Susėdus partitūromis nusėtame, jaukiame teatro dirigentų kambarėlyje smagiai suūžia kavos aparatas, o galvoje kirba intriguojantis klausimas: kodėl Joninių dieną gimęs žmogus nenešioja Jono vardo, o nešioja skrybėlę? Humoro jausmo nestokojantis Maestro šypsosi:

- Taip, didžioji dauguma mano pažįstamų nuolatos klausia, kodėl aš ne Jonas. Tėvai nusprendė panaudoti antrąjį mano tėčio vardą, o jis – Laurynas Virgilijus Visockis. Taigi, iš tiesų Joninės man smagi šventė, bet jos metu aš švenčiu savo gimtadienį. Tiesa, mano krikšto vardas – Jonas. O skrybėlė? Tiesiog jaučiuosi subrendęs skrybėlei. Anksčiau turėjau tokią nuostatą, kad šis galvos dangalas sendina žmogų. Matyt, tokią nuomonę suformavo ankstesnės santvarkos kino filmai. O visai neseniai žmona Erika įtikino, kad skrybėlė tinka mano įvaizdžiui. Man patinka ją nešioti, tai – labai gražus ir praktiškas aksesuaras. Turiu vienintelę skrybėlę, kurią mielai nešioju vėsesniu oru. Malonu, kad ji atkreipia aplinkinių dėmesį.

Ko gero, dažnas dirigentas muzikos keliu pasuka neatsitiktinai – jo pasirinkimą lemia šeimoje vyraujanti muzikinė aplinka, kelios profesionalių muzikų šeimos kartos. Kas gi Jus pastūmėjo pasirinkti šią sudėtingą profesiją?

Aš – ne išimtis, nes mano kelias į muziką buvo užprogramuotas iš anksto. Didžiuojuosi tuo, kad mano senelis Petras Visockis buvo vienas iš Kauno muzikinio teatro gimimo iniciatorių – jis priklausė tai bemaž dešimties asmenų grupei, kuri 1940 m. kreipėsi į tuometinę valdžią su prašymu steigti muzikinį teatrą. Jis buvo aukštos prabos dainininkas, bosas, studijavęs Oreste Marini klasėje, sukūręs eilę įsimintinų vaidmenų tuometiniame Kauno operos teatre. Deja, dėl nepalankios politinės situacijos 1948 m. jam nepavyko kartu su trupe persikelti į Vilnių, kur buvo įkurtas operos teatras, tad dainininko karjerą tęsė Klaipėdos muzikiniame dramos teatre. Būdamas Klaipėdoje senelis pasinėrė į pedagoginę veiklą, kurią toliau vystė grįžęs į Kauną.

Mano tėtis – pianistas, baigęs tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją pas vieną garsiausių to meto fortepijono pedagogių, kompozitoriaus Balio Dvariono žmoną Aldoną Dvarionienę. Kurį laiką dirbo pedagoginį darbą Panevėžyje, vėliau – M.K.Čiurlionio meno mokykloje, dirbo Lietuvos televizijoje, vadovavo Lietuvos pedagoginio instituto katedrai, apgynė disertaciją, buvo Lietuvos kultūros ministerijos muzikos reikalų valdybos viršininku. Jo biografija itin spalvinga, o vienas reikšmingiausių faktų, už kurį turime būti dėkingi būtent šviesios atminties mano tėčiui – televizijos konkurso „Dainų dainelė“ gimimas. Tiesa, tėčio iniciatyvos ir energija ne visur jam padėdavo – dėl savo aktyvumo, nenumaldomo noro kažką keisti ir daryti naujai jam teko palikti darbą televizijoje. Taigi, mano tėtis – itin daugiabriaunė asmenybė, tikras muzikos profesionalas, kurio universalumas iki šiol man išlieka vienu didžiausių pavyzdžių. Didžiulę įtaką mano pasirinkimui turėjo ir mama. Ji man – tobulos mamos pavyzdys, mane auklėjo nelepindama, bet su didžia meile, labai atsakingai nukreipdama reikiama linkme, neleisdama pasiduoti paaugliškoms pagundoms.

