Šią parodą kuravo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus praktikantė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto trečio kurso tapybos studijų studentė ukrainietė Vlad Vintiuk. Paroda „Drobės rezonansas“ primena mums, kad galerija irgi gali būti gyva ir ji nėra tik patalpos parodoms rengti.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, ši paroda – tai langas pažvelgti į galeriją kaip į atskirą gyvastį, atskirą organizmą, prisidedantį prie pačių parodų. Koridoriuje eksponuojami meno kūriniai tampa „Drobės“ galerijos atspindžiu, skleidžiančiu tą pačią nuotaiką ir atmosferą. Kai kuriuose kūriniuose netgi naudojamos tos pačios medžiagos kaip ir pastato viduje.

Parodoje dalyvauja dešimt menininkų, kurių darbai vienaip ar kitaip atliepia galerijos erdvę – spalva, tekstūra, priemonėmis, reikalingomis eksponuoti, ar net meile tokiems dalykams kaip ventiliatoriai, laidai.

Paroda leidžia pažvelgti į galerijos erdvę kaip gyvą organizmą, o ne vien parodų patalpą. Ji kalba apie galerijos fizinę struktūrą ir jos santykį su eksponuojamais meno kūriniais. Naudodami įvairias medijas parodoje dalyvaujantys menininkai įprasmina galerijos erdvę, atskleisdami jos atmosferą ir tekstūras, kuriančias ne tik meno foną, bet ir savarankišką meno kūrinį.

Keliaujant koridoriumi galima pastebėti, kad vieni darbai tiesiogine to žodžio prasme atspindi parodos koncepciją, kitiems reikia laiko apmąstyti, kodėl būtent šie darbai eksponuojami. Tarp menininkų jaučiasi ryškus skirtumas: vieni – profesionalūs, kuriantys jau daugelį metų ir yra LDS Kauno skyriaus nariai – Virginija Kirvelienė, Tomas Gečiauskas, Giedrius Zaura, Židrija Janušaitė, Alvydas Goštautas (LDS Vilniaus skyriaus narys), ir šalia – Unė Labutytė, Benjaminas Ančeris, Akvilė Ataitė, Ieva Penčilaitė – vis dar studijuojantys Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete.

Giedrius Zaura. Vinys / S. Karečkaitės nuotr.

– Kokia parodos koncepcija ir kodėl atrinkti būtent šių menininkų darbai?

– Vos užėjusi į „Drobės“ galeriją intuityviai pajutau, kad šios galerijos vaizdą galėčiau panaudoti savo pirmajai parodai. Kadangi tai mano pirmoji paroda, galbūt tai yra ir būdas man, kaip kuratorei, užmegzti ryšį su galerija, pasirenkant darbus, kurie atspindi galeriją kaip erdvę. Kitaip sakant, pirmoji kuruota paroda turėjo būti duoklė šiai galerijai, taip susipažįstant su ja artimiau iš vidaus.

– Nesu daug girdėjusi ar mačiusi parodų apie duokles galerijoms. Ar esi girdėjusi atsiliepimų iš menininkų, kurie eksponavimo erdvę bando papildyti, su ja susidraugauti ar tik pasinaudoti?

– Menininkų mąstymas priklauso nuo jų kūrybos srities. Pavyzdžiui, tapytojo ar grafikos menininko, kuris dirba ant plokščio paviršiaus, požiūris labai skiriasi nuo skulptoriaus ar stiklo menininko, dirbančio trimatėje erdvėje. Pastebėjau, kad daugelis menininkų, dirbančių trimatėje erdvėje, sąveikauja su ja ir naudoja ją kaip priemonę išreikšti save. Jie nori kurti darbą, kuris būtų erdvės dalis. Menininkai, dirbantys ant plokščio paviršiaus, labiau susitelkia į tą paviršių kaip langą savo išraiškai. Jie siekia, kad erdvė aplink jų darbus būtų kuo aiškesnė ir netrukdytų jų dėmesiui.

– Parodą nelabai būtų galima vadinti tarpdisciplinine, nes didžiausias kūrinių svoris pasiskirsto tarp tapybos ir tekstilės ir vos keliais grafikos darbais. Kodėl buvo pasirinktos būtent šios dvi medijos?

