Neretai iš gamtos kylanti estetinė patirtis yra labai unikali. Ją ant drobės perkelia menininkė kaunietė Laura Aitmanė. Dažnas jos sukurtas paveikslas sujungia ir išbando žmogaus intelektinius ir emocinius gebėjimus reflektuoti pasaulį. Atidžiai analizuojant paveikslus, galima pastebėti, kad L. Aitmanės kuriamas menas pasirodo esąs unikalus būdas, padedantis laikinai išspręsti konfliktus su savimi ir gamta. Tad kartais gali atrodyti, kad per meną pasiekiama estetinė patirtis tarsi sujungia visas kitas patirtis ir harmonizuoja asmenybę; menas mums padeda labiau suvokti pasaulį ir būti pakantesniems jo pokyčiams.

Dailininkė L. Aitmanė apie savo naujausius kūrinius teigia: „[…] gamtos peizažas turėtų būti suvokiamas, kaip žmogaus psichologinių būsenų atspindys. Mano naujausi kūriniai – lyg meditacinė kūryba. Čia regimi gausūs nubėgimai, panašūs į nenuspėjamus akvarelinio dažo išsiliejimus, kur nebelieka galimybės antro sluoksnio potėpiams. Kūriniai atliekami keliais ciklais, tarsi trumpais etapais, o tarp jų – ilgos pertraukos. Tapomas sluoksnis po sluoksnio tol, kol pasiekiama tam tikra emocinė išraiška, lyg individualios psichologinės būsenos atvaizdas.“

Šiame tekste aptarsiu, kaip L. Aitmanės paveikslai sukurti, kokia vyrauja tapybos technika, kaip konstruojama kompozicija ir kokiai tapybos tradicijai yra artimi jos paveikslai.

Iš tamsos. Akrilas, drobė. 70X90 cm / Organizatorių nuotr.

Biografiniai faktai

Prieš pradedant analizę verta paminėti, kad L. Aitmanė gimė 1987 m. 2010 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, architektūros specialybę, o 2012 m. – Kauno technologijos universitetą, architektūros magistrantūrą.

Nuo 2020 m. autorė rengia personalines parodas, dalyvauja meno projektuose ir yra dailės kursus organizuojančios „Aitmano studijos” dėstytoja. (2) Šiuo metu menininkė bendradarbiauja su tarptautinėmis meno galerijomis „Singulart“ (Prancūzija), „Artsonline“ (Turkija), Všį Gabrielės meno galerija“ ir Paveikslai.lt (Lietuva). 2009–2011 m. L. Aitmanė ėjo architektės pareigas Sauliaus Mikalausko vadovaujamuose projektuose, 2012–2013 m. – Edmundo Jackaus vadovaujamuose projektuose. 2023 m. dailininkė dirbo piešimo mokytoja Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje. Nuo 2020-ųjų L. Aitmanė dalyvavo vienuolikoje meno projektų ir parodose, kurie vyko Lietuvoje, Turkijoje (3), Filipinuose ir Prancūzijoje.

Emocijų raiška tapyboje

L. Aitmanės kūrinyje „Iš tamsos“ (akrilas, drobė, 70x90 cm, 2024 m.) regime tankų mišką, pro kurį kelią skinasi gelsvai oranžine spalva dangų nudažę saulės spinduliai. Taip dailininkės paveiksle formuojamas erdvės įspūdis, o menami medžių kamienai ne tik kuria paveikslo ritmą, bet ir suskaido šią erdvę ir lemia perspektyvos iliuziją. Pirmasis drobės planas gana tamsus, jį galima vadinti šešėliniu.