Tėvai mane kryptingai pastūmėjo muzikos link: kelio pradžia buvo chorinio dirigavimo mokymasis tuometinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Simfoninis dirigavimas mano gyvenime atsirado tarsi natūraliai: būdamas keturiolikos – penkiolikos metų dar nežinojau, kuo norėčiau tapti, o chorinis dirigavimas neatrodė ta kryptimi, kuri viliotų eiti toliau. Galbūt tai lėmė faktas, kad tuo metu mokydavomės diriguodami fortepijonu atliekamoms choro partijoms, o praktikos diriguoti tikram chorui nebūdavo. Tekdavo tik įsivaizduoti, o paauglio vaizduotė dar nepajėgi pilnavertiškai įvertinti dirigavimo tikram kolektyvui privalumų. Vieną kartą tėtis įteikė man keletą simfoninės muzikos partitūrų ir vinilinių plokštelių. Aš ėmiau analizuoti tos muzikos konstrukciją ir tuomet pajutau tikrą malonumą bei norą vadovauti orkestrui. Man tarsi atsivėrė naujas didžiulis, kolosalus pasaulis, į kurį pasinėriau visa galva ir nardau jame iki šiol.

- Studijuodamas žinių sėmėtės pas du, ko gero, garsiausius Lietuvos dirigentus. Ką Jums davė šios neeilinės asmenybės?

Būdamas šešiolikos ėmiau lankyti legendinio dirigento, šviesios atminties Jono Aleksos paskaitas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tuomet pas jį nediriguodavau – tik stebėdavau, kaip jis dirba su studentais. Trečiuosiuose konservatorijos rūmuose tvyrodavo unikali aura: profesorius paskaitų metu atsiverdavo ketvirtojo aukšto langą, užsirūkydavo pypkę ir dalindavosi, regis, neišsenkančiomis mintimis bei idėjomis. Stebėdavau jo gestus, gilinausi į metodiką, tad dar treji metai praleisti su J.Aleksa man tapus studentu buvo tarsi ankstesniojo mokymosi tąsa, panaudojant tvirtai M.K.Čiurlionio mokyklos mokytojos Nadeždos Kazakauskienės įdiegtus dirigavimo pagrindus. Vėliau profesorius išvyko dirbti į Slovakijos sostinę Bratislavą. Buvo kilusi mintis sekti iš paskos, mokytis ten, bet laikmetis dar neleido tokios prabangos, tad studijas tęsiau pas kitą Lietuvos simfoninio dirigavimo mokyklos grandą – profesorių Juozą Domarką. Tai buvo tarsi likimo dovana, kurią iš pradžių buvo nelengva priimti. Šios studijos tapo sekančiu laipteliu, pakylėjusiu link dirigavimo meno paslapčių įminimo. J.Aleksa savo interpretavimą grindė filosofinėmis idėjomis, aukštomis materijomis, giliais apmąstymais. J.Domarkas – puikus praktikas, įvedęs mane į tikrąjį, realų dirigavimo pasaulį. Manau, kad šių dviejų ryškių asmenybių mokymo susiliejimas į vieną, universalų lydinį, man buvo labai naudingas ir iki šiol veda mane pirmyn.

- Muzikanto karjeroje, kaip ir sporte, didžiulę reikšmę turi kokybiškas startas. Kaip tai pavyko Jums?

Pirmuoju profesionalios veiklos išbandymu man tapo dar studijų laikais suburto kamerinio ansamblio „Archi Basilica Vilnensis“ veikla. Vedami jaunatviško entuziazmo susibūrėme į kolektyvą, neturėdami jokio finansinio pagrindo, netgi reikiamų partitūrų. Tiesiog norėjosi muzikuoti, rasti savosios raiškos nišą tuomet atgimstančios šalies kultūrinio gyvenimo terpėje. Orientavomės į baroko epochos muziką, universaliojo Wolfgango Amadeus Mozarto kūrybą, puoselėjome planus rengti nuolatinių koncertų ciklą Vilniaus katedroje, kuri buvo ką tik sugrąžinta bažnyčiai. Deja, šiam projektui nebuvo lemta ilgai gyvuoti: tuometinė bažnyčios vadovybė nepalaikė mūsų idėjos ir jaunatviškas entuziazmas pamažu išblėso. Vėliau teko rengti simfoninės muzikos programas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dirigavau kartu su jaunaisiais atlikėjais rengiamo koncertų ciklo „Atžalynas“ koncertams, padėjau gimti Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ ir nuostabaus Richardo Wagnerio veikalo „Tanhoizeris“ premjeroms Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

- Regis, Jūsų muzikinis startas išties pavyko, bet nusprendėte neapsiriboti Lietuva ir patraukėte ieškoti muzikos paslapčių įminimo į Austriją...

