Atsakymai – praėjus 43 metams nuo pirmojo fotoaparato spragtelėjimo bažnyčios šventoriuje. Fotografas pristato albumą "Atlaidai" – kvepiantį smilkalais, šienu ir arkliais, baltais lygintais marškiniais ir amžinybe.

Atlaiduose R.Požerskis atsidūrė ne iš pamaldumo, o žaisdamas vyriškus žaidimus. Pasisiuvęs odinę striukę su kutais,  besiplaikstančiais vėjyje, apžergęs išblizgintą motociklą, drauge su baikeriais važinėjo po Lietuvą ir atlaidus Žemaitijoje pamatė atsitiktinai.

"Baltos vėliavos, baltos mergaitės, tie pasipuošę žmonės, jų santykiai. Išėję ant tų pievučių jie tiesia savo drobes, kur gula duona, baltas sūris, svogūniukai, lašiniai, prasideda čerkutės gėrimas, bendravimas, aistros, ginčai, prisiminimai. Medžiai, žolė, arkliai, vaikai laksto – tarsi pasakos pasaulis. Pakliuvau į kažkokį ritualą, kurio nepažinojau. Man buvo šokas", – pasakojo R.Požerskis.

– Suprantama, fotografo akiai natūra buvo nuostabi. Tačiau nufotografuoti 15 tūkst. kadrų, skirtų stalčiui, turėjo būti stipresnis motyvas.

– Per Romo Kalantos įvykius buvau suimtas ir fiziškai auklėjamas mylėti Sovietų Lietuvą. Taigi, tapau piliečiu, mąstančiu ne tik apie save ar šeimą, bet ir istoriją. "Atlaidai"  buvo mano protestas prieš sovietinę ideologiją. Aš jau buvau subrendęs ne tik kaip žmogus, bet ir kaip pilietis.

Nepriklausomybės perspektyva buvo utopinė. Jokie kadrai, kuriuose – kryžiai, bažnyčia, šventorius, į spaudą negalėjo patekti. Jie buvo nerodytini. Galėjau rasti būdą perduoti fotografijas į užsienį, tačiau anksčiau ar vėliau tai būtų paaiškėję ir būčiau turėjęs konfliktą su tuomete valdžia. Ar to reikia?

– Vis dėlto kai kurios nuotraukos buvo publikuotos Lietuvos spaudoje.

– Pavadinau nuotraukas neutraliai – "Kaimo šventės". Jose – žmonės su arkliais, vaikai pievose. Žmonės, kurie žinojo, kas yra atlaidai, puikiai suprato, kokios tai kaimo šventės, nors nuotraukose ir nebuvo religinių simbolių.

1977 m. pas mane svečiavosi Antanas Sutkus, kuriam parodžiau atlaidų kadrus. Ji ilgai žiūrėjo, apsiverkė ir pasakė: "Padarysiu taip, kad galėtum fotografuoti saugiai."

Buvo sutarimas, kad tų vaizdų niekam nerodysiu ir niekam nesiųsiu, tačiau valstybinės įstaigos man netrukdys fotografuoti. Susitarimo laikiausi iki 1988 m., kol išvažiavau į Ameriką. Ten Algimantas Kezys padėjo padaryti parodą, o po poros metų Lojolos universitetas Čikagoje išleido albumą "Lithuanian Pilgrimage" (lietuvių piligrimystė – liet. k.) 1990 m. už seriją "Atlaidai" man buvo suteiktas Lietuvos nacionalinės premijos laureato vardas.

Per Romo Kalantos įvykius buvau suimtas ir fiziškai auklėjamas mylėti Sovietų Lietuvą. Taigi, tapau piliečiu, mąstančiu ne tik apie save ar šeimą, bet ir istoriją. "Atlaidai"  buvo mano protestas prieš sovietinę ideologiją.

– Kodėl pasirinkote būtent tokį anglišką atitikmenį?

– Mes labai ilgai vargome, negalėjome atrasti vertimo į anglų kalbą. Galiausiai apsistojome ties šiuo žodžiu. Juk atlaidai – dvasinė piligrimystė. Žmonės keliauja į atlaidus, melsdamiesi galvoja apie vaikus, aplanko kapines, prisimena savo mirusiuosius, apmąsto visą savo gyvenimą.

– Jūsų sukurtame cikle dominuoja santykis "žmogus–žmogus", "žmogus–gamta". Kodėl neakcentavote žmogaus santykio su Dievu?

– Man labiau artimas įvykio fiksavimas, reportažinis stilius. Žmogaus santykis su Dievu prašosi portretinės fotografijos. Santykis su savimi, su kitais, ypač kai jie išeina iš maldos erdvės ir prasideda tas savęs parodymas, savotiškas pozavimas prieš kitus, man rūpėjo labiau.

