Pokalbis su maestro – apie vaikystę menininkų šeimoje, ryšį su broliu – garsiu pianistu Petru Geniušu, dirigento darbo iššūkius bei ypatingą santykį su Kaunu. Per 36-erius darbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre metus jo diriguotus spektaklius sunku suskaičiuoti. Vis dėlto J.Geniušas tiki, kad įdomiausia dar laukia ateityje.

– Sulaukus jubiliejaus, įprasta atsigręžti atgal ir įvertinti, kiek kelio įveikta, kas pasiekta. Kokį pasiekimą ar įvykį dirigento karjeroje įvardytumėte kaip jums svarbiausią? O gal turite siekį, kurio dar neįgyvendinote?

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre karjerą pradėjau 1986-aisiais. Nuo 1992-ųjų taip pat diriguoju Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Per šį laikotarpį dirbau daugybėje spektaklių. Menininkui svarbiausia būti kuo labiau reikalingam ir turėti kuo daugiau darbo. Būtent tada jis jaučiasi laimingiausias. Todėl labai džiaugiuosi, kad nuo studijų metų iki šiandien kasdien dirbu ypač intensyvų darbą, kurį be galo myliu.

Vieno konkretaus pastatymo, kuriuo labiausiai didžiuojuosi, negalėčiau išskirti. Per tiek metų dirigavau netoli 2 800 spektaklių ir turėjau beveik 60 pastatymų, kuriuos stačiau pats ar kartu su kitu dirigentu. Todėl sudėtinga išrinkti vieną spektaklį, kuris būtų pats brangiausias. Atrodo, kad viskas dar laukia ateityje.

Jei kalbėtume apie operas, kurių man teko statyti 28, išskirčiau Umberto Giordano "Andrė Šenjė". Tai – retai statoma ir labai sudėtinga opera, kuri Lietuvoje nebuvo statyta nuo tarpukario. Viena savo mėgstamiausių operų įvardyčiau ir Gaetano Donizetti "Liučija di Lamermur". Ką ir kalbėti apie Giuseppe's Verdi "Traviatą", kuri Lietuvos operos teatro istorijoje, Kauno muzikinio teatro ir mano asmeniniame gyvenime užimą didžiulę vietą. Mano tėvas – dirigentas Rimas Geniušas ilgus metus dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre. Per tą laiką jis padirigavo net 450 "Traviatų". Tad ši opera man yra žinoma jau nuo lopšio. Pats iki šios dienos spėjau padiriguoti 175 jos spektaklius. Iš tėčio perėmiau įprotį – jis kruopščiai, su komentarais užsirašydavo visus savo spektaklius. Taip pat elgiuosi ir aš, todėl galiu tiksliai pasakyti, kiek kokių spektaklių esu padirigavęs, kada buvo jų premjera. Šio archyvo niekam nerodau, bet jis svarbus, kad niekas nenugrimztų į užmarštį.

Profesionalas: J.Geniušas – tikras teatro dirigentas, gyvai reaguojantis į tai, kas vyksta scenoje, kuriantis gilų ryšį su orkestru ir solistais. / D. Rimeikos nuotr.

– Pakalbėkime apie jūsų santykį su Kaunu. Jūsų tėvas, operos dirigentas Rimas Geniušas, nuo vaikystės gyveno Kaune ir Valstybės teatre dirbo koncertmeisteriu bei dirigentu. Nors gimėte Vilniuje, pats taip pat jau ne vieną dešimtmetį dirbate ir gyvenate Laikinojoje sostinėje. Esate pasakojęs, kad čia leisdavote ir smagias vaikystės vasaras. Kokią reikšmę jums turi Kaunas ir darbas Muzikiniame teatre?

