Prasidėjo nuo duonos ir žarijų

"Ką veikiu ankstų rytą? Ogi ką tik išlipau iš šnarančios bangomis Baltijos jūros. Turiu čia ne vieną pasekėją – kad ir kur gyvenčiau, visur skleidžiu sveikos gyvensenos idėją. Tiesą sakant, pajūrio gyventojų nė nereikėjo labai kviesti – kažkaip savaime Jokūbave, Kretingos rajone, susibūrėme į klubą "Atrandu save". Jo nariai mane laiko to klubo krikštamote.

O Duonos žygiai, apie kuriuos klausiate, prasidėjo nuo to, kad kartą nuvažiavau su bendraminčiais dviračiais prie jūros palydėti saulės. Lauždami po gabalėlį duonos iš atsivežto kepalėlio ir žvelgdami į smėlio duobutėje sukurto laužo žarijas, pajutome didelę sielų ir minčių bendrystę. Tada ir nutarėme dėl duonos suburti žmones į klubą, rengti Duonos žygius dviračiais, aplankant istorijos, kultūros paminklus, nusilenkiant duoną auginančioms ir ją kepančioms rankoms. Nusprendėme tokius žygius vainikuoti duonelės kepimu", – aiškino telefonu Danutė.

Startas: D.Gaučiaus padovanota iškilusi ir pasirengusi gulti ant ližės duonos tešla.

13-as žygis su šeimomis

D.Kunčienė su bendraminčiais neseniai grįžo iš jau 13-ojo Duonos žygio, kuriame dalyvavo ir šeimos su vaikais.

Nutarėme dėl duonos suburti žmones į klubą, rengti Duonos žygius dviračiais, aplankant istorijos, kultūros paminklus.

"Žygį pradėjome Jokūbave, susitikę prie 1918 m. Vasario 16-osios signataro, antrojo tarpukario Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio paminklinio akmens jo dvare – čia jis įkūrė ūkį, kai 1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo. Daugiau apie šį prezidentą sužinojome Jokūbavo A.Stulginskio pagrindinės mokyklos muziejuje, kuris surengė mums ekskursiją po A.Stulginskio parką ir buvusią sodybvietę. O ir pačioje mokykloje apžiūrėjome prezidento politinei veiklai, jo gyvenimui skirtą ekspoziciją", – pasakojo Danutė.

Dublis: iškepusi duonelė viliojo ne tik išvaizda, bet ir kvapu.

Rekordinis žolynų takelis

Duonos žygio dviračiais dalyviai iš Jokūbavo pasuko į Kretingą, kur šio miesto bažnyčios šventoriuje stabtelėjo prie vienuolio pranciškono liaudies gydytojo, žolinčiaus Jurgio Pabrėžos paminklo.

"Taip, taip – šį vienuolį pranciškoną žolinčiumi pirmas pavadino pats žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, – aiškino Danutė. – Aplankėme J.Pabrėžos kapą senosiose Kretingos kapinėse, apžiūrėjome virš jo iškilusią koplytėlę, pasimeldėme, dėkodami pirmajam Lietuvos augalijos tyrinėtojui už jo paliktus mums turtus – žolynų ir gydomųjų galių pažinimą.

Pabuvojome ir bažnyčios bokšte, kur įkurdintas mūsų, žolinčių, iš žolynų nupintas ir tebepinamas ilgiausias Lietuvos žolynų takelis. Dabar jis jau gal pusšimčio metrų ilgio. Kiekvieną kartą lankydamiesi čia, prijungiame po pusmetrį atsivežto naujo žolynų takelio. Šitame bokšte kvepia Lietuvos laukų augmenija. Tai pastebi visi jo lankytojai."

Dovana: pranciškonų vienuolis brolis Bernardas priima duonos kepaliuką iš D.Kunčienės rankų.