Tikėtina, kad drobėje „Iš tamsos“ žiūrovo žvilgsnį pirmiausia sustabdo kontrastingas koloritas, laisvas ir ekspresyvus potėpis. Visa tai atrodo lyg unikali vidinė L. Aitmanės būsenos projekcija, kuri verčia paveikslą interpretuoti kaip dialogą tarp abstrakcijos ir natūralizmo. Tai galima paaiškinti cituojant klasiko Vasilijaus Kandinskio teiginį: „[…] abstrakčios formos leidžia žiūrovui patirti ne tik vaizdą, bet ir asociacijų lauką, kuris nebūtinai yra susijęs su natūralistine tikrove.“ (4) Tikėtina, kad dėl šios priežasties paveiksle veikia tam tikras emocijų laukas. Beje, apie gamtos ir žmogaus emocinės patirties ryšį taikliai yra pastebėjęs Johnas Bergeris: „Gamta tapyboje dažnai funkcionuoja kaip žmogaus emocinių išgyvenimų simbolis, pabrėžiantis subjektyvų santykį su išorine aplinka.“ (5)

L. Aitmanės paveikslo „Iš tamsos“ paviršiumi nekontroliuojamai nubėgę dažai provokuoja svarstyti net apie laiko tėkmę. Galime teigti, kad peizažas mums atsiveria kaip laikinumo ir neišvengiamų pokyčių ženklas. Moksliniai tyrimai rodo, kad jei žiūrovą veikia paveikslo vaizdas kaip pageidaujamas dirgiklis, tuomet efektą darančio laiko suvokimas trunka gerokai ilgiau, nei tiesiog individui atliekant įprastą kasdienį aplinkos / tikrovės stebėjimo aktą. (6)

Abstrakčiojo ekspresionizmo maniera

L. Aitmanės drobėje „Saulė pelkėje“ (akrilas, drobė. 80x120 cm, 2024 m.) dominuoja vertikaliai paviršiumi nubėgusių dažų pėdsakai. Nors paveikslas formuojamas horizontalioje drobėje, tačiau visą įspūdį lemia vertikali potėpių ir nubėgusių dažų kompozicija. Viršutinėje dalyje dominuoja šiltas, oranžinės spalvos pagrindu sudarytas koloritas, pereinantis į gelsvai ir giliai žalius tonus. Apatinėje paveikslo dalyje dominuoja šalti tonai, sudaryti tarpusavyje jungiant pilkus, žalsvus ir mėlynus pustonius. Kontrastingas koloritas vienu metu provokuoja asociacijas ir apie ramybę, ir apie veržlumą.

Ekspresyvūs potėpiai ir dažų nutekėjimo metodas yra atsitiktinumo ir eksperimento ženklas. Visa ši L. Aitmanės sukurta kompozicija yra artima abstrakčiajam ekspresionizmui. Čia būdinga per ekspresyvią ir griežtai nestruktūrišką tapybą reikšti vidines autorės emocijas ir daryti poveikį žiūrovui. Tapyba tampa emocinių audrų arena. Dažų nutekėjimo metodą tapyboje taikė Jacksonas Pollockas, o spalviniai kontrastai vienoje drobėje buvo puikiai išplėtoti Marko Rothko kūriniuose. (7) Taigi, L. Aitmanė sujungia šiuos abu tapybos metodus ir taip formuoja emocinę įtampą.

Kūriniuose „Saulė pelkėje“ ir „Liūtis“ (akrilas, drobė. 50x70 cm, 2024 m.) L. Aitmanės tapybos maniera sugestijuoja mintį apie tapybą kaip priemonę atspindėti gamtos galią ir nesibaigiantį jos cikliškumą. Galiausiai, abstraktumas yra estetinė priemonė, leidžianti apie gamtą galvoti kaip apie idėją, kaip apie sapno ir pasąmonės vaizdinį. Vadinasi, tapyba nėra statiška, ji visada atrodo kitaip, kai į ją žiūrima. Tai priklauso ir nuo žiūrovo nusiteikimo, ir nuo vietos, ir nuo laiko, kada į paveikslą žvelgiama, ir kiek kartų jis yra apžiūrimas. Tad kiekvieną kartą tapyba žiūrovą nukelia vis į kitokį pasaulį, kitokią gamtinę aplinką, kaip į vis kitokį sapną, atrakinantį žmogaus pasąmonės vartus ir išlaisvinantį emocijas. L. Aitmanės užfiksuota arba menama gamtos akimirka tampa reikšminga būsimam stebėtojui, kuris į dialogą su kūriniu perkelia ką nors savo ir labai unikalaus. Dėl to paveiksle viskas vyksta vienu metu: ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Paveikslas tampa beribiu kosmosu.