– Nors gimiau Vilniuje, su Kaunu turiu labai daug sąsajų. Susiklostė tam tikra laiko spiralė, tad pasakojimą reikėtų pradėti dar nuo mano senelių. Senelis iš mamos pusės buvo žymus Lietuvos mokslininkas ir visuomenininkas Zigmas Žemaitis, kuris ilgus metus gyveno Kaune. 1920 m. jis tapo vienu pagrindinių Aukštųjų kursų steigėjų, kurie po poros metų išaugo į Vytauto Didžiojo universitetą. Senelis buvo vienas pirmųjų Lietuvos universiteto profesorių, daugelį metų dirbo Matematikos ir gamtos fakulteto dekanu. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių tautos kovoje dėl istorinės sostinės grąžinimo Lietuvai. Tad vėliau persikėlė į Vilnių ir iki gyvenimo pabaigos dirbo Vilniaus universitete, kelerius metus buvo rektoriumi. Todėl jaučiau didžiulį pasididžiavimą, kai pats tapau VDU Muzikos akademijos pedagogu – tokiu būdu tarsi pakartojau senelio kelią.

Pagrindas: „Tik­ra lai­mė aug­ti su to­kiais tė­vais, ku­rie sa­vo pa­vyz­džiu ska­ti­no siek­ti aukš­tu­mų, ne­sus­to­ti“, – ti­ki­na mu­zi­kų šei­mos do­va­ną ga­vęs J.Ge­niu­šas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Menininkui svarbiausia būti kuo labiau reikalingam ir turėti kuo daugiau darbo. Būtent tada jis jaučiasi laimingiausias.

Senelis iš tėčio pusės – Juozas Geniušas, taip pat buvo kaunietis. Šiame mieste jis išvystė pedagoginę veiklą, buvo Mokytojų seminarijos direktorius. Deja, mirė 1947 m., tad man neteko su juo susitikti. Tačiau močiutė Stasė Geniušienė pasiliko Kaune ir iki pat gyvenimo pabaigos gyveno Žaliakalnyje, Zarasų gatvėje. Visos mano vasaros nuo mažumės ir prabėgo puikiame Žaliakalnio sodelyje. Vėliau apsigyvenau Kaune, įsidarbinau teatre, čia sukūriau šeimą. Mano žmona Jolanta taip pat kaunietė, pianistė, pedagogė.

Aptarus senelių istoriją, pereikime prie kitos kartos. Mano tėvas Rimas Geniušas savo karjerą pradėjo būtent tuomečiame Kauno valstybės teatre. Iš pradžių kaip pianistas, koncertmeisteris, o vėliau – ir dirigentas. Tėvo dirigavimo debiutas įvyko 1945 m. Gioaccino Rossini operoje "Sevilijos kirpėjas". 1948 m. Operos ir baleto teatras persikėlė į Vilnių, tad į sostinę išvažiavo ir tėvas su visa trupe. Čia jis dirigavo labai ilgai – net 50 metų. Tad mano kelyje būta labai daug panašumų į tėvo bei senelių gyvenimus. Karjerą, kaip ir tėvas, pradėjau Kaune. O vėliau mane pakvietė dirbti Lietuvos operos ir baleto teatras – buvusi tėvo ilgametė darbovietė. Be to, tėtis daugelį metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbo Operos katedros vedėju, profesoriumi. Šiandien toje pačioje katedroje profesoriauju ir aš. Džiugu, kad mane lydi tokie malonūs ryšiai ir pasikartojimai. Šiandien savo gyvenimą daliju tarp Vilniaus ir Kauno. Kaunas yra mano namai, tačiau visada smagu sugrįžti ir į Vilnių, apsistoti vaikystės name, kuriame tebegyvena mama.

– Augote menininkų šeimoje. Tėvas Rimas Geniušas buvo ne tik meistriškas muzikantas, bet ir be galo siekiantis žinių žmogus – sulaukęs 90-ies jis ėmėsi mokytis senovės graikų kalbos. O mama Irena Žemaitytė-Geniušienė – garsi grafikė. Kokia buvo jūsų vaikystė? Panašu, kad muzikos joje netrūko.

