rezultatą – paruoštą dainuojantį chorą, pats publikai pasirodantis tik spektaklio pabaigoje kartu su statytojų komanda. R.Vaitkevičiūtė-Ivanauskienė – išskirtinė chormeisterė, ne tik kruopščiai ir reikliai ruošianti pastatymams choro kolektyvą, bet ir pati dainuojanti bei vaidinanti scenoje kartu su choristais. Vis dėlto ji išskirtinė ne tik tuo: ko gero, ji vienintelė muzikinio teatro chormeisterė moteris Lietuvos istorijoje.

Šeštadienio vakarą KVMT scenos uždanga pakils miuziklui "Karmen", kuriame kartu su savo choristais scenoje dainuos ir šoks jų chormeisterė R.Vaitkevičiūtė-Ivanauskienė. Chormeisterių kruopštaus darbo su choru rezultatas juntamas jau seniai – spektakliuose klausą maloniai nuteikia choro scenų darna ir tikslumas. Ir ne todėl, kad juos stebi kartu dainuojančios vadovės akylas žvilgsnis. Tikslo žinojimas, geriausio rezultato siekimas, reiklumas sau ir kitiems, kiekvieno choristo pastangų pastebėjimas ir įvertinimas, pagarba ir supratimas įgauna abipusį ryšį, virsdamas visus apimančia kūrybine energija.

Chormeisteris turi matyti viską, kas susiję su choru, – ne tik dainavimą, bet ir grimą, aprangą, judesius, sekti režisūrinių sprendimų vykdymą.

Ir nors prieš kelerius metus dirbant televizijos projekto "Žvaigždžių duetai" vertinimo komisijoje dėl objektyvaus vertinimo ji buvo pakrikštyta Geležine Rasa, teatre ji panašesnė į visur viską pastebėti, pataisyti, patarti suspėjančią rūpestingą globėją. Ir ne tik teatre. Jau kelerius metus jos rūpestis – dar ir jaunieji gimnazistai Kauno J.Gruodžio konservatorijoje, kurioje R.Vaitkevičiūtė-Ivanauskienė vokalo ir scenos paslaptimis su jais dalijasi estrados ir džiazo skyriuje dėstydama atlikėjo raišką (estrados ir džiazo vokalas) bei ansamblinį muzikavimą.

Kadaise J.Gruodžio konservatorijoje pasirinktas profesinis kelias vėl į ją atvedė tam, kad nuo senų laikų čia puoselėjamos muzikos meno tradicijos ir vertybės tęstinumo principu tiestų kelius jaunajai kartai, augančiai, tvirtėjančiai, perimančiai tai, kas geriausia tam, kad po to atiduotų kitiems.

– Kokia ji – teatro chormeisterio profesija?

– Chormeisterio specialybė yra gana vyriška. Nors čia nereikia griovių kasti ar vamzdžių montuoti, tačiau čia reikalinga drąsa ir valia, ryžtas vedant paskui save choro kolektyvą, tikėjimas tuo, ką darai, ir sugebėjimas įtikinti kitus, reikliai siekiant užsibrėžto rezultato.

Į teatrą chorui vadovauti atėjau gana jauna. Jau per pirmą repeticiją su vyrų grupe sulaukiau iš jų tam tikro testavimo, tačiau kadangi buvau nuodugniai pasiruošusi ir nesileidau į familiarumus, gana greitai pradėjome rimtai dirbti. Nebuvo lengva, nes tuo metu choristų kontingentas pasižymėjo muzikinės patirties netolygumu, kai kurie jų net muzikos rašto neskaitė, mokėsi iš klausos. Mes ruošėme vokiečių kalba Ludwigo van Beethoveno operą "Fidelis", kurioje reikėjo įveikti polifonizuotą keturbalsę vyrų balsų faktūrą.

Teatro chormeisterio veikla apima labai daug aspektų, neapsiribojančių tik choro paruošimu. Prisimenu buvusį vadovą Gintą Žilį ir jo pastebėjimą, kad chormeisteris turi matyti viską, kas susiję su choru, – ne tik dainavimą, bet ir grimą, aprangą, judesius, sekti režisūrinių sprendimų vykdymą. Ir man visa tai tikrai rūpi.

– Chormeisterio pavardė figūruoja spektaklio programėlėje ir afišose tarp statytojų. Kokia tikroji chormeisterių veiklos svarba statant spektaklį? Kiek paliekama vietos kūrybinei laisvei?

– Paėmę naują veikalą, paprastai kalbamės su muzikinės dalies vadovu – dirigentu ir kartu aptariame muzikinę pusę. Šiaip aš visą laiką vadovaujuosi tuo, kas parašyta klavyrui, nes mano muzikos rezultatas yra tarpinis, ne galutinis. Nors sprendimams yra tam tikros kūrybinės laisvės, tačiau ją riboja pats muzikos tekstas. Bet jei man kyla minčių dėl atskirų momentų išpildymo, pateikiu tai dirigentui, kuris arba sutinka, arba nesutinka.

