Lietuvos lėlių krikštatėvis
V. Mazūro vardas neatsiejamas nuo Lietuvos lėlių teatro istorijos, tad ir daugybės šalies žmonių, teatro pasaulį pažinusių ankstyvoje vaikystėje, kai tėvų ar mokytojų buvo atvesti pažiūrėti paslaptingų aktorių kuriamų pasakų, o vėliau tais pačiais keliais vedusių ir savo vaikus, anūkus.
1968–1970 m. V. Mazūras buvo Kauno lėlių teatro, 1964–1994 m. – Vilniaus lėlių teatro (nuo 1971 m. Vilniaus teatras „Lėlė“) dailininkas, 1971–1979 m. ir 1988–1994 m. – šio teatro vyriausiasis režisierius ir meno vadovas, 1981–1988 m. – vyriausiasis dailininkas. 1994–2002 m. Jaunimo teatro lėlininkų trupės režisierius.
1975–1979 m. žinomas lėlininkas savo žiniomis dalijosi su Lietuvos konservatorijos, 1994–2006 m. – su Vilniaus dailės akademijos studentais.
1997-aisiais kartu su žmona aktore Nijole Bižanaite-Mazūriene Vilniuje įkūrė teatrą „Paršiukas Ikaras“. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Teatro sąjungos ir Tarptautinės lėlininkų sąjungos (UNIMA) narys.
Menininkas taip pat kūrė scenografiją dramos spektakliams kone visuose Lietuvos dramos teatruose. Labiausiai žinomi V. Mazūro pastatyti spektakliai – „Zuikių mokykla“ (1968 m.), „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėją Nėrį (1968 m), „Pelenų antelė“ (1971 m.), „Avinėlio teismas“ (1976 m.), „Žemės dukra“ (1981 m.), „Pasaka apie stebuklingą berniuką“ (1974 m.), „Raudonligė“, „Barbora Radvilaitė“ (1990 m.), „Eglė žalčių karalienė“ (2007 m.), „Sniego karalienė“ (1995 m.), „Klounas ir kaliausė“ (1995 m.), „Princesė ir kiauliaganys“ (1996 m.).
2005 m. už indėlį į Lietuvos teatro kultūrą menininkui buvo įteiktas aukščiausias teatro apdovanojimas – „Auksinis scenos kryžius“. 2012 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu, už kūrybos sąsajas su etnine lietuvių pasaulėjauta.
P. Gagaitės nuotr.
Pažinties tąsa
„Labai džiugu, kad aplink tiek daug veidų, kurie tyrinės mano paveikslus. Juose atrasite įvairių istorijų, kurias galite pritaikyti sau, todėl, manau, gal ir nereikėtų kabinti paveikslų pavadinimų“, – per parodos atidarymą sakė darbų autorius V. Mazūras.
Tarsi aliuzija į išsigelbėjimą, kurį jo kūryba ilgus dešimtmečius teikė Lietuvos žmonėms, tuo pačiu vardu pavadinta ir menininko dailės kūrinių paroda – „Išsigelbėjimas“. Simboliška, kad garbingo amžiaus sulaukusio menininko darbai eksponuojami ten, kur ateinama tęsiant lėlių teatre užsimezgusią draugystę su scenos menais – NKDT.
Kolegos ir buvę mokiniai dėkojo menininkui, džiaugėsi parodos atidarymu ir nauju jo kūrybos etapu.
P. Gagaitės nuotr.
Atidarymo proga žodį tarė ir sentimentais pasidalijo NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas. „Vakar visas pasaulis šventė lėlininkų dieną. Ir šia proga mes atidarome, galima sakyti, lėlininkų patriarcho V. Mazūro parodą. V. Mazūras – pavardė, kurią tariant iškyla daugybė prisiminimų ir išgyvenimų. Juk kiekvieno iš mūsų pirmasis susitikimas su teatru įvyksta būtent lėlių teatre“, – gyvenimo kelyje nuolat lydintį teatro fenomeną akcentavo E. Stancikas.
Atrasite įvairių istorijų, kurias galite pritaikyti sau, todėl, manau, gal ir nereikėtų kabinti paveikslų pavadinimų.
Padėkos žodžių jubiliatui negailėjo ir Kauno valstybinio lėlių teatro vadovė Rasa Bartninkaitė, į šventę atsinešusi jai brangų reliktą. „Kaip matote, atėjau ne viena – su lėlininkų instrumentu, kurį kadaise man, jaunai aktorei, atėjusiai į teatrą, įdiegėte jūs. Tai mano pirmasis vaidmuo – V. Mazūro kaukė spektaklyje apie coliukę. Iš visos širdies noriu padėkoti jums už tai, kad buvote mūsų teatre ne tik dailininkas, bet ir mokytojas. Teatre jūs mums buvote ir esate Maestro. Dėkoju ne tik lėlininkų, bet ir visų vaikų vardu“, – sakė menininkė.
Pasaka: menininkas kviečia žiūrovus tyrinėti jo spalvingus paveikslus ir juose pamatyti savas unikalias istorijas. / P. Gagaitės nuotr.
Pozityvios energijos pliūpsniai
Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius apibendrino parodos autoriaus kūrybos įvairovę: „V. Mazūras yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinių menininkų, dėka kurio šiandien galime džiaugtis turtinga, įvairia lėlininkų bendruomene. Kurdamas šiuos paveikslus Vitalijus yra ir režisierius, ir dailininkas, ir kostiumų dailininkas – viskas viename."
Prieš parodos atidarymą peržvelgęs paveikslus jis sakė pajutęs V. Mazūro energija. „Tai – ką tik pamatyti kūriniai, pulsuojantys ta energija, kurios iš Vitalijaus kiekvienas galime pasimokyti“, – sakė menotyrininkas.
Tyrinėti paveikslus ragino V. Mazūro mokinė, dailininkė, scenografė Giedrė Brazytė, darbuose kvietusi pamatyti lėlių teatro gyvybę, paslaptis, daug užslėptų kodų ir simbolių. „Galite patirti, kaip gyvybė kovoja su mirtimi ir viskas susipina. Kviečiu visus skaityti kodus, pajusti teatro paslaptį ir magiją, kartu džiaugiantis gyvenimu, kaip juo džiaugiasi ir pats dėstytojas“, – sakė ji.
Naujausi komentarai