– Išties, mano su broliu Petru vaikystė prabėgo graužiant muzikos mokslus ir grojant fortepijonu. Tačiau tėvai niekada nevertė mūsų to daryti, tai buvo natūralus pasirinkimas. O vaikų darželį mums atstojo senelio Zigmo Žemaičio namai. Jie buvo visai netoli – vos penkios minutės kelio nuo Čiurlionio gatvės, kurioje gyvenome. Pas senelį turėjome daug draugų ir įvairiausių užsiėmimų. Vasaromis vykdavome ir į Kauną pas močiutę Stasę. Kalbant apie tėvą, jis buvo tikras gyvenimo prasmingumo pavyzdys. Jo akiratis buvo kaip reta platus. Tėvas domėjosi įvairiomis sritimis – tiek muzika, tiek filosofija, istorija, mokėsi kalbų. Mama, kuriai dabar 90, iki šiol aktyvi ir šviesaus proto. Ji vaikšto į koncertus ir teatrus, žiūri klasikinės muzikos kanalus per televiziją. Tikra laimė augti su tokiais tėvais, kurie savo pavyzdžiu skatino siekti aukštumų, nesustoti.

Kelias: pianistai Julius ir Jolanta Geniušai stengėsi dukrą auklėti taip, kad ji pati pasirinktų profesiją. Tačiau genai padarė savo darbą – Marija įstojo į Muzikos akademijos fortepijono, vėliau – į dainavimo klasę. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Su šeima iki šiol išlaikėte tvirtus ryšius. Su broliu – žymiu pianistu Petru Geniušu, ir sūnėnu, taip pat pianistu, Luku Geniušu esate turėjęs nemažai muzikinių kolaboracijų. Kokie jūsų ir brolio santykiai buvo vaikystėje? Esate pasakojęs, kad publika jus neretai painioja, jums priskirdama brolio, o jam – jūsų nuopelnus. Galbūt iš tokių situacijų smagiai kartu pasijuokiate?

– Tarp mūsų su broliu yra tik vienų metų ir dviejų mėnesių skirtumas, tad artimai sutarėme jau nuo vaikystės. Lankėme tą pačią mokyklą, paauglystėje žaidėme vienoje krepšinio komandoje. Visada jautėmės tarsi bendraamžiai. Vėliau abu, kaip ir tėvas, pasirinkome muzikantų kelią. Išties, prieš 10–15 metų mus labai dažnai painiodavo. Tad pasitaikydavo įvairių kuriozų. Vieną kartą apsilankiau Nacionalinėje filharmonijoje, kurioje Petras koncertavo su kameriniu orkestru. Pirmajai daliai pasibaigus, vaikščiodamas tarp publikos, sulaukiau nemažai sveikinimų puikiai sugrojus. O kiti palydėjo keistais žvilgsniais – juk neįprasta, kad ką tik ant scenos grojęs atlikėjas ima vaikščioti tarp žiūrovų. Tad nusprendžiau nueiti į užkulisius, pasveikinti brolį ir pertrauką praleisti ten. Keliaujant į užkulisius, netoliese stovinti orkestrantė mane entuziastingai pasveikino su nuostabiu pasirodymu ant scenos (juokiasi).

Su Petru yra tekę nemažai kartu koncertuoti. Šį sezoną pasirodėme Valdovų rūmuose. Kurį laiką drauge muzikuodavome ir Džono Kanderio miuzikle "Kabaretas", kuris buvo įtrauktas į Kauno muzikinio teatro repertuarą. Grojant kartu su broliu, aplanko ypatingas jausmas. Kauno muzikiniame teatre taip pat esame turėję labai gražų šeimų – Katilių ir Geniušų koncertą. Jo metu dirigavau Petrui, jo sūnui Lukui ir savo dukrai Marijai, grojantiems fortepijonu. Šis pasirodymas labai įsirėžė atmintyje. Streso tokiu atveju būna daug. Juk ir apskritai, dirigentas koncerto metu jaudinasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl viso orkestro. Todėl koncertuojant su dukra ar broliu aplanko ne tik ypatingas jausmas – jaučiu ir didžiulę atsakomybę.