Muziejus žygio dalyvių akimis

2019 m. paskelbti Žemaitijos metais, todėl Duonos žygio dalyviai pasuko į Kretingos muziejų. Jis įsikūręs Kretingos dvaro rūmuose, kurių paskutinis savininkas buvo grafas Aleksandras Tiškevičius. Klubo nariai tame muziejuje pamatė ir išgirdo daug įdomaus, naudingo apie duonos auginimą prieš daugybę metų, matė padargus, įrankius, buities rakandus, naudotus duonos kelyje nuo lauko iki stalo.

Čia susipažino ir su dvarų kultūra, aplankė įspūdingiausią Lietuvoje žiemos sodą, kuriame dar Tiškevičių laikais buvo galima paskanauti jame užaugintų persikų. Anuomet šis dvaro Žiemos sodas buvo sudėtinė rūmų interjero dalis ir jungėsi su reprezentacinėmis salėmis ir grafų apartamentais. Tai buvo didžiausia tarp to meto Europos privačių valdų oranžerija. Deja, 1940 m. čia įsikūrę raudonarmiečiai Žiemos sodą visiškai sunaikino. Tik 1987 m. pradėta jį atnaujinti.

Sumanūs: žygio dalyvius sodyboje pasitiko iš rankų sunerti vartai.

Pagerbė Chodkevičius

"Palikę Žiemos sodą, nuvažiavome nusilenkti Chodevičiams – Kretingos įkūrėjams. Juk garsusis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, pačioje XVII a. pradžioje tapęs Žemaitijos seniūnu, pasirinko gyventi Kretingoje – iš tėvo paveldėtoje žemėje, kurioje jis įkūrė mokyklą, pastatė pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Beje, pastarosios rūsiuose matėme J.K.Chodkevičiaus artimųjų palaikų sarkofagus, o kur paties etmono palaikai – tiksliai nežinoma.

Čia sužinojome, kad apie 1704 m. švedams užėmus Kretingą, vienuoliai išvežė iš vienuolyno brangiausią turtą, tačiau švedų kariauna tuo nepatikėjo – reikalavo išduoti brangenybių slėptuvę. Vienuoliams atsisakius tai padaryti, švedai užmūrijo juos gyvus kartu su keliais miestelėnais laidojimo kriptoje, po bažnyčia. Minėtus įvykius liudija bažnyčios dešiniosios navos gale eksponuojamos senosios vienuolyno durys, kuriose matosi švedų kareivių kirvių žymės", – pasakojo D.Kunčienė.

Pietūs pas... indėnus

Išėjusius iš bažnyčios žygio dalyvius pasitiko vienuolis brolis Bernardas. Jis palaimino Duonos žygio dalyvių atsivežtą duoną, palinkėjo gražaus kelio ir paprašė skleisti bendrystės idėją po visą Lietuvą.

Kepėjėlė: Lina vos spėjo kepti čirvinius blynus.

"Užsukome į vaizdingame Danės upės slėnyje, šalia Klaipėdos, įsikūrusį Šiaurės Amerikos indėnų kaimą Vinetu – gyvą indėnų istorijos muziejų, aktyvaus ir harmoningo laisvalaikio parką. Ten to pramogų parko šeimininkas Mindaugas pavaišino mus barščių ir kopūstų sriubomis, o mes – duona. Po pietų dviračiais numynėme į Andulių piliakalnį", – pasakojo Danutė.

Sutiktuvių apeigos

Duonos žygio dalyviai Kretingos rajono Ėgliškių kaime aplankė Andulių Ėgliškių piliakalnį, kuris dar vadinamas Švedkalniu. Jis iškilęs Dangės ir Šaltupio santakoje. Dideliame akmenyje įrašyta, kad čia 1253–1263 m. stovėjo Kretingos pilis. Pasakojama, kad į vakarus nuo piliakalnio buvo pagonių šventykla. Toje vietoje net iki pat  Antrojo pasaulinio karo stovėjo apeiginis akmuo, vadinamas Apierų akmeniu. Pasistiprinę duona, žygeiviai leidosi į paskutinį kelionės tašką – Danutės gimtąjį Katkų kaimą.

