Kauno miesto muziejuje veikia paroda "Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi". Tai pasakojimas apie duonos kelią.

Nuolatinėje Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspozicijoje, įrengtoje skirtingų etnografinių regionų gyvenamuosiuose namuose, lankytojai jau įprato matyti krosnis, duonkubilius, duonlovius, ližes, klėtyse – sėtuves, pintines, maišus, klojimuose – dalgius, dalgeles, grėblius kaip tų namų apyvokos reikmenis ir jų interjero dalis. Naujausioje Kauno miesto muziejaus parodoje visi rakandai eksponuojami vienoje vietoje, atskleidžiama ir paaiškinama jų paskirtis.

Prieš apsilankant parodoje pravartu atlikti namų darbus – sužinoti apie patiekalą, kurio mūsų šalyje visada buvo ir yra suvalgoma daugiausia, nepaisant kulinarinių mados tendencijų.

– Kodėl lietuviai valgė ir tebevalgo juodą ruginę duoną?

– Mūsų žemė nėra derlinga (derlingiausios žemės yra Vidurio Lietuvoje (Nevėžio upės baseinas) ir Nemuno vidurupyje bei deltoje). Gamta lėmė, kad lietuviai augino ne kviečius, o rugius. Jiems augti klimatinės sąlygos čia yra itin palankios. Žieminiai rugiai – nelepūs, gerai šalčius pakenčiantys javai, geriau už kitus auga nederlingose, lengvose ir sausose smėlio dirvose. Rugių derliai yra pastovesni negu žieminių kviečių. Gamtinės duonai auginamų javų aplinkybės – tai pirmoji parodos idėja, antroji – su duona susijusios veiklos ir aplinkybių sakralusis kontekstas. Į pažintį su duona kvietė ir parodoje patalpintas šv. Izidoriaus – žemdirbių globėjo – atvaizdas. Lietuviai tikėjo, kad jis šventina laukus, gausina derlių, apsaugo nuo sausros, ledų ir kenkėjų.

– Kada sėjo rugius? Ar pavasarį?

– Žieminius rugius sėdavo rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje, dažniausiai po šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.).

– Kodėl per Sekmines lankė rugius?

– Pavasarį, ypač Šiaurės ir Rytų Lietuvoje iki XX a. vidurio buvo paplitęs Sekminių paprotys – kaimo bendruomenė lankydavo išplaukusius ar žydinčius rugius, t. y. apeidavo laukus. Kai kas savo laukus apeidavo net su kunigu. Svarbi šių apeigų dalis – sudėtinės kaimo vaišės sambariai. Neretai būdavo vaišinamasi čia pat lauke prie rugių arba namuose.

– Kodėl šv. Ona yra duonos ponia?

– Lietuvoje rugiapjūtė pradedama liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje (šiaurinėje jos dalyje dviem savaitėmis vėliau negu pietuose) ir trunka iki rugpjūčio pabaigos. Rugiai pjaunami, kai jų šiaudai ir varpos pabąla, o grūdą perkandus jaučiamas subrendęs kietumas. Buvo stengiamasi rugius nupjauti per vieną dieną. Onines (liepos 26 d.) galima pavadinti rugiapjūtės pradžia ir naujo derliaus švente: "Ona – gera žmona: duoda duonos su Smetona."

– Ar skyrėsi duonos kepimo krosnys Vakarų ir Rytų Lietuvoje?

– Kiekvienas ūkininkas turėjo duonai kepti krosnį. Žemaičiai didelėje krosnyje kepdavo tik duoną, tad ją ir vadindavo duonkepiu. Ji buvo statoma gyvenamajame name, angą dūmams išvedus į didįjį kaminą, arba atskirame nedideliame pastatėlyje kieme, kurį vadino ublade, numaliu. Didžiąją ubladės dalį užimdavo krosnis, prie jos buvo padėti duonloviai, žarstekliai, ližės duonai pašauti į duonkepį. Aukštaičių ir dzūkų krosnis buvo universali: joje kepdavo duoną, kiekvieną dieną virdavo valgį, žiemą laikydavo vištas, ant jos gulėdavo seneliai ir vaikai. Tik aukštaičiai ir dzūkai puodus į krosnį įstumdavo puodšake. Šios krosnys būdingos Rytų Europai.

– Kokiuose induose minkė tešlą?

– Duonkubiliai visoje Lietuvoje buvo naudojami tešlai įmaišyti, rauginti ir minkyti. Jie buvo neaukšti, kad minkant būtų galima pasiekti dugną. Padaryti iš juodalksnio, beržo, uosio, ąžuolo. Kad tešla įgautų geresnį skonį, meistrai keletą duonkubilio lentelių ir dugną padarydavo ąžuolinius. Tik po dviejų trijų kepimų duonkubilis įgaudavo savo rūgštį. Kol namuose buvo kepama duona, buvo ir savita kiekvieno duonkubilio duonos rūgštis. Moterys viena iš kitos daug ką skolindavosi. Vis dėlto duonkepės niekam neskolina, nes kitas paėmęs "pagadina duonos rūgštį". Tešlą minkydavo duonkubilį pasidėję ant suolo ar išsišakojusio medžio trikojo, o Žemaitijoje – ant pėdžių. Per vestuves jaunąją sodindavo ant duonkubilio, kad būtų gera šeimininkė. Vakarų Lietuvoje (Šiaurės Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje) duoną užmaišydavo skobtiniuose (iš drebulės, liepos) ar keturkampiuose lentiniuose loviuose – duonloviuose.