– Chormeisterio darbo medžiaga – choras, nors ir sudarytas iš atskirų žmonių, bet spektaklyje paprastai būna kaip atskiras veikėjas – valstiečiai, jūreiviai, minia. Choras kaip visuma – koks jis mūsų Muzikiniame teatre?

– Galiu pasidžiaugti, kad mūsų muzikinio teatro choras yra labai paslankus. Mes bendradarbiaujame su estų statytojų grupe, kurie mūsų teatre statė jau du spektaklius, ir galiu patvirtinti jų žodžius, kad mūsų choras yra pats paslankiausias tarp muzikinių teatrų Europoje. Kolektyvas labai užaugo, choristai gali dainuoti ir stovėdami, ir gulėdami ar šokdami, persisukę bet kokiomis pozomis, priimantys režisieriaus siūlomus variantus, pageidavimus, reikalavimus. Ir tuo aš labai džiaugiuosi.

Bendradarbiaujame ne tik su dirigentu, bet ir su choreografu, nes kartais būna, kad kartu su choreografo siūlomu žingsneliu ar judesiu nepatogu dainuoti. Tai pajuntu pati viską išbandydama ir tariuosi, ką būtų galima pakeisti. Dažniausiai choreografai atsižvelgia į pastabas. Tada ir choristams būna lengva, ir viskas organiškai sulimpa. Todėl labai mėgstu būti ir režisūrinėse, ir choreografinėse repeticijose – dalyvauju beveik visur. Toks teatro chormeisterės darbas.

– Choras, kaip organizmas, galbūt taip pat turi savo pomėgių, nes spektakliai teatre labai skirtingi savo stilistika. Kokio pobūdžio spektakliai choro yra labiau laukiami, kurie jų yra artimesni, patogesni ir chormeisteriui?

– Mūsų choras labai mėgsta operas. Ir ne dėl to, kad ten mažiau judesio. Dažniausiai operų kompozitoriai kūrė melodingas operas, kurias yra labai patogu dainuoti, ypač – originalo kalba. Choras labai mėgsta Gaetano Donizetti operą "Liučija di Lamermur". Kai pradėjome mokytis dainuoti italų kalba, manėme, kad bus sunku išmokti. Tačiau viskas pasidavė labai greitai, visa medžiaga tiesiog slydo į atmintį. Mėgstame ir "Traviatą", labai patiko "Marta", taip pat "Meilės eliksyras", bet, deja, jo jau nebėra repertuare. Nors G.Donizetti operos reikalauja nemenko vokalinės technikos bagažo, stilistikai pasiekti svarbus kiekvienas niuansas ir štrichas, bet jos buvo patogiai dainuojamos – to nepasakysi apie kai kurias operetes. Labiausiai nemėgstami kūriniai, kuriuos nepatogu dainuoti. Net šokis ir judėjimas dainavimo metu nebaisus, jei dainuojama melodija patogi balsui. Choristai mėgsta ir miuziklus, kurie dramaturgija bei turiniu yra artimesni operai. Tik skiriasi muzikinė medžiaga bei dainavimo maniera. Tiesa, nėra paprasta vieną vakarą dainuoti operą, o kitą – jau miuziklą ar operetę. Teatro choras tikrai universalus, ir šokantis, ir judantis, kuriam pavaldžios įvairios stilistikos.

– O dar kiekvieno choristo sugebėjimas būti ir visuma, ir išsaugoti individualybę. Juk siekiant dinamiško spektaklio kiekvienas choristas, nors ir būdamas minios dalimi, kartu yra atskiras žmogus, turintis savo charakterį. Kaip tai pavyksta? Ar tai lemia pačių choristų iniciatyva, ar režisūros sprendimai?

– Anksčiau choristai buvo tiesiog choras be ryškesnės išraiškos. O dabar chore atsiranda labai gabių ir ryškių žmonių. Ir turime tarti "ačiū" teatro vadovui bei režisieriams, kurie juos pastebi ir duoda jiems epizodinius, o po kurio laiko – jau ir ryškesnius, pirmaplanius vaidmenis. Chore matau daug aktyvių, neabejingų žmonių, ypač tarp jaunimo, kuris visko nori ir to siekia.

Vis dėlto daug kas priklauso ir nuo režisieriaus. Yra režisierių, kurie duoda laisvę, vienas tokių – Kęstutis Jakštas. Jis skatina ieškoti sprendimų patiems. Tokio kūrybinio proceso metu atsiskleidžia daug jaunų, talentingų žmonių. Po to jis pagiria, pasako pastabas, prie kiekvieno prieina, padėkoja. Žmogui, kuris dirba scenoje, tai labai svarbu. Ir kiekvienas iš choristų labai jautriai priima vertinimus, nori būti pastebėtas, o tokių yra dauguma. Jei kas pavyksta, džiaugiasi kaip vaikai. Mane tai labai džiugina. Tiesa, būna ir kitaip. Austrų režisierius Hermannas Keckeisas, statydamas "Kornevilio varpus" siekė tikslumo, viską sustatė į režisūrinius rėmus, bet pamatęs ryškesnius žmones davė jiems daugiau teksto, replikų, daugiau laisvės. 

