Kurdami mažąją plastiką, menininkai nuošalėje palieka visa, kas šiuolaikinį pasaulį daro patogų, ir pažvelgia į jį kitokiu kampu – atrasdami malonumą teikiančią lėtą kūrybos eigą, prisijaukindami tvarią medžiagą – bronzą ir kurdami tai, kas tveriasi autentiškuose jų pasauliuose.

Su A.Šimkute kalbame apie dueto "Abodu" pasirinktą kitokį kūrybos kelią, nepaisymą šiuolaikiniame mene vyraujančių tendencijų, siekį kurti ir konceptualiai, ir vizualiai tvarų meną kaip atsaką supančio pasaulio laikinumui ir vartotojiškumui bei "Kauno lango" galerijoje atidarytą naujausių darbų parodą "Metalo menas".

– Nuo 2016-ųjų kartu su G.Endriekumi rūpinatės meno studijos veikla, dalyvaujate parodose, tarptautinėse meno mugėse. Tiek meno profesionalams, tiek vizualiąja daile besidomintiems žiūrovams – esate neišskiriami. Ar kūryboje toks buvimas kartu reiškia, jog nuolatos ieškote kompromisų, būdų prisitaikyti vienas prie kito? Ar tai neriboja kiekvieno iš jūsų, nes nuolatos turite galvoti ne tik apie individualų kūrybinį kelią, tačiau ir apie harmoningą buvimą duete?

– Kūryboje esame vienišiai. Mėgstame dirbti vienumoje, atskirose dirbtuvėse, todėl ir kompromisų nereikia ieškoti, nes kuriame skirtingus darbus. Vienas su kitu dėl kūrinių tariamės retais atvejais. Būna, kad iki pat vieno ar kito darbo užbaigimo jo net neparodome. O jei retkarčiais pasitariame – tai tik dėl techninių sprendimų, kūrinio raiška yra asmeninis kiekvieno iš mūsų reikalas. Vengiame ir kritikos, nes ja pristabdome vienas kitą, o tai ypač negerai, kadangi esame pasirinkę lėtai kuriamo meno – mažosios plastikos – sritį, todėl stabdymas čia nereikalingas.

– Ar nejaučiate, jog vienas iš jūsų yra lyderis, o kitas – sekėjas? Ar tokia situacija neskatina vidinių konfliktų, noro atsiskirti?

– Kūrybinis procesas nėra pastovus: kai vienas užsidegęs, kitas – ramesnis, ir atvirkščiai. Tai, kad dirbame ir kuriame atskirai, suteikia pakankamai "oro" kūryboje, kartu – gelbsti nuo buities, kasdienės trinties. Vienas kitam netrukdome kūrybinio proceso metu, bet mėgstame susėdę aptarti pabaigtus darbus. Tada pasidžiaugiame, o jei kas užkliūva – esame linkę nutylėti, nes kito supratimas, ką jis norėjo pasakyti, išreikšti savo kūriniu – nebūtinai turi įvykti tuojau pat. Neretai tą kūrinį nešiojamės galvoje ir tik po kurio laiko suprantame, interpretuojame, tada vėl atsiranda tema pokalbiams, kyla nauja diskusija.

– Būdami kartu papildote vienas kitą, inspiruojate ir kūryba drauge praplečia kiekvieno jūsų pasaulio matymą, jo suvokimą?

– Būtent per kūrybą galime vienas kitą pažinti geriau, neretai ir save savo kūriniuose pamatome kitu kampu. Mudu daug diskutuojame, keliame klausimus, stebime aplinką, bandome suprasti dalykus, kartu ieškome prasmės – iš to gimsta ir mūsų parodos. Smagiausia duete savo pavykusiu darbu viens kitą nustebinti, tai verčia ir kitą stiebtis, pasimokyti, semtis įkvėpimo.

– "Abodu" kūryba – tai judviejų dialogas?