Saulė pelkėje. Akrilas, drobė. 80X120 cm. / Organizatorių nuotr.

Impresionizmo revizavimas

Kūrinyje „Liūtis“ taip pat vyrauja drobės paviršiumi vertikaliai nutekėjusių dažų pėdsakai. Viršutinėje paveikslo dalyje dominuoja mėlynos ir tamsiai žalios plokštumos. Tai dangaus ir tolių zona. Beveik viduriu paveikslą dalija geltona linija. Ji asociatyviai mums sukuria horizonto įspūdį. Likusi paveikslo plokštuma aktyviau skaidoma į vertikalias smulkias zonas. Kompozicinis dalijimas yra įgyvendintas pasitelkus dažų nutekėjimą. Čia taip pat regime netaisyklingus žalius apskritimus ir jų fragmentus, kuriuos automatiškai galime bandyti identifikuoti kaip vandens lelijų lapus. Beje, vertikalios linijos taip pat formuoja ir lietaus srauto asociaciją.

Šioje drobėje taip pat vyrauja L. Aitmanei būdingas sodrus koloritas. Drobė sukurta tapant sluoksniais ir šlapiai dengiant skirtingas spalvas. Taip atsiranda net gana minkštas spalvų perėjimas. Galbūt kiek ir per drąsu, tačiau sluoksniuota drobės struktūra iš dalies kuria nuorodą į Claude’o Monet impresionistinę manierą. Paminėtina, kad C. Monet kūriniuose taip pat buvo tapomos lelijos, kurios dažnai simbolizavo ramybę ir harmoniją. (8)

Impresionistai nevengė grynų spalvų, nes tik per jas buvo galima pasiekti natūralios šviesos / apšvietimo efektą ir perteikti vyraujančią tikrovės atmosferą. Kaip ir jie, taip ir L. Aitmanė atsisako labai griežto, tradicinio toninio modeliavimo ir grynai juodos spalvos. Tai leidžia perteikti momentinius šviesos ir spalvų pokyčius gamtoje, o daiktai / objektai tampa atpažįstami tik iš tam tikro nuotolio. (9) L. Aitmanė tęsia (arba kūrybiniu būdu revizuoja) revoliucinį impresionistų požiūrį į spalvą ir šviesą gamtoje.

Neretai abstraktus paveikslas, kuriame regime tik vizualines nuorodas į peizažą, gali būti suvokiamas kaip meditacija, kurios centre – gamtos ir vandens harmonija. Tai pastebime drobėje „Gilus Vanduo“ (akrilas, drobė. 70x90 cm, 2024 m). Čia gamta yra emocinės būsenos metafora. Vertikalūs dažų nutekėjimai, gerokai labiau nei ankstesniuose aprašytuose kūriniuose, formuoja aktyvų ritmą ir įtampą. Medžių be lapų motyvas – tai atsiribojimo, tylos, šaltumo ir mirties ženklas. Horizontalios šviesios linijos kontrastuodamos su nubėgusių dažų vertikaliomis linijomis formuoja kontrastą ir erdvės perspektyvą. Paveiksle dominuoja mėlyni, violetiniai ir žalsvi atspalviai.

Postimpresionizmas ir natūralistinis kraštovaizdis

Visoje L. Aitmanės tapybos kolekcijoje realistiškiausias kūrinys yra „Prošvaistė“ (akrilas, drobė. 70x90 cm, 2024 m.). Čia šiek tiek skirtinga ir pati tapybos maniera. Paveikslo kompozicija horizontali. Dėmesio centre – aiškiai išreikšta kraštovaizdžio perspektyva. Pirmame plane regime (tikėtina) smėlio krantus ir ant jų krintančius medžių šešėlius. Kompozicijos centrinėje dalyje vaizduojamas ramiai tekantis upelis. Galutinį planą sudaro tankūs miškai. Kai kur aiškiai identifikuojami, o kai kur tik menami medžių kamienai sukuria ekspresyvų vertikalių linijų ritmą. Paveikslo audinį sudaro šilti ir šalti spalviniai tonai ir su jais kontrastuojantis sodriai mėlynas dangus. Priešingai nei anksčiau aptartuose kūriniuose, čia regime postimpresionizmo ir natūralistinio kraštovaizdžio tapybos užuominų.