- Studijos Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje nebuvo atsitiktinis žingsnis. Ši mokymo įstaiga mane traukė nuo seno – juk būtent čia studijavo mano pirmasis profesorius J.Aleksa. Atėjus metui pajutau, kad privalau ten nuvykti. Per pustrečių metų trukmės studijas pavyko pajusti tenykštę atmosferą, pažinti austrišką muzikinį mentalitetą, įgyti gausybę bendražmogiškųjų patirčių. Išties, norėdamas giliai suvokti muziką, ją privalai studijuoti pats, filtruoti per savąjį ego, savo asmenybę ir nesvarbu, kur tu tai darysi, bet išvykti pasisemti patirties kitoje šalyje, o ypač Austrijoje, rekomenduočiau kiekvienam muzikanto keliu einančiam jaunam žmogui.

- Studijos ir gyvenimas Vilniuje, mokslai Austrijoje, o kokie gi likimo vingiai jus sugrąžino į senelio miestą – Kauną?

- Žinia, mano abu tėvai gimė Kaune, bet išvažiavo studijuoti į Vilnių ir ten pasiliko. Taip ir aš tapau vilniečiu su kaunietiškomis šaknimis. O mano grįžimas į Kauną, į šį teatrą buvo tarsi natūrali veiksmų seka. Būna atvejų, kai darbo vieta tarsi pati suranda tave. Taip nutiko ir man. Po sėkmingo diplominio darbo, Giuseppe Verdi operos „Rigoletas“ pristatymo, man buvo pasiūlyta diriguoti spektaklį dar kartą, o vėliau tuometinis teatro vadovas Gintautas Žilys pateikė pasiūlymą imtis Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatymo. Taigi, reikiamu laiku patekau į reikiamą vietą, tapau tarsi trūkstama plyta įstabioje muzikinio teatro veiklos sienoje. Po komiškos operos premjeros sekė Imre Kalmanno operetės „Silva“ partitūros parengimas ir pamažu mano veikla teatre įsibėgėjo. Grįžus iš studijų Vienoje turėjau puikią progą pritaikyti ten įgytas žinias – vadovavau W.A.Mozarto operos „Užburtoji fleita“ adaptacijos vaikams pastatymo darbui. Beje, šis spektaklis, mūsų teatre vadinamas „Mažoji burtų fleita“, rodomas iki šiol – gyvuoja jau dvidešimt metų.

- Žvelgiant į Jūsų nuveiktų darbų sąrašą stebina žanrų įvairovė. Čia rasime ir Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, kone visų garsiųjų operečių kūrėjų: Johanno Strausso, Imre Kalmanno, Franzo Leharo, Karlo Millöckerio veikalus ir gausybę kitų spektaklių. O kas artimiausia Jums pačiam?

- Kauno valstybiniame muzikiniame teatre teko diriguoti bemaž visų žanrų sceninius veikalus: nuo miuziklo iki spektaklio vaikams, nuo operos iki baleto. Negalėčiau išskirti nė vieno šių žanrų – visi jie savaip įdomūs ir žavūs. Visgi mano mylimiausi veikalai – klasikiniai: opera ir operetė. Šie žanrai yra būtini kiekvienam muzikantui, studijuodamas juos dirigentas išauga tiek kaip interpretatorius, tiek kaip asmenybė. Man, kaip dirigentui ko gero labiausiai subręsti ir atsiskleisti padėjo operetės žanras, nes atėjęs į teatrą dar nepažinojau šios muzikos subtilybių. Žinoma, bėgant laikui savyje atrandi naujų jėgų, gebėjimų, požiūrių, leidžiančių giliau pažvelgti į diriguojamas partitūras. Tad nenuostabu, kad vienu mano mylimiausių spektaklių tapo Johno Kanderio miuziklas „Zorba“, tapęs tikru karjeros proveržiu.

- Visgi aiškiai matyti, kad didelę Jūsų diriguojamo repertuaro dalį sudaro nauji šių dienų Lietuvos kompozitorių opusai. Jums buvo patikėtos visos XXI a. teatre statytų nacionalinių veikalų premjeros. Kaip susiformavo toks Jūsų amplua?

