Po repeticijos su kauniečių kolektyvu dirigentas dalijosi mintimis apie muziką ir savo kūrybą, pabrėždamas, kad jam ypač svarbus ryšys ne tik su atlikėjais, kuriems diriguoja, bet ir apskritai su žmonėmis.

– Jūs dirbate su įvairiais orkestrais visame pasaulyje. Kiek laiko praleidžiate keliaudamas?

– Ne tiek ir daug, nes nelabai mėgstu būti pernelyg užsiėmęs. Man patinka, kai kiekvienas koncertas yra malonus įvykis, ne tik darbas. Stengiuosi, kad kiekvieną mėnesį būtų bent vienas koncertas, ir jei tai pavyksta įgyvendinti, esu labai laimingas. Be abejo, viskas priklauso nuo sezono. Kai sezonas užimtas, vieną savaitę praleidžiu namuose, kitą – tenka išvykti, tada vėl – namuose, vėl – kelionė, taigi jaučiu nemažai streso. Tai man nelabai patinka, nes grįžęs namo nespėju susidėlioti savo minčių į vietas, atsipalaiduoti, pasisemti įkvėpimo. Kiekvienos šalies atlikėjai yra skirtingo mentaliteto, o aš mėgstu dirbdamas kuo daugiau pažinti, įsigilinti į kiekvieno atlikėjo mintis, todėl labai sunku yra vieną savaitę praleisti Graikijoje, kitą – jau Lietuvoje, nes paprasčiausiai sudėtinga suspėti prisitaikyti prie skirtingų žmonių, kitokios jų mąstysenos, netgi muzikos atlikimo stiliaus.

– Ar labai pasiilgstate namų, Prancūzijos, kai keliaujate?

– Šiais laikais, kai technologijos yra taip stipriai pažengusios, vienu mygtuko paspaudimu galiu paimti ir paskambinti savo šeimai, kai jų pasiilgstu. Programos "Skype", "Whatsapp", "Messenger" ir įvairios kitos man leidžia naudojantis internetu bendrauti su jais visiškai laisvai, ir dar nemokamai, tad šiuolaikinės technologijos gerokai sumažina ilgesio jausmą. Tačiau vis dėlto, kai būnu labai toli, pavyzdžiui, kur nors Azijoje, Afrikoje, pajuntu namų trūkumą. Jauniems atlikėjams visada sakau, kad keliauti tikrai nėra lengva, juo labiau jei didžiąją laiko dalį praleidi viešbutyje, svetimoje šalyje, kur nėra prancūziškos televizijos, kartais niekas iš aplinkinių nekalba gimtąja kalba. Tai tikrai gali imti slėgti. Dirigentas dažniausiai vieši apie savaitę ir dirba su orkestru. Ir savaitė tikrai gali būti daug. Nebūtinai, tačiau gali. Ypač svarbu, kad tavo mintys būtų labai struktūruotos ir būtum tam pasiruošęs.

– Ką labiausiai mėgstate savo, kaip dirigento, darbe?

– Sunkokas klausimas... Pirmiausia, ko gero, išskirsiu glaudų kontaktą su žmonėmis. Aš manau, kad labai stengiuosi atnešti jiems kažką naujo, kažką pasiūlyti ir galiausiai – iš jų sulaukiu to paties. Tai yra nuostabus jausmas ir tikrai svarbus šiame darbe. Dar labai patinka tai, kad tenka dirbti su visiškai skirtingais žmonėmis ir kiekvieno koncerto metu patirti skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, prieš dvi savaites koncertavau Libane. Orkestre, kuriam dirigavau, buvo skirtingų tautybių ir net rasių žmonių. Dirbdamas su jais jaučiau ypač stiprų kiekvieno individualumą ir dažnai reikėjo jiems priminti, kad yra orkestras, reikia pajusti vienam kitą, išgirsti. O dirbant dabar, su lietuviais, visų mentalitetas yra daugiau ar mažiau panašus, orkestras puikiai susigrojęs, atlikėjai yra ne tik individualybės, bet ir klauso vienas kito, kartais net tenka prašyti daugiau išreikšti savo partijas tam tikriems instrumentams. Fantastiška, kaip greitai viskas keičiasi, kaip reikia prisitaikyti.

– Jūs taip pat esate dirbęs radijo stotyse. Kuo žavėjo šitas darbas?

– Ši patirtis man buvo ypač įdomi tuo, kad dirbdamas radijuje galėjau panaudoti savo, kaip dirigento, žinias paaiškindamas paprastiems muzikos mylėtojams apie simfoninės muzikos repertuarus, klasikinius kūrinius. Man patiko, kad žmonėms tai įdomu, jie yra smalsūs ir nori išmokti. Būtent mėginimas viską paaiškinti keliais žodžiais, suprantamais ne tik muzikui, kuris to mokėsi nemenką gyvenimo dalį, bet ir eiliniam klausytojui, man buvo ne tik iššūkis, tačiau ir didelis malonumas. Beje, taip pat yra tekę pristatyti radijo eteryje ir lietuviškos muzikos niuansus. Turėjome specialią laidų seriją, kurioje kalbėjome apie Estijos, Latvijos, Lietuvos atlikėjus ir kūrinius.