– Pasirinkti kūriniai atspindi mano patirtį abiejose medijose. Pirmaisiais studijų metais stojau į VDA Kauno fakulteto tekstilės katedrą, nes tuo metu man nebuvo suteikta valstybės finansuojama vieta tapybos katedroje. Tie metai buvo sunkūs, nes supratau, kad dirbti su skirtingomis medžiagomis nėra mano pašaukimas. Nepaisaint to, sutikau begalę nuostabių žmonių, kurie yra atsidavę būtent šiam menui. Šiandien vis dar palaikau ryšius su jais, ir prisiminusi jų darbus, supratau, kad jie puikiai dera prie šios parodos koncepcijos.

Alvydas Goštautas. Pandemijos kryžius / S. Karečkaitės nuotr.

– Užbaigus kelionę aplink parodą, akį patraukia keli kūriniai – V. Kirvelienės „Žingsniuojantys“, tekstilininkės Kai darbas „Kruvinasis erelis“, tapytojo T. Gečiausko „23 Karat out of order“, „Painting 02“, ir tapytojo G. Zauros „Vinys“. Vieni iš jų atspindi galerijos veiklą – laidelių rišimą, vinių kalimą į visas įmanomas vietas; kiti darbai kalba apie galerijos erdvės tekstūrą, jos veidą, kiekvieną raukšlelę. Galerija tampa gyvastimi, kur atsispindi ir jos pačios struktūra, sienos, langai, apšvietimas, visai kaip žmogaus veidas ir kūnas. Kaip pradėjai savo kelią mene, kaip atsidūrei Lietuvoje?

– Visų pirma, tai buvo mano tėvų pasirinkimas atvykti gyventi į Lietuvą. Jie visada romantizavo Lietuvą ir svajojo čia atvykti. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad Lietuva jau yra ES, o sovietmečio traumos vertė ieškoti geresnės vietos gyventi. Į Lietuvą atvykau iškart po mokyklos, kai mama gavo darbą Kaune, ir tėvai skatino stoti į VDA Kauno fakultetą.

– Ar žinojai nuo vaikystės, kad būsi menininkė? Kas paskatino įsitraukti į meno pasaulį?

– Manau, nuo vaikystės visada jaučiau natūralų polinkį į tokį darbą. Prisimenu, kai baigiau muzikos mokyklą ir pradėjau tapyti. Tapyba man buvo būdas atitrūkti nuo aplinkinio šurmulio ir chaoso. Dažnai mokykloje būdavo daug sumaišties, ir tapyba tapo mano priemone pabėgti nuo to. Ji ne tiek leido išreikšti emocijas, kiek padėjo nuo jų atsitraukti per techninį, dėmesį sutelkiantį darbą. Tapyba tapo atsipalaidavimo ir praktikos forma.

– Dabar, kai kuravai savo pirmąją parodą Kaune, Lietuvoje, ar pastebi skirtumų tarp Ukrainos ir mūsų menininkų? Gal per stilių, temas, tendencijas?

– Su savo šalies menininkų darbais nebuvau labai susipažinusi. Ukrainoje gyvenau mažame miestelyje, todėl tik šeštadieniais galėdavome lankytis menininkų studijose. Tuo metu dar tiek nebendravau su pačiais menininkais ir nesigilinau į tą kultūrą taip, kaip dabar.

– Jeigu palygintum su dabartimi?

– Meninis gyvenimas tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje šiuo metu išgyvena labai skirtingas patirtis, bet abi šalys savo menu stengiasi apdoroti ir atskleisti gilias istorines ir dabartines traumas. Ukraina, susidurdama su plataus masto invazija, naudoja meną kaip būdą ne tik perdirbti karo tragediją, bet ir perduoti žinią apie savo patirtis Vakarų pasauliui. Menininkai čia dirba su skausmingomis, dar neapdorotomis traumomis ir bando jas perkelti į savo kūrybą, lygindami su kitomis traumuojančiomis patirtimis iš praeities. Ukrainiečių meno kontekste dabar pastebimas savotiškas renesansas, kurio galbūt nebuvo tikėtasi karo metu.

Dimensijos: parodai pasirinkta erdvė šiapus galerijos durų. Nuotraukoje – Virginijos Kirvelienės kūrinys „Žingsniuojantys“. / S. Karečkaitės nuotr.

– Ką turi omenyje, kalbėdama apie renesansą?

– Ukrainoje menas tampa priemone ne tik ieškoti to, kas praeityje buvo slopinama ar slepiama, bet ir kurti kažką visiškai naujo. Visuomenės veikėjai ir kultūros atstovai pastebi, kad karo metu, kai galbūt mažiausiai tikėtasi, šalis išgyvena ryškų meninį renesansą.

Kas? Paroda „Drobės rezonansas“.

Kur? Drobės fabriko 3-iojo aukšto erdvėje.

Kada? veikia iki spalio 31 d.