– Tai veikla, kurią sieja bendra idėja. Dabar populiari greitai padaromo, suvartojamo bei paaiškinamo meno, atliepiančio šių dienų aktualijas, tendencija. Einame kitu keliu ir prisidedame prie vartojimo mažinimo, kurdami lėtą, kokybišką meną. Iš vienos pusės, mums pasisekė, kad pasinaudojome galimybe įgūdžius tobulinti, kurdami skulptūras iš bronzos, nes tokį kelią šiandien renkasi vienetai, iš kitos pusės, tai – kaprizinga sritis, tiek darbo kūrimo, tiek jo realizavimo prasme.

– Ne mažiau svarbus dueto kūryboje yra ir žiūrovas, kuriam suteikiate laisvę interpretuoti savo kūrinius. Kokį tikslą turite atsisakydami parodose įprastų kūrinių koncepcijų paaiškinimų ir prie savo darbų žiūrovui nepalikdami "instrukcijų" kaip "perskaityti" jų idėjas?

Kūrinio pradžia – visada yra lipdymas, kai masė medžiagos (plastilino, vaško) įgauna formą.

– Aiškinimas tai – ardymas. Ar galima tiksliai paaiškinti: kodėl esame, kodėl mylime, kodėl liūdime? Neskubame savo kūrinių parodose apklostyti paaiškinimais. Juk nemylime labiau, sužinoję, kad mylint smegenyse yra susidaręs tam tikrų medžiagų kiekis. Su kūriniais lygiai taip pat – nepradedame labiau mėgti darbo, sužinoję, ką jis reiškia ar kokio amžiaus ir kiek parodų yra surengęs jo autorius. Kūrinys patinka, arba ne. Dabar populiaru meno darbais nešti žinią, akcentuoti įvykius, atliepti aktualijas. Sąmoningai nesekame tendencijomis, nebandome apsivilkti mums svetimo kailio. Parodose atsirandantys ilgi prierašai prie kūrinių primena įsiteikinėjimą, o prie mūsų žemaitiškų charakterių tai nepritinka. Kuriame tai, kas esame, ir mus suprantančių, jaučiančių mūsų kūrybą – pakanka.

– Jūsų kūrinius žiūrovas turėtų suprasti ar pajausti, išgyventi? O jei vienas ar kitas kūrinys nesukelia jokių minčių, emocijų, ar tai reiškia, jog žiūrovas dar nėra jam pakankamai subrendęs?

– Svarbu, kai žmogus pajaučia darbą, užmezga su juo kontaktą, atranda savus paaiškinimus. Jei darbas nepatinka arba žmogus apie jį nesako nieko, vadinasi, kūrinys ne jo, ir mes nesistengiame darbo įpiršti.

– Žvelgiant į dueto "Abodu" mažosios plastikos kūrinius – sunku nieko nepajausti, nes jų plastinė ir estetinė raiška išlaisvina žiūrovo fantaziją, kuri gali klaidžioti ne tik po realybę, tačiau ir po svajones, norus. Tačiau jautrią, subtilią estetinę raišką, kurią metaforiškai galima būtų suvokti kaip vidinio – sielos – pasaulio vizualizavimą, darbuose jungiate su išorinio pasaulio elementu – materija – bronza. Kuo svarbus jūsų kūryboje yra medžiagiškumas? Ar bronza yra pakankamai "lanksti" medžiaga realizuoti jūsų idėjoms?

