"Jeigu kūrinys man nepatinka, vadinasi, jis – nebaigtas. Niekada neišmetu pradėto darbo; dirbu tol, kol kūrinys man pradeda patikti. Tada jis yra baigtas", – sako I.Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Dėstytoja kuria paveikslus, iliustracijas, atvirukus, ekslibrisus ir vaizdinius užrašus, tačiau, kokią sąsają ji įžvelgia tarp tapybos, piešimo ir akademinės veiklos?

– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į meno pasaulį?

– Meninė veikla – piešimas ir tapyba – mane domina nuo vaikystės. Būdama moksleivė lankiau tuometinę Kauno dailės mokyklą (dabar – Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla, aut. past.). Taip pat mokiausi dailininko Alfredo Šato studijoje. Turbūt dėl pomėgio menui ir pasirinkau studijuoti architektūrą. Vėliau įsitraukiau į mokslinę veiklą: įgijau mokslo laipsnį, pradėjau dėstyti. Meninė veikla beveik išnyko iš mano gyvenimo.

Piešimu ir tapyba vėl pradėjau domėtis prieš kelerius metus – patekau į automobilio avariją ir teko gana ilgą laiką gulėti ligoninėje. Taip iš naujo atradau vaikystės laikų veiklą, kuri man dabar teikia labai daug džiaugsmo. Prieš trejus metus pradėjau lankyti tapytojos Rūtos Levulienės studiją ir po truputį mano veikla įgavo pagreitį.

– Kuo sužavėjo būtent tapyba ir piešimas?

– Tapyba ir piešimas man patinka tuo, kad čia labai mažai apribojimų: yra popieriaus lapas ar drobė, kurioje galima kurti ką tik nori. Jei noriu – piešiu paukščius, noriu – tapau medžius, o gal padarus ir pasaulius, kurie egzistuoja tik mano vaizduotėje.

Čia negalioja jokie teritorijų planavimo dokumentai ir statybos techniniai reglamentai. Be to, man patinka vienatvė. Manau, kad kiekvienas žmogus turi bent kiek laiko skirti tik sau, todėl, pavyzdžiui, dainavimas chore man nelabai tiktų. Tapyba ir piešimas man – tarsi dienoraščio rašymas, tik ne žodžiais, o spalvomis ir formomis.

Jei noriu – piešiu paukščius, noriu – tapau medžius, o gal padarus ir pasaulius, kurie egzistuoja tik mano vaizduotėje.

– Koks jausmas, kai žmonės aptarinėja, domisi jūsų darbais?

– Labai džiaugiuosi, kai mano tapytų paveikslų įsigyja ne tik draugai, kolegos ar giminaičiai, bet ir visiškai nepažįstami žmonės. Esu nutapiusi darbų ir pagal užsakymą. Žmonių asmeninis susidomėjimas mano darbais – didžiausias įvertinimas. Profesionalių menotyrininkų komentarų apie savo darbus kol kas nesu sulaukusi. Jeigu labai sukritikuotų, gal ir nebūtų itin malonu, bet vis tiek toliau kurčiau, nes ši veikla man labai patinka.

– Kaip menas jums padeda darbe?

– Mano dėstomi moduliai – teoriniai, tačiau ir juose pritaikau tam tikrų meninės raiškos užduočių. Studentų prašau daryti paskaitų vaizdinius užrašus, plakatus, piešti minčių žemėlapius. Beje, naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad toks vaizdinis medžiagos konspektavimas labai palengvina mokymosi procesą. Klausydama pranešimų konferencijose ar paskaitų, pati irgi mėgstu daryti vaizdinius užrašus. Esu sukaupusi savo ir studentų darytų vaizdinių užrašų rinkinį.

– Kaip jūsų kuriamas menas susijęs su architektūra?

– Dailės ir architektūros ryšių galima atrasti daug ir įvairių, tačiau kalbant apie mano kuriamus objektus – paveikslus – atsakymas būtų labai paprastas: jie gali tapti puikia interjero detale.

– Koks dailės ir architektūros stilius jus žavi labiausiai?

– Man patinka daugelio ir įvairiems stiliams atstovaujančių menininkų darbai. Būdama moksleivė labai žavėjausi Renesanso tapyba. Šiuo metu prie širdies arčiau simbolizmas, nes ir pati labiau mėgstu atvaizduoti ne tai, ką matau aplink save, bet tai, ką matau savo vaizduotėje.

Kadangi dėstau architektūros istoriją, labiausiai mane domina istoriniai architektūros stiliai. Taip pat įkvepia šiuolaikiniai ekologiškos, darnios architektūros, kuri, beje, yra mano tyrimų sritis, pastatai.

– Kiek jaučiamas susidomėjimas šiais stiliais Lietuvoje ir pasaulyje?

– Kalbant apie meną, kuris orientuojasi į kūrėjo vidinį pasaulį, galima atsakyti, kad susidomėjimas didelis. Žmonėms jau nepakanka to, ką mato aplinkui, – ateina metas gilintis į save. Pasaulyje daugėja menininkų: tiek profesionalų, tiek mėgėjų, kurie kūriniuose vaizduoja savo sapnus, vizijas, įsivaizduojamus padarus ar kraštovaizdžius. Kuriant tokį meną vis dažniau pasitelkiamos ir naujausios technologijos.

Kalbant apie istorinę ir darnią architektūrą, be abejo, susidomėjimas – didžiulis. Pavyzdžiui, vis daugiau žmonių domisi modernizmo architektūra, nors dar prieš dešimtmetį apie tai, ko gero, net nebuvo girdėję. Ekologiška, darnioji architektūra – tai neišvengiama architektūros ateitis.

– Kokias savo darbų parodas surengėte per pastaruosius dvejus metus? Ar likote patenkinta rezultatu?

– Kai vėl ėmiau intensyviau reikštis kūryboje, sukaupiau daugiau darbų, kilo noras juos parodyti visuomenei. Kolegės Odetos Viliūnienės paskatinta surengiau pirmąsias savo darbų parodas KTU SAF bibliotekoje "Paukščiai" ir "Pelėdos". Kauno Vaikų literatūros muziejuje surengiau asmeninę parodą "Subjektyvioji ornitologija".

Dalyvavau grupinėje R.Levulienės tapybos studijos, kurią šiuo metu lankau, mokinių parodoje "Laisvė kurti", surengtoje Kauno Šilainių bibliotekoje ir S.Nėries muziejaus organizuoto plenero uždarymo parodoje.

Rugsėjo mėnesį Kauno senamiestyje esančioje kavinėje "Mėnulis" vyko mano ir Lauros Aitmanės tapybos darbų ir piešinių paroda "Lapė – mūza". Šia paroda buvau labai patenkinta, mano ir Lauros kurtos lapės puikiai derėjo kavinės retro stiliaus erdvėse.