- Gali pasirodyti keista, bet naujųjų laikų muzika karjeros pradžioje manęs netraukė. Tiesiogiai susidūręs su pirmu tokiu išbandymu – naujo kūrinio pastatymu, pajutau čia slypintį kūrybinio proceso žavesį. Naujo veikalo rengimas scenai ypatingas tuo, kad darbo metu gali gyvai bendrauti su autoriumi, diskutuoti, netgi kažką patarti ar patobulinti. Pirmieji du premjeriniai lietuvių autorių spektakliai mane tarsi užgriuvo vienas po kito. Per tą patį 2001-2002 m. sezoną buvo pastatyti Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“ bei Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“. Už šiuos abu spektaklius man buvo įteiktas „Fortūnos“ apdovanojimas, kuriuo išties labai didžiuojuosi, o „Grybų karas“ buvo pripažintas geriausiu metų spektakliu vaikams.

Opera „Karalienė Bona“ man ypač brangi. Labai džiaugiuosi, kad vietoj suplanuotų penkių spektaklių ji laikėsi teatro repertuare ilgus metus, su ja gastroliavome Vilniuje, rodėme festivaliuose. Dirbdamas kartu su G.Kuprevičiumi išties žengiau didžiulį žingsnį į priekį, pradėjau matyti muziką kitomis akimis, gavau unikalią galimybę įnešti savo indėlį tobulinant kūrinio dinaminius niuansus, instrumentuotę ir kitus aspektus. Dirbdamas tokį kūrybišką darbą visagaliu nepasijunti, bet mažute dalele tampi tariamu kūrinio bendraautoriumi. Žinoma, tam tikros korekcijos vyksta ir rengiant, tarkime, operetės spektaklius: medžiaga kupiūruojama, pritaikoma perdirbtam libretui, numeriai keičiami vietomis, bet tai nėra tas pats, kaip bendravimas čia ir dabar su muziką parašiusiu autoriumi.

Naujo kūrinio gimimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis didžiulio dėmesio ir atsakomybės.

Po šių spektaklių sekė dar vienas Z.Bružaitės veikalas, G.Kuprevičiaus Kauno operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“, Tomo Kutavičiaus opera vaikams „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“. Taip laipsniškai susiformavo mano, kaip šiuolaikinių kūrinių dirigento amplua. Nors, žinoma, nesu aklai prisirišęs vien prie šio žanro. Repertuarą nuolat papildo operetės spektakliai, bendradarbiaujant su Estijos operos festivaliu PromFest dirigavau G.Verdi operą „Atila“, o už mėnesio scenos šviesas išvys mano diriguojamas Johanno Strausso baletas „Pelenė“. Džiugu, kad teatro vadovybė manimi pasitiki ir leidžia nuolatos tobulėti visuose žanruose.

- Betgi koreguojant kompozitoriaus pateiktą medžiagą vien žinių nepakanka. Tam reikia ir drąsos. Kokios dirigento savybės lemia tokį bendradarbiavimą?

- Manau, jei dirigentas leidžia sau teikti pasiūlymus kompozitoriui, tai arba jis pernelyg bravūriškas, arba išties turi pakankamai kompetencijos ir žinių, galinčių padėti ryškiau suskambėti vienam ar kitam kūrinio momentui. Norint turėti tvirtą nuomonę ir drįsti kažką pasiūlyti kūrinio autoriui būtina gerai išstudijuoti veikalą, įsigilinti į jo niuansus, perprasti muzikoje užkoduotas fabulas. Naujo kūrinio gimimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis didžiulio dėmesio ir atsakomybės. Kompozitoriaus sumanymas, muzikinė dramaturgija, kūrinio instrumentuotė – labai subtilios sritys ir dirigentas, kaip muzikos atlikimo praktikas, turi gerai apsvarstyti, ar verta siūlyti tam tikrus pakeitimus. Pasitaiko atvejų, kai išstudijavęs partitūrą matai, kad ši vieta skambės tobulai, o kitur – galbūt užmanymas pernelyg sudėtingas, ar atvirkščiai, galima būtų papildyti muzikinę medžiagą.

- Nemažą Jūsų muzikinės veiklos dalį sudaro pedagoginis darbas. Kaip realizuojate save šioje srityje?