– Ką sunkiau fotografuoti – besimeldžiantį žmogų ar aktą? Abiem atvejais tai labai intymi žmogaus erdvė.

– Po atlaidų, kai visi išdardėdavo su savo vežimais, aš iš nuovargio pamiegodavau automobilyje, nes nebeturėdavau jėgų net vairuoti. Toks buvo nežmoniškas išsekimas.

O aktas? Įsivaizduokite, jei prieš jus jauna, aukšta, išsilavinusi ir graži mergina nusirengia. Nelengva ir čia. Kiekvienąkart  fotografuoti yra sudėtinga, jam reikia subręsti, etiškai ir morališkai pasiruošti.

– Ar išgyvenote baimę fotografuoti?

– Manęs ir studentai klausia, kaip nueiti į Laisvės alėją ir fotografuoti žmones. Fotografuodamas atlaidus aš išmokau nebijoti. Pats pagrindinis dalykas – būti įsitikinusiam, kad tu privalai fotografuoti. Mano elgsena, žvilgsnis buvo toks, kad tie žmonės jautė, jog aš jų nebijau.

Pačios pirmos minutės, kada tik įeini į šventorių, buvo labai sudėtingos. Pirmieji kadrai – patys sunkiausi. Jei pirmas sutiktas žmogus ar aplink esantieji leidžiasi fotografuojami, paskui jau nebesunku.

Mano atstumas nuo žmogaus būdavo metras du. Ne per arti, kad pažeisčiau jo saugumo zoną. Žmogus paskendęs savo maldoje, o tu imi fotoaparatą ir fotografuoji. Iš šalies atrodo kaip šventvagystė. Psichologiškai labai sudėtingas momentas.

– O maldininkai vengė jūsų objektyvo?

– Taip, ypač mokytojai, viršininkai – bet kokios gamyklos, bet kokio kolūkio. Buvo tam tikra įtampa. Žmonės, kurie nenorėjo būti nufotografuoti, nusisukdavo. Aš dirbau labai lėtai, neskubėdamas ir duodamas suprasti, kad fotografuoju, tad jie galėjo pasislėpti.

Privalai nugalėti žmones, kad jie leistųsi fotografuojami. Aš pradėdavau nuo vaikų. Tiesiog pritūpdavau ir fotografuodavau, o suaugusieji nesuprasdavo, kad ir jie pakliūva į objektyvą.

– Ar daug Lietuvoje sukurtų kūrinių, kurių neleido cenzūra?

– Pasirodo, nebuvo sukurta labai daug tokių kūrinių, nes labai stipriai veikė savicenzūra. Jei tai nerodytina – kam kurti ir fotografuoti.

– Ar dar užsukate į atlaidus?

– Taip, bet atlaidai ėmė keistis, kaip ir arklius pakeitė automobiliai. Pradėjus Sąjūdžiui nebeliko pasipriešinimo valdžiai momento, dingo paslapties atmosfera.

Atvažiuoji, žiūri, kad nebėra vėliavų kam nešti, viena moteriškė saldainius parduoda. Tušti šventoriai. Žmonės ateina į bažnyčią, pasimeldžia, susėda į mašinas ir išvažiuoja.

Tai, kas užfiksuota "Atlaidų" albume, – istorija, kurios nebepakartosi, nebent meniniame filme atkurtume.

– Ar liko kažkas, ko neužfiksavote, nors labai norėjote?

– Aš taip skausmingai išgyvenu, kai pamatau kadrą, kurio nesugebėjau nufotografuoti. Ar savęs nenugalėjau ir neišsitraukiau fotoaparato, ar pavėlavau. Galėčiau kadro netektį palyginti su moters išgyvenimais po aborto. Visą gyvenimą išlieka kažkoks skausmas. Taip ir su tais kadrais – ilgai nešiojiesi juos mintyse. Bet laikas – geriausias gydytojas: skausmingus prisiminimus ištrina, o malonius palieka. Jau dešimtoji mano knyga "Atlaidai" pilna gražių, stebuklingų akimirkų. Kartą, iš savo archyvo šiai knygai rinkdamas fotografijas, pagalvojau, kad Dievas mane mylėjo ir leido užfiksuoti unikalų, dvasingą pasaulį, kuriame susilieja praeitis ir ateitis.

Kas? R.Požerskio albumo "Atlaidai" pristatymas.

Kada? Vasario 21 d. 17.30 val.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Vasario 25 d. 14 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos stende, 5 salėje, stendo numeris 5.A15, Knygų mugėje, Vilniuje.