Kūrybos išskirtinumai

Prestižiškiausiems Lietuvos teatro apdovanojimams nominuotų pastatymų sąraše VMT „Dėdė Vania“ minėtas net septynis kartus. Keturi auksiniai kryžiai atsidūrė spektaklio kūrybinės komandos rankose. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius įvertintas už režisūrą, Martynas Nedzinskas ir Ilona Kvietkutė – už pagrindinius vyro ir moters vaidmenis, Marina Sremac (Serbija) – už kostiumus.

T.Janežičius laikomas rusų literatūros klasiko Antono Čechovo dramaturgijos žinovu. Visoje Europoje jis garsėja kaip meistras, kuriantis ypač emociškai paveikius ir kartu intelektualius spektaklius.

Teatrologė Ramunė Balevičiūtė išskiria unikalų T.Janežičiaus darbo metodą – jis esąs tikras eksperimentatorius ir žmogaus prigimties tyrinėtojas. Kaip prisipažįsta ir pats režisierius, svarbiausia jam – ne pastatyti spektaklį, o užmegzti ryšį su žmonėmis – aktoriais, visa kūrybine grupe, galiausiai – su publika.

Norą užmegzti ryšį su aplinka menininkas įgyvendina ir dėstydamas Liublianos teatro, radijo ir televizijos akademijoje ir praplėsdamas meno ribas: T.Janežičius yra ir profesionalus psichodramos psichoterapeutas, taip pat Vaidybos meno tyrimų studijos Slovėnijoje vadovas ir vienas įkūrėjų.

Ypatingą santykį režisierius kūrė ir su spektaklio medžiaga. „Nesu tikras, ar pasauliui reikia dar vieno A.Čechovo pastatymo. Man daug įdomiau rasti santykį su A.Čechovu, su istorija, vaidmenimis“, – apie spektaklį sakė T.Janežičius.

Prieš bangas

„Dėdė Vania“ laikoma viena iš keturių svarbiausių ir emocionaliausių A.Čechovo pjesių. Nors pats autorius pjesę vadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, tai viena emocionaliausių visų laikų pjesių.

Kitoks: pagal nemarųjį A.Čechovo kūrinį VMT scenoje pastatytas spektaklis išsiskiria netradiciniais režisūriniais sprendimais. / D. Matvejevo nuotr.

Joje genialusis rašytojas atskleidė žmogaus gyvenimo esmę, didžiausius troškimus ir karčiausius nusivylimus. Čia, kaip įprastai A.Čechovo kūriniuose, per realistiškomis aplinkybėmis vykstantį veiksmą, turtingus dialogus atsivėrė vidinės veikėjų tragedijos, apnuoginama realybė apie tuščiai iššvaistytus žmonių gyvenimus. Pjesėje telpa visi žanrai – komedija, drama, tragedija, atskleidžiami visi žmogaus jausmai – meilė, pyktis, neapykanta, savigrauža, nuolankumas, godumas.

Anot menininko, šiandien kaip niekad svarbu statyti „Dėdę Vanią“ ir dėl dar vienos priežasties – itin paplitusios sėkmės ideologijos.

„Kalbame tik apie laimėjimus, buvimą laimingam, sėkmę, pasiektus tikslus. Spaudimas toks didelis. Ši pjesė parodo priešingą situaciją. Mes galime patirti nesėkmę, bet priimti tai kaip normalų dalyką. Kartu ir parodyti, kad ta sėkmės ir laimėjimo ideologija tiesiog per daug dirbtinė“, – A.Čechovo laikmečiui būdingą situaciją atspindinčios pjesės aktualumą įžvelgė režisierius.

„Kas yra sėkmė arba nesėkmė? Ypač svarbi nesėkmės tema. Svetainėje „YouTube“ galime rasti milijonus vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojamos įvairios nesėkmės. Mes mėgstame tai žiūrėti, mėgaujamės, juokiamės. Kai matome kitus žmones, kurie susimauna, juntame tam tikrą atsipalaidavimą, ar ne? A.Čechovas žinojo, kaip apie tai kalbėti. Būtų nuostabu, jei galėtume juoktis iš nesėkmes patiriančių žmonių, bet kartu juos mylėtume“, – sako T.Janežičius.

Įveikta riba

T.Janežičiaus spektaklyje neišvysime XIX a. stilistikos, kuri dažnai užliūliuoja statyti A.Čechovo pjeses apsiimančius režisierius. Atvirkščiai: estetika čia konfrontuoja su priimtinais etalonais ir atlieka ne vien fono vaidmenį. Pati pjesė čia atveria gilesnius klodus: per situaciją, joje atsidūrusius žmones.

Anot teatrologės Aušros Kaminskaitės, iš čechoviškų nelaimingos meilės, neadekvataus aukojimosi, skausmo, neteisybės, konfliktų dėl pinigų situacijų T.Janežičiaus spektaklis ištraukia absurdiškai juokingą realybę, atsiskleidžiančią ilgai trunkančiose režisūrinėse mizanscenose ir spektaklio atžvilgiu ironiškoje aktorių išraiškoje.

Teatro kritikai akcentuoja ypatingus T.Janežičiaus režisūrinius sprendimus: aktoriai nepaliaujamai balansuoja ant aktoriaus ir personažo ribos, laužo vadinamąją ketvirtąją sieną.

Sonios vaidmenį sukūrusi aktorė I.Kvietkutė neslepia, kad darbą jaukinosi nelengvai.

„Sonia – dabartinio mano gyvenimo etapo, karantino, dvejų metų, ilgų pertraukų, izoliacijų padarinys, vaidmuo, rezultatas... Kelias iki Sonios tikrai nebuvo lengvas. Reikėjo padirbėti ir su savimi, ir su savo ego, perlipti per save, savo kompleksus, vidines ribas, – sako ji. – Ar skaudėjo? Labai! Bet buvo verta! Todėl, kad šis darbas man, kaip Ilonai, davė labai daug. Pirmą sykį susidūriau su tuo, kad ne aš atskleidžiu vaidmenį, o jis mane. Todėl Sonia yra Ilona, ir Ilona yra Sonia.“

Už Astrovo vaidmenį Auksinį scenos kryžių laimėjusiam M.Nedzinskui personažas išryškėjo kalbantis su režisieriumi, daug improvizuojant ir skaitant A.Čechovą.

„Pati pastatymo stilistika ir dailininkų – tiek Branko Hojniko (scenografas – red. past.), tiek M.Sremac – darbas atskleidė, kokiame pasaulyje gyvena Astrovas. Režisieriaus taikytas darbo metodas man buvo pažįstamas ir įprastas. Ne kartą yra tekę repetuoti kelis personažus, ir tik paskui išsigrynindavo, kas ką vaidins. Niekas nežino, kad repetavau Dėdę Vanią su barzda, plike ir atsikišusiu pilvu. Kaip galiausiai gimė Astrovas, negaliu pasakyti ir nenoriu“, – sakė aktorius.

Be šių aktorių spektaklyje dar vaidina Arvydas Dapšys, Indrė Patkauskaitė, Jūratė Brogaitė, Arūnas Sakalauskas, Tomas Stirna, Vilija Ramanauskaitė, Valda Bičkutė, Tomas Rinkūnas.

Kas? „Lietuvos teatrų pavasaris“. VMT spektaklis „Dėdė Vania“.

Kur? „Girstučio“ kultūros rūmuose.

Kada? balandžio 14 d. 18 val.