– Esate studijavęs ne tik muziką, bet ir teisę. Kada ir kodėl nusprendėte, kad ne teisininko, o muzikanto kelias jums artimesnis?

– Mokytis groti pianinu pradėjau, kai man buvo treji ar ketveri metai. Jau maždaug trylikos metų žinojau, kad norėčiau būti dirigentas. Vis dėlto mano tėtis bijojo, kai nusprendžiau rinktis muziko kelią, tačiau leido profesionaliai mokytis muzikos su sąlyga, kad šalia to studijuosiu ir kokią nors, pasak jo, rimtesnę specialybę – jei netyčia muzikanto karjera nenusisektų. Taigi pasirinkau teisę. Galima sakyti, kad vienintelė priežastis, kodėl nusprendžiau mokytis šios specialybės, – universitetas buvo visai šalia mano namų (juokiasi). Nepaisant to, teisė buvo tikrai įdomus mokslas ir netgi padėjo man tobulėti kaip dirigentui. Tai sausas, struktūrizuotas mokslas ir jį studijuodamas išmokau geriau susikoncentruoti, mąstyti organizuotai. Teisės studijos 100 proc. prisidėjo prie to, kad būčiau geresnis dirigavimo specialistas.

– Specializuojatės būtent prancūziškos muzikos repertuare. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

– Tai nėra pasirinkimas. Tai natūralu, tai mano šalis, turiu ją reprezentuoti pasauliui ir garsinti jos muziką. Aš gimiau su šia muzika. Aišku, aš mėgstu diriguoti ir Ludviko van Beethoveno ar Piotro Čaikovskio simfonijas, bet tikrai ne taip dažnai. Maždaug 80 proc. mano repertuaro yra prancūzų kūriniai. Aš – tarsi savo šalies muzikos ambasadorius. Daug kas sako, kad mėgsta prancūzų muziką, bet taip gerai jos nepažįsta, todėl bijo ją atlikti. Geriau išvis negroti, nei groti prastai. Ypač sunku yra styginių instrumentų meistrams. Pavyzdžiui, jie įpratę stipriai griežti stryku, spausti jį prie stygų, o prancūzų muzikoje reikia viską daryti atvirkščiai, labai lengvai. Tam aš ir esu, kad padėčiau suprasti, susipažinti, plėsti suvokimą apie Prancūzijos kompozitorius ir jų kūrinius, atlikimo meną.

– Kas jums asmeniškai labiausiai patinka ir yra patraukliausia prancūzų muzikoje?

– Labiausiai man patinka jos spalvingumas, lengvumas, elengancija, natūralūs ir paprasti skambesiai.

– Ar turite savo mėgstamiausią kūrinį, kuris visuomet priverčia jus nusišypsoti, net jei yra liūdna?

– Ne, tokio kūrinio nėra. Labiausiai vertinu tą kūrinį, kurį diriguoju šiandien, čia ir dabar. Aš mėgstu tikrai daug kūrinių, o kartais būna netgi taip, kad šiandien tam tikra kompozicija visai nepatinka, tačiau išgirdus po kelerių metų pagalvoji: šis kūrinys puikus! Mes keičiamės, o kartu gali pasikeisti ir muzika, kurią mėgstame.

– Jau esate muzikavęs Lietuvoje. Kokia jūsų nuomonė apie mūsų šalies atlikėjus, kompozitorius?

– Jūsų šalies žmonės tikrai nuoširdžiai yra įsitraukę į muziką. Ypač tai pasakytina apie dainavimą. Kai pirmą kartą išgirdau jūsų šalies chorus, jų festivalį, man tai padarė nepakartojamą įspūdį. Tiek daug ir taip gerai dainuojančių žmonių, kartu, klausančių ir girdinčių vienas kitą. O dar tokioje mažoje šalyje – neįsižeiskite. Prancūzijoje mes turime tik tris ar keturis profesionalius chorus, o jūs tiek daug... Tai tikrai labai įspūdinga. Be abejo, reikia paminėti M.K.Čiurlionį. Jo muzika labai įdomi, originali, bet ne tik muzika. Paveikslai – taip pat. Neįtikima, kaip žmogus gali taip puikiai piešti, o kartu ir kurti muziką tarsi dvi skirtingos asmenybės.

– O ką būtinai rekomenduotumėte paklausyti iš prancūzų repertuaro?

– Būtinai rekomenduočiau išgirsti Claude'o Debussy "Octane No. 4", Maurice Ravelio "La Valse", "Daphnis et Chloé", be abejo, Gabrielio Fauré "Requiem" – šitam kūriniui nusakyti apskritai neužtenka žodžių. Iš modernesnių kūrinių išskirčiau Henri Dutilleux "Symphony No. 2 Le Double". Turime nemažai jaunosios kartos kompozitorių, tokių kaip Thierry Escaich. Visi jie labai skirtingi ir todėl įdomūs klausyti.