- Šiuo metu dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dirigavimo katedroje, ilgą laiką vadovavau dainavimo katedros operos studijos studentams. Šiame veiklos bare vadovaujuosi išsikeltu tikslu perduoti studentams sukauptas žinias, nukreipti juos logiška muzikos suvokimo kryptimi. Studentas – tarsi javų laukas, į kurį reikia pasėti aukštos prabos sėklas, kad po to būtų galima nuimti turtingą derlių. Mano, kaip dirigento pareiga – padėti visiems, tiek dainininkams teatro scenoje, tiek studentams operos studijoje. Džiugina, kai tarp manęs ir atlikėjo ar studento užsimezga abipusis ryšys, praturtinantis mus abu bendru entuziazmu ir kūrybos džiaugsmu. Svarbiausia, kad atlikėjas norėtų tiek priimti teikiamą informaciją, tiek ją tikslingai panaudoti. Toks darbas atsiperka su kaupu, nes su žingeidžiu partneriu galima darbuotis neskaičiuojant darbo valandų. Jeigu žmogus ko nors nemoka – jį galima išmokyti, bet jeigu jis nenori – tuomet visos pastangos bus bergždžios.

- Rengiate simfoninės muzikos programas, diriguojate spektakliams. Ar šie veiklos barai glaudžiai susiję, o gal atvirkščiai – be galo skirtingi?

Skambant simfoninei muzikai esi vienas su orkestru ir turi galimybę atskleisti savo individualias interpretatoriaus savybes.

- Šiuo metu nedažnai tenka diriguoti simfoninės muzikos koncertams. Ankstesniais metais sukaupta patirtis leidžia daryti išvadą, kad dirigavimas išskirtinai simfoniniam orkestrui ir muzikinio teatro scenos vyksmui turi kiekvienam jų būdingų bruožų. Skambant simfoninei muzikai esi vienas su orkestru ir turi galimybę atskleisti savo individualias interpretatoriaus savybes. Profesionaliam orkestrui nebūtina nuolatos diriguoti schemas ar rodyti instrumentų įstojimus – orkestrantai būna puikiai įvaldę medžiagą, gerai girdi vienas kitą ir dirigentas gali užsiimti pačiu muzikavimo procesu, niuansais, subtilybėmis. Diriguodamas spektakliui tampi tarsi visų scenoje esančių atlikėjų įkaitu, turi vadovauti procesui, gebėti prisitaikyti prie veiksme iškylančių situacijų, užglaistyti proceso eigoje iškilusias problemas, vystyti spektaklio eigą taip, kad žiūrovas nepastebėtų menkų nesklandumų. Kitaip tariant, dirigentas spektaklio metu tampa procesą reguliuojančiu, čia ir dabar redaguojančiu vedliu, laidininku ar retransliatoriumi, susiejančiu scenos veiksmą su orkestrantais, sėdinčiais orkestrinėje, po scena ir dažnai net neturinčiais galimybės girdėti to, kas vyksta scenoje. Nežinia, ar klausytojas visada geba įvertinti dirigento įtaką sceninio žanro vyksmo procesui, bet tokia jau mūsų duona – stovėti nugara į žiūrovą ir publiką išvysti tik per nusilenkimus.

- O kaip atsipalaiduoja dirigentas? Ar pavyksta nors trumpam išvalyti savąsias mintis ir pamiršti, kad esi profesionalus muzikas?

- Nors muzika užpildo didžiąją dalį gyvenimo, man nesvetimi ir kiti pomėgiai. Mėgstu keliauti, bent kartą metuose su žmona Erika, kuri taip pat atstovauja muzikantų luomui – yra puiki pianistė, stengiamės ištrūkti į kitas šalis, pamatyti jų kultūrą, žavėtis architektūra ir gamtos peizažais. Man patinka istoriniai objektai, dvelkiantys senųjų laikų paslaptimis, antikos dvasia. Taip pat domiuosi joga. Mėgstu jūrą, esu aistringas plaukikas, bet nesu iš tų, kuriems patinka tysoti pliaže nieko neveikiant. Pasitaiko, kad atostogų metu neužmirštu savojo pašaukimo, o atsiverčiu naują partitūrą ir turėdamas marias laiko ją nuodugniai studijuoju. Dirigento darbas niekada nenutrūksta: galvoje nuolatos knibžda nauji muzikiniai sumanymai, skamba muzika, vyksta nuolatinis kūrybos procesas, nuo kurio neįmanoma atsiriboti.

Gyvenimo ir kūrybinį jubiliejų švenčiančiam Maestro norisi palinkėti ilgiausių metų, nesibaigiančių kūrybinių atradimų ir daugybės prasmingų premjerų. Naujų proveržių stilingajam dirigentui Virgilijui Visockiui linki ir kartu dirbę sceninių kūrinių kompozitoriai.