"Mūsų, stabtelėjusių prie mano sodybos siūravusiame avižų lauke, laukė pulkelis bendruomenės narių. Jie buvo supynę mums rankų vartus. Praėję pro vartus, nusiplovėme rankas vandeniu iš ąsočio ir, nusišluostę jas rankšluosčiu linų, įžengėme į kiemą. Čia buvome pasitikti duonine – juodos duonos sriuba ir jau įkaitusia krosnimi duonai kepti. Beje, ji sumūryta kieme – mano troboje nėra elektros. Kai čionai atvažiuoju, gyvenu natūraliose kaimo sąlygose – jokių šiuolaikinių modernybių. Net ir arbatą rytais verdu lauke. Šioje sodyboje veikia žolinčių edukacijos klubas", – nukrypo nuo pasakojimo apie Duonos žygio finalą Danutė.

Kepė lauko krosnyje

Po žygio dalyvių sutikimo apeigų dulkini dviratininkai paniro į sodybos tvenkinį, iš kurio grįžo ajerais nešini. Pastarųjų ir klevo lapais buvo nuklota krosnin šauti paruošta didelė medinė ližė, ant kurios sugulė suformuoti duonos kepaliukai su įspaustomis rugių varpomis.

Vakaronė: I.Papečkytės dainos vakarėjant sklido ir prie laužo.

Duonos tešlos medinėse talpose parūpino nuoširdus klubo "Atrandu save" rėmėjas Darius Gaučius, vadovaujantis bendrovei "Kartenos naminė duona". Ši bendrovė parūpino ir tešlos čirviniams blynams – alkaniems žygio dalyviams juk būtų sunku sulaukti, kol iškeps duona. Tad netrukus sodyboje pakvipo kepamais čirviniais blynais, kurie ypač patiko vaikams. Mat šį skanumyną jie galėjo laikyti rankose, vilgyti obuolienėje, meduje ir tuo pačiu mėgautis laisve – lakstyti su blynais rankose po sodybą ir pievas.

Pabaigtuvės su gandrais

Nuo tvenkinio pakrantės duona kvepiantį žygio finalą atidžiai stebėjo keturi gandrai: du suaugėliai ir jų vaikai. "Kai pavasarį meistras čia man statė stogastulpį, atskridęs gandras ilgai jį apžiūrinėjo – tyrinėjo, ar galėtų čia įsikurti. Mat stogastulpis  dar buvo ir be stogo, ir be žemaitiškos saulutės… Tačiau meistras aplenkė gandrą – skubiai užbaigė savo darbus, o gandras įsikūrė netoliese", – paaiškino gandrų pasirodymą prie sodybos Danutė.

Žygio pabaigtuvėse netrūko liaudies ir Vytauto Kernagio dainų – jas visi iš širdies traukė su Ilona Papečkyte. Į pabaigtuvių šventę atvyko ir kunigas – jis pašventino Danutės gimtoje sodyboje iškilusį stogastulpį su Rūpintojėliu.

"Šį stogastulpį paskyriau savo mirusiems tėvams ir kaimo gyventojams atminti. Todėl jo pašventinimo ceremonijoje dalyvavo ir vietos gyventojų. Po šios ceremonijos visi ragavome iškeptos duonelės – ji buvo valgoma su medumi, dovanotu ožkos sūriu. Gėrėme kieme išvirtą siauralapio gauromečio iš mano laukų arbatą, dalijomės žygio įspūdžiais. Klausiate, kaip žmones į tokius žygius surenku? Labai paprastai – juk feisbuke turiu penkis tūkstančius sekėjų", – pasidžiaugė Danutė, drauge su farmakognostu, žolininku ir vaistininku Virgilijumi Skirkevičiumi visų lauksianti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse per Žolinę.