"Kiekvienas jautė garbę dirbti "Drobėje" ir stengėsi padaryti viską, kad tik nesuterštų šio vardo", – sako ketvirtį amžiaus įmonėje išdirbusi Danutė Janišytė.

Jos istorija papildė Kauno paveikslų galerijoje veikiančią parodą "Dar kartą apie "Drobę": kas pastatė, kas sugriovė?" – ekspozicijos "Didžioji pramonė" dalį.

Tikros istorijos

Beveik devynis dešimtmečius gyvavusios bendrovės istorija, parodoje tyrinėjama per čia dirbusių žmonių prisiminimus, emocijas ir patirtis. Parodos kuratorė Auksė Petrulienė pasakojo: po pirmosios parodos į ją kreipėsi buvę "Drobės" darbuotojai, norėdami pasidalyti savo pasakojimais. Todėl labai natūraliai ir organiškai parodos erdvę papildė "Drobės" ir "Kaspino" darbuotojos D.Janišytės, įmonės mechaniko Vytauto Gailiaus, bendrovės fotografo Antano Zinkevičiaus atsiminimai bei vienintelio Lietuvoje drabužių muziejaus įkūrėjo Michailo (Ikarus) eksponatai.

Eksponuojami drabužiai atspindi mūsų Lietuvos pramonę. Tokių autentiškų istorijos liudytojų jau nebėra likę, viskas išmesta, sunaikinta.

D.Janišytė džiaugiasi, kad A.Petrulienės iniciatyva buvo prisiminta įmonės istorija. "Iš laiko, praleisto "Drobėje", man yra įstrigęs toks dalykas – 1990 m. buvo išausti geltonos, žalios, raudonos spalvų audiniai, kurie buvo vežami į Vilnių parodyti Meno tarybai, turėjusiai užtvirtinti Lietuvos valstybės vėliavos spalvas. Buvo pasakyta, kad raudona spalva, kurią išaudė "Drobė", yra ne visai tokia, kokia buvo prieškarinės vėliavos raudona, bet nepaisant to, spalvos buvo patvirtintos ir bendrovei teko garbė austi vėliavas", – pasakoja D.Janišytė.

Moteris turi ir kitą, ne mažiau įdomią istoriją, susijusią su parodoje eksponuojamomis unikaliomis austomis juostelėmis, skirtomis kosmonautų skafandrams sustiprinti.

"Vienintelis fabrikas Lietuvoje, audęs juosteles, buvo "Kaspinas", todėl būtent jis gavo užsakymą iš Kaune veikusio Lietuvos tekstilės pramonės mokslinių tyrimų instituto, kuris turėjo įvykdyti užsakymą iš Sovietų Sąjungos kosmoso tyrimų centro, sukurdamas juosteles kosmonautų skafandrams (siūlams ar diržams) sustiprinti. Tekstilės institute buvo ištobulinta pynimo technologija, pagal kurią "Kaspine" buvo išaustos juostelės. Prieš atiduodant jas užsakovui reikėjo išbandyti stiprumą. Prietaisų, kuriais būtų galima tai nustatyti, tekstilės pramonėje nebuvo, todėl kreiptasi į F.Dzeržinskio staklių gamyklą, kur ir buvo nustatytas šių juostelių stiprumas. Jis atitiko reikalavimus ir "Kaspino" gamykla jas audė. Mums paskirdavo žaliavą – siūlus, kuriuos prieš audžiant pasverdavo, o juos suaudus sverdavo ir pačias juosteles, todėl nebuvo galima nukrypti nuo nustatytų normų. Tačiau kažkaip man pavyko išsaugoti šiuos pavyzdžius", – liejosi moters pasakojimas.

Prieškario drabužiai ir gyva muzika

Ne mažiau įdomi yra ir vienintelio Lietuvoje privataus drabužių muziejaus, esančio Kleboniškyje, įkūrėjo Michailo istorija. Parodoje yra eksponuojami patys ankstyviausi ir rečiausi lietuviški prieškariniai drabužiai, kaklaryšiai. Tarp jų – kostiumas, su kuriuo jis vaidinau kino filme "Emilija iš Laisvės alėjos", 10 kg sveriantis, dar prieškariu siūtas kareiviškas paltas.

"Eksponuojami drabužiai atspindi mūsų Lietuvos pramonę. Tokių autentiškų istorijos liudytojų jau nebėra likę, viskas išmesta, sunaikinta", – pasakoja Michailas, kuris į parodos atidarymą atėjo vilkėdamas kostiumu, siūtu 1951-aisiais.

"Drabužiais domiuosi apie dešimtmetį, tačiau mane domina ne tik jie. Įdomūs ir pastatai, technika, dailės kūriniai – visas lietuviškas paveldas. Todėl parodoje tarp eksponatų atsirado vinilinės plokštelės, kurios taip pat yra iš mano kolekcijos. Parodai atrinkau pačias įdomiausias: dalis jų – Kaune gamintos plokštelės, kurių kokybė ne prastesnė nei pagamintų Rygos ar Leningrado gamyklose, tačiau Kauno vinilinių plokštelių gamykla veikė tik iki septintojo dešimtmečio, nes Ryga greitai užpildė visą esamą rinką", – istoriją dėstė pašnekovas.

Dokumentika, plytos ir staigmena

Archyvine medžiaga parodą papildė A.Zinkevičius. "Drobėje" dirbęs metus. "1973–1975 m. fotografavau Dainavos mikrorajoną, kuriame vedžiau vaikų fotografijos būrelį, kartu ir dirbau, tad laiko kūrybinei fotografijai beveik nelikdavo, tačiau turėjau vaikams parodyti, kad kuriu, todėl kadrų ieškodavau naktimis, užsilipęs ant savo namo stogo, žiemos metu", – pasakojo A.Zinkevičius, parodoje pristatantis trejus metus kurtą fotografijų seriją ir dokumentinius filmus: "Pietūs" ir "Adaptacija".

Netradicinių eksponatų – keletą plytų ir lietvamzdį – parodai parūpino V.Gailius. Šie daiktai ir keletas kadrų – viskas, ką jam pavyko išsaugoti iš griaunamos "Drobės".

Parodoje taip pat pasakojama apie Juozą Daugirdą – "Drobės" įkūrėją bei direktorių, kuris išlaikė įmonę vokiečių ir rusų okupacijos metais. Jam teko išgyventi okupacijos pasekmes, slapstytis Čekiškėje, tačiau nepaisant to, kad turėjo ryšių JAV, iš Lietuvos J.Daugirdas nepasitraukė.

Šia istorija ekspozicijos staigmenos nesibaigia. Atidarymo metu susirinkusiai publikai buvo pristatytas unikalus eksponatas – 1920 m. "Drobės" akcijų originalas su akcininkų kolektyvo sąrašu, kuriame įmonės raštininkų, siuvėjų, mechanikų – pramonininkų, garo katilų meistrų, prekybininkų, karininkų, publicistų – vadybininkų vardai ir pavardės. "Dar kartą apie "Drobę": kas pastatė, kas sugriovė?" – tarsi gyvas organizmas, kuris auga, atskleisdamas vis unikalesnes žmonių istorijas.

Kas: Paroda "Didžioji pramonė".

Kur: Paveikslų galerijoje.

Kada: veikia iki kovo 17 d.