2 800 – tiek spektaklių dirigavo J.Geniušas.

– Jūsų dukra Marija taip pat yra profesionali muzikantė. Su žmona ją sąmoningai kreipėte šia linkme, o gal dukrai linkėjote kitokio kelio?

– Visada stengėmės dukrą auklėti taip, kad ji savo profesinę sritį pasirinktų pati. Kaip ir mes su broliu, ji taip pat nusprendė sekti tėvų pėdomis. Mokėsi J.Naujalio muzikos gimnazijoje, J.Gruodžio konservatorijoje, įstojo į Muzikos akademiją, fortepijono, vėliau – dainavimo klasę. Be ypatingos mūsų kontrolės dukra įgijo dainininkės specialybę. Baigusi studijas, ji dainuoja Lietuvos operos ir baleto teatro chore. Vis dėlto pačia pirmąja dukros scena tapo Kauno muzikinis teatras. Tad istorija vėl kartojasi – Marija tęsė mano ir savo senelio tradiciją. Šiuo metu ji sukūrusi šeimą, augina dukrelę Elzę, kuriai tuoj bus dveji metukai.

Saitai: kon­cer­tuo­jant su bro­liu P.Ge­niu­šu api­ma ne tik pa­si­di­džia­vi­mo gi­mi­nys­te jaus­mas, bet ir di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. / Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Dirigentas turi būti autoritetas visam muzikiniam kolektyvui, nes nuo jo dirigavimo didele dalimi priklauso spektaklio ar koncerto sėkmė. Kaip užmegzti tvirtą ryšį su atlikėjais? Ar turite savo sėkmės receptą?

– Nėra taip, kad įgijus dirigento specialybę akademijoje, daugiau mokytis nebereikės. Muzikantas mokosi ir tobulėja visą gyvenimą. Kuo stipriau jis tai daro, tuo daugiau pasiekia. Ši specialybė tikrai nėra tokia, kuri leistų darbovietės duris užverti penktą valandą ir tą pačią akimirką pamiršti apie darbą. Atvirkščiai – visos mano mintys nepertraukiamai yra susijusios su muzika, spektakliais, orkestru. Tačiau man tai teikia didžiulį malonumą. Iš tikrųjų, padirigavimas batuta dirigento darbe užima tik nedidelę dalį. Svarbiausia yra užmegzti dvasinį ryšį su orkestru ir užtikrinti, kad koncertas būtų malonus ne tik žiūrovams, bet ir muzikantams. Tačiau kaip tai padaryti? Deja, receptų nėra. Iš vadovėlių galima išmokti tik dirigavimo technikų, bet puikaus dirigento sėkmės formulės čia nerasime. Todėl mano galva nuolat užimta mintimis, kaip tobulėti ir efektyviai dirbti su muzikos atlikėjais.

– Dirigavimo mokėtės pas garsų dirigentą, profesorių Joną Aleksą. Tikriausiai dviem svarbiausiais jūsų gyvenimo autoritetais ir tapo tėvas bei mokytojas?

– Dirigentas turi dvi puses – profesinę ir žmogiškąją. Tam, kad galėtum diriguoti, turi išmokti tam tikrų technikų, gebėti savaip interpretuoti muziką. Tačiau dirigentui taip pat reikalingos ir žmogiškosios savybės, be kurių jis nesugebės užmegzti ryšio su muzikantais ir sėkmingai diriguoti. Tad profesines žinias perėmiau iš nuostabaus mokytojo, profesoriaus J.Aleksos. Tačiau žmogiškosios savybės atkeliavo iš tėvo, kuris man davė ne vieną neįkainojamą patarimą. Kitaip sakant, dvi būtinas dirigento puses manyje užaugino du svarbiausi mano gyvenimo mokytojai.

Pagerbs publika ir kolegos

Kauno valstybinio muzikinio teatro balandžio 16 d. spektaklis G.Verdi "Traviata" skiriamas teatro dirigento Juliaus Geniušo 60-mečiui.