– Bronza tikriausiai yra pati lanksčiausia medžiaga idėjoms realizuoti, kurti tvarius kūrinius. Kūrinio pradžia – visada yra lipdymas, kai masė medžiagos (plastilino, vaško) įgauna formą. Šiame etape reikia tik žinoti, ko nori ir leisti rankoms kūrinio vaizdą ar jausmą, kurį nešiojiesi viduje, suformuoti, suteikti jam pavidalą. Po šio proceso seka montavimo, detalių, jungimo, tvirtinimo paruošimo darbai ir galiausiai – gryna technologija – kūrinys yra liejamas iš bronzos. Po liejimo – vėl sugrįžtama prie vaizdo, kaip kūrinys turi atrodyti ir imamasi subtilesnio darbo: paviršius valomas, dengiamas, patinuojamas. Bronza nuostabi tuo, kad galima jai suteikti įvairų medžiagiškumą – glotnumą, lengvumą, aštrumą, agresyvumą. Ploniausios adatos gali laikyti masę virš savęs – reta technologija toks efektas yra išgaunamas. Naudojamės viskuo, ką siūlo metalas, – nuo aksominio matinio paviršiaus iki poliruoto; spalvynas veikiant bronzą įvairiomis cheminėmis medžiagomis bei temperatūromis – taip pat labai platus.

– Kūriniuose, kuriuos eksponuojate galerijoje "Kauno langas" atidarytoje parodoje "Metalo menas", atsiranda nauja vizuali detalė – auksas. Ką kūryboje simbolizuoja šis taurusis metalas?

Kol kas eksperimentų užtenka – sritis neišsemta, minčių daug, tik spėk dirbti.

– Auksas tai – amžinybė. Tamsaus matinio paviršiaus fone jo spindesys visada toks ir liks. Amžinoji šviesa – būtent taip vadinasi ir vienas iš G.Endriekaus kūrinių. Masyvioje, tamsioje figūroje spindintis auksu veidas gali reikšti niūrioje būsenoje tvyrančią viltį, šviesos siekį. Tvariame kūrinyje tauri medžiaga – tarpusavyje derantys ir nuostabiai vienas kitą papildantys elementai.

– Tiek mažosios plastikos darbų kūrimas, tiek darbas su tokiomis medžiagomis kaip bronza, auksas, kūrybiniame procese neleidžia skubėti. Ar kartais nesinori supaprastinti, pagreitinti kūrybos proceso, pasirenkant kitokias, galbūt šiuolaikiškesnes, medžiagas? Ar manote, jog kitoks medžiagiškumas turėtų įtakos ir idėjų raiškai?

– Žinoma, kitokios medžiagos turėtų įtakos kūrybai. Tačiau, kol galime džiaugtis ir gėrėtis bronzos savybėmis ir jos teikiamomis galimybėmis – tol su ja bendrausime. Tai nėra paprasta medžiaga: ją reikia suprasti, perprasti, pajausti ir prisijaukinti. O tai ilgas procesas. Tik užsispyrusiems ir norintiems su ja dirbti ji atskleidžia savo paslaptis ir galimybes. Mums visada buvo svarbi tikra medžiaga: vertiname akmenį, medį, geležį. Plastiko ir kitų sintetinių medžiagų aplink ir taip daug, nekyla rankos iš jų sukurtu menu užteršti aplinkos ar meno teršti sintetinėmis medžiagomis. Tiesiog pasirinkome lėtą ir sudėtingą, bet tikrą kelią.

– Kai meno lauke vyrauja tarpdiscipliniškumo tendencija, ar nesinori kūryboje eksperimentuoti, atrasti save kitokius, nei buvote iki šiol?

– Kol kas eksperimentų užtenka – sritis neišsemta, minčių daug, tik spėk dirbti. Todėl ir tendencijų nesivaikome, nes turime ką veikti. Mažosios plastikos sritis Lietuvoje sparčiai nyksta, todėl jaučiame prasmę kurdami joje. Vertiname žmones, kurie, nepaisant didžiulės pasiūlos, geba įsiklausyti, pajusti, ko iš tikrųjų nori. Kol bus jie, būsime ir mes.

Kas? A.Šimkutės ir G.Endriekaus METALO MENO PARODA.

Kur? Galerijoje "Kauno langas" (M.Valančiaus g. 5).

Kada? Veiks iki lapkričio 11 d.