Zita Bružaitė

Virgilijus Visockis man yra tikras Maestro – išskirtinis žmogus, puikus dirigentas, ypatinga asmenybė. Kartu darbavomės statant du mano sceninius kūrinius, skirtus vaikams: operėlę – parodiją „Grybų karas ir taika“ ir operėlę – baletą „Voro vestuvės“. Labiausiai įsiminė pirmasis mūsų kūrybinis susitikimas, rengiant scenos gyvenimui „Grybų karą“. Virgilijus – žmogus, pasižymintis profesionaliu matymu ir įžvalgomis, visa tai gebantis suderinti su paprastu žmogiškumu. Jis – atviras, jautriai į autoriaus partitūrą reaguojantis dirigentas, suvokiantis kiekvieną užrašytą natą ir autoriaus išdėstytą kūrinio koncepciją. Darbas su šiuo menininku man, kaip kompozitorei, buvo labai naudingas, jo įtaką jaučiu iki šiol, kurdama didesnes ar mažesnes orkestrines kompozicijas. Tai man buvo tarsi didžioji mokykla, bendraudama su juo patyriau neapsakomą kūrybinį džiaugsmą bei malonumą.

Jubiliejaus proga papuoščiau Virgilijų skrybėle su paukščio plunksna. Plunksna simbolizuoja paukščio skrydį, o dirigentui nuolatos tenka skraidyti tarp natų, žmonių, idėjų bei minčių. Ši plunksna jam niekuomet neleistų nukristi ant žemės ir visada išlikti kūrybiniame skrydyje muzikinio olimpo link.

Antanas Jasenka

Su Virgilijumi susipažinome kurdami spektaklį vaikams „Dryžuota opera“. Darbas vyko kiek neįprastu būdu: paprastai rašant sceninį kūrinį pradedama nuo klavyro, vykstant repeticijoms rengiama orkestruotė. Dėl laiko stokos darbus pradėjome nuo partitūros, kurią vėliau vertėme į fortepijoninę – vokalinę versiją. Virgilijus – itin darbštus, kruopštus, puikiai suvokiantis esamą situaciją. Kartu su juo dirbome prie operos orkestruotės, be jo pagalbos vargu ar būtų pavykę taip tiksliai ir preciziškai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Mane sužavėjo jo atidumas, reikalavimas tiksliai užrašyti visus muzikinius niuansus, nepaliekant jokių abejonių ar net smulkiausių klaidelių. Jis – aktyvus kūrėjas, nebijantis pasiūlyti savo idėjų, nevengiantis iššūkių. Nuoširdžiai tikiuosi, kad šis mūsų bendradarbiavimas tęsis ateityje.

Švenčiantį jubiliejų Virgilijų papuoščiau cilindru ir fraku, nes eidamas prie dirigento pulto jis nuolatos išlaiko impozantišką kilmingo žmogaus, aristokratiško grafo stotą. Cilindras pabrėžtų jo svarbą ir reikšmę vadovaujant orkestrui, scenai ir visam spektaklio veiksmui.

Giedrius Kuprevičius

Su Virgilijumi bendravome rengdami scenai nacionalinius – lietuviškus kūrinius: operą „Karalienė Bona“ ir Kauno operetę „Kipras ir Fiodoras“. Šio darbo Virgilijus ėmėsi noriai ir dirbo itin kvalifikuotai, o jo vadovaujami orkestras, choras bei solistai įveikė visus iššūkius,

įvaldydami nelengvą muzikinę partitūrą. Su šiuo dirigentu darbuotis lengva – jis nekaprizingas, labai tolerantiškas, jautrus autoriaus sumanymams, o tai – puikios menininko savybės. Kartu su Virgilijumi praleidome daugybę smagių kūrybinių valandų. Dirbdamas pastatymų metu ir vėliau, kūriniams jau įsitvirtinus teatro repertuare, jaučiau, kad mano partitūros atsidūrė išties gerose rankose.

Kuo papuoščiau Maestro? Manau, kad ne skrybėlė žmogų puošia, o atvirkščiai – žmogus skrybėlę. Galima pasipuošti labai įmantriu galvos dangalu, bet tada rizikuojama, kad matysis tik skrybėlė, o ne pati galva. Virgilijui tai nebūtina – jo asmenybė ryški ir pastebima, o tam tikras stilingas atributas tik paryškina puikų jo skonį tiek pasirenkant rūbą, tiek interpretuojant muziką.