– O ližės ar visoje Lietuvoje buvo vienodos?

– Dažniausiai žemaičių ližių kotas ir galva būdavo padaryti iš atskirų medienos dalių, o aukštaičių ir dzūkų – iš vientiso medžio gabalo.

– Kokią duoną šeimininkės kepė Lietuvoje?

– Lietuvoje ruginė duona buvo kepama dvejopa: paprasta ir plikyta. Paprastos duonos kepimo būdas – senesnis ir labiau paplitęs. Paprastai duonai miltai duonkubilyje buvo išmaišomi šiltame vandenyje, tešla per naktį parauginama. Duonkubilis uždengiamas drobės gabalu, ir, kad greičiau rūgtų, pastatomas prie krosnies, užklojamas kailiniais, pagalve. Tešla įrūgdavo nuo duonkubilyje likusios praėjusio kepimo tešlos ar nuo paskutinio kepimo palikto tešlos gabaliuko. Kitą dieną įdedama miltų, tešla minkoma ir palaukiama, kol pakyla. Prieš pradedant minkyti, persižegnodavo, taip pat peržegnodavo tešlą su visa duonkepe. Kepalus darydavo kuo aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutų. Didelio kepalo duonos skonis geresnis, ji ilgiau išsilaiko nepasenusi. Ant pirmo kepalo įbrėždavo kryžių ir jį suvalgydavo paskutinį. Ar duona iškepusi, tikrindavo perdurdami kepalą smailiu šakaliu ar peiliu. Iš krosnies ištrauktą dar karštą duoną padėdavo ant suolo, pašlapindavo vandeniu ir apklodavo drobiniu rankšluosčiu, kad pluta suminkštėtų. Plikytą duoną pradėjo kepti XX a. pradžioje. Duonkubilyje miltus užpildavo karštu vandeniu ir išmaišydavo menturiu. Tešlą raugindavo iki trijų dienų. Plikyta duona būdavo saldžiarūgštė ir ne taip greitai sendavo. Valstiečiai duonos nepirkdavo, ją tik kepdavo namuose. Turtingi Lietuvos miestelių gyventojai XX a. pradžioje, ypač XX a. antrajame ketvirtajame dešimtmečiais pirkdavo kepyklose iškeptą duoną.

– Ar duonos riekimas ir pjaustymas – analogiški procesai?

– Visoje Lietuvoje duonos riekimas buvo socialinę ir simbolinę prasmę turintis veiksmas. Susėdus šeimai už stalo, garbingiausioje vietoje krikštasuolėje prie duonos sėsdavosi šeimininkas. Jo pareiga buvo duoną raikyti. Kartais duoną riekdavo vyriausias sūnus, samdinys. Jei šeimoje nebūdavo vyro, riekdavo motina, net vaikai. Raguvos apylinkėse pasakojama: "Prariekta duona atsukta į gaspadorių: jei laikysi atsuktą į duris, gaspadorius mirs." Aukštaitijoje, Dzūkijoje suraikytą duoną per vaišes sudėdavo į sietus (rėčius) ir taip atnešdavo į stalą. "Vaišėms duoną raikydavo didelėmis riekėmis. Suraikytą ją sudėdavo į sietą ir apie stalą apnešdavo, padėliodavo. Kam reikia, tas atsilaužia." Mažojoje Lietuvoje duoną riekdavo ne tik peiliu, bet ir specialiu prietaisu mašinėle duonai raikyti. Ją laikė kamaroje, jos nebedėjo ant stalo prie šeimininko, o duona buvo nebe riekiama, o pjaunama.

Išsikepti savo kepalėlį

Lietuvos liaudies buities muziejaus Aukštaitijos regiono Mičiūnų sodyboje vyksta teminiai užsiėmimai "Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina". Jų metu lankytojai patys kepa duoną: formuoja kepalėlius, liže pašauna į krosnį, ir, pasišviesdami balana, stebi, kaip jie kepa, paskui ragauja. 2008 m. šios sodybos klėtyje buvo įrengta ir duonos minkymo, kepimo indų ir prietaisų ekspozicija.

Šioje sodyboje per šv. Oną, liepos 26 d., kasmet kepama duona. Muziejaus lankytojai ir folklorinių ansamblių dalyviai iš pradžių kerta rugius, vėliau surengiamos pabaigtuvės. Grįždami iš laukų, edukacinės programos dalyviai parsineša gaspadorių, diedą, svečią ir įteikia sodybos šeimininkams. Per muziejuje švenčiamą Žolinę, rugpjūčio 15 d., duona, iškepta iš naujo derliaus rugių, šventinama muziejaus bažnyčioje.

Muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai ir renginiai, kuriuose rekonstruojami bei atgaivinami įvairūs, su duona susiję liaudiški papročiai ir tradicijos. Muziejaus lankytojai duona vaišinami per šeimos papročių edukacinius užsiėmimus – krikštynas, mergvakarį, vestuves.

"Jaunuosius, grįžusius iš bažnyčios, prie gryčios durų sutikdavo tėvas ir mama. Mama laikydavo lėkštutę, ant kurios padėtos dvi riekutės duonos, mažas stikliukas, pripiltas vandens. Ant lėkštutės papilta druskos. Jaunieji pirmiausia valgo duoną, padažydami ją į druską." Apie ištekėjusią dukterį sakydavo: "Daba jos dukrelė jau atriekta riekė" (ištekėjusi, nuo namų atskirta).

Kas? Paroda "Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi".
Kur? Kauno miesto muziejuje.
Kada? Veikia iki lapkričio 29 d.