Vis dėlto daug kas priklauso ir nuo režisieriaus. Yra režisierių, kurie duoda laisvę, vienas tokių – Kęstutis Jakštas. Jis skatina ieškoti sprendimų patiems.

– Grįžkime prie pačios pradžios. Kryptingas chorvedžio kelias neprasideda nuo vaikystės. Mintys apie chorvedybą subręsta vėliau. Kada kilo noras pasukti šiuo keliu?

– Muzikinio kelio pradžia – dar vaikų darželyje. Jį lankydama jau dainavau "Dainų dainelėje". Tai lėmė, kad buvo pasiūlyta mokytis muzikos mokykloje. Taip pradėjau mokytis Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, mokytojos Z.Krikščiūnaitės fortepijono klasėje. Man baigus muzikos mokyklą, mano mokytoja, matydama mano mažas rankas ir valdingus charakterio bruožus, siūlė toliau rinktis chorvedybą. Taip aš įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją pas mokytoją Ireną Gražulytę. Ir nors pradžioje apie dirigavimą nebūčiau nė pagalvojusi, bet pradėjus mokytis konservatorijoje jau nebegalvojau apie jokią kitą specialybę, nors ir bendrieji dalykai sekėsi gerai, ir nebūtų sutrukdę rinktis bet kurį kitą kelią. Po to jau I.Gražulytė nulėmė mano studijas Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O čia man likimas pateikė dovaną – patekau pas prof. Joną Aleksą. Merginos jo klasėje buvo retenybė. Pirmoji pas jį studijavusi mergina iki manęs buvo prieš 25 metus, aš po didelės pertraukos buvau antroji. Todėl teko mokytis vyriškoje draugijoje. Tuo metu pas prof. J.Aleksą studijavo ir Virgilijus Visockis.

Įdomu tai, kad KVMT, be manęs, dirba būtent prof. J.Aleksos mokiniai: Julius Geniušas, Virgilijus Visockis, Jonas Janulevičius. Baigusi studijas norėjau likti Vilniuje, dirbau Radijo ir televizijos chore, jame dainavau, tikėdamasi netrukus pradėti ir chormeisterės veiklą. Sulaukusi manimi besirūpinančios mokytojos I.Gražulytės skambučio, susiviliojau pasiūlymu dirbti Kauno teatre. Nuo vaikystės buvau gana teatrališka, pati stačiau spektaklius, vaidinau, šokau, dirigavau, skirsčiau vaidmenis, mokykloje teko būti ir režisiere, todėl teatras nugalėjo. Ir štai aš Kaune – kartu su choro vadovu Ramūnu Tilviku, su kuriuo puikiai sutardama dirbu jau 25-ti metai.

– Jubiliejinėms sukaktims paminėti lapkričio 19 d. pasirinktas Franko Wildhorno miuziklas "Karmen", kuriame žiūrovai matys Jjus scenoje kartu su choristais. Kaip, šalia vadovavimo chorui, atsirado ši vaidybinė veikla?

– Teatre išsipildė mano jaunystės svajonės, nors apie aktoriaus profesijos pasirinkimą aš negalvojau. Tiesiog džiaugiausi tuo, kad aš jaučiu, suprantu ir galiu vertinti tai, kas vyksta scenoje. Pirmą kartą į sceną žengiau būdama 32-ejų. Tai įvyko visai atsitiktinai – lenkų režisierius Janas Szurmiejus, statęs "Graiką Zorbą", ieškojo vaidmeniui jaunos merginos. Pasiūliau kelias kandidates iš choro, bet jis atkreipė dėmesį į mane – aš jam pasirodžiau pakankamai energinga, ir, nors man buvau per 30 metų, buvau liekna ir atrodžiau gana jaunai. Pasiūlymą vaidinti priėmiau. Taip mano gyvenime atsirado nedidelis epizodinis vaidmuo. Ilgainiui prasiplėtė dainuojančių ir šokančių choristų gretos ir realizavosi dirigento Juliaus Geniušo sena svajonė – pastatyti Johno Kanderio "Kabaretą". Nuo to pastatymo choristai spektakliuose tapo aktyvesni, ne tik dainavo, bet ir daug šoko. Imta statyti naujus miuziklus. Manęs paklausė, ar dar noriu būti scenoje, aš ir vėl sutikau. Vaidinau spektakliuose "Grybų karas", "Grafas Montekristas", "Mieloji Čariti", "Karmen". Dalyvaudama abiejose veiklos srityse galėjau geriau pajusti, kuo gyvena ir ką jaučia scenoje choristai, kitaip juos vertinti ir suprasti.