Paminėtina, kad postimpresionistai (pvz., Paulas Cézanne’as ir Camille’is Pissarro) gamtovaizdžiuose siekė ne tik perteikti gamtos grožį, bet ir atkreipti žiūrovo dėmesį į nuotaiką formuojančią spalvą. Šiuo atveju galima teigti, kad L. Aitmanės kūrinys „Prošvaistė“ veikia lyg estetinė studija, kur akcentuojama natūralistinio kraštovaizdžio spalvų dermė ir šiek tiek yra pastebimas postimpresionistinis teptuko žaismas.

L. Aitmanės kūrinyje „Prošvaistė“ regime tai, ką postimpresionistai bandė pabrėžti, – ryšį tarp vaizduotės ir objektyvios tikrovės. (10) Tad galima teigti, kad L. Aitmanės tapyba – savita įspūdžių išraiška, kur atsiranda vietos ir dekoratyvumui, ir spalvos su piešiniu jungčiai.

Galima teigti, kad paveiksle „Prošvaistė“ (panašiai kaip ir anksčiau aptartuose kūriniuose) L. Aitmanė bando žiūrovą įtraukti į intensyvią kontempliaciją, kuri perkelia jį lyg į kitą sąmonės būseną, – intuityvesnę ir nepasiduodančią įprastoms sąvokoms ar kalbos modeliams. Spalvinė gama, ryškumas ir kontrastai, dažų nutekėjimai (regėti anksčiau aptartuose paveiksluose) kuria materialiai apčiuopiamos erdvės įspūdį. Visos šiame tekste aptariamos dailininkės sukurtos kompozicijos atspindi spalvų ir atmosferos tyrinėjimą, tapybos išlaisvinimą iš tradicinių formų, griežtų struktūrų ir dar griežtesnių kūrinio perskaitymo modelių.

Gilus vanduo. Akrilas, drobė. 70X90 cm. / Organizatorių nuotr.

Vietoj išvadų

Šiame tekste detaliai aptarti L. Aitmanės paveikslai suponuoja mintį, kad tapyba (kaip procesas ir kaip rezultatas) kuria emociniu pagrindu suformuotus ryšius. Nors dailininkės tapybos centrinė tema yra gamta, tačiau jos paveikslai įkūnija jokiam kalbėjimui nepasiduodančius gamtinės aplinkos atmosferinius virpesius; atrodo, nieko konkretaus drobėje nebelieka, nors tai mus ir veikia. Taip tapybos kūriniai mums leidžia patirti ir aktualizuoti jutimines ir emocines patirtis. Tapyba sukuria žmogiškųjų ir gamtinių elementų sąveiką, kuri tampa pretekstu veikti, t. y. žiūrovą imtis gilių svarstymų apie mus supančią gamtą. Taip tapyba keičia asmens jutiminius ir afektinius registrus, prisideda prie geresnio savęs ir savosios aplinkos suvokimo.

Kas? L. Aitmanės tapybos paroda „Gamtos portretai“.

Kur? Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

Kada? veiks vasario 4 d.–28 d. Atidarymas vasario 4 d. 16.30 val.

1 –  Holt, J. (2013). Neuroaesthetics and Philosophy. SAGE Open, Vol. 3 (3), p. 5.

2 – Žr. Dailininkės Lauros Aitmanės biografija portale Paveikslai.lt. Prieiga internetu: (žiūrėta 2024 12 15).

3 – Aitmanė, L., (2024). Curriculum Vitae ir susirašinėjimas su R. Venckumi e. paštu, 2024 06 27 – 29. Taip pat žr. Venckus, R. (2024 09 10) Gamtos terapija. Apie Lauros Aitmanės kūrybą. Voruta. Prieiga internetu: (žiūrėta 2024 12 15)

4 – W. Kandinsky (2024). Concerning the Spiritual in Art. N. Y.: Penguin Classic, p. 32.

5 – J. Berger (2008). Ways of Seeing. N. Y.: Penguin Classic, p. 104.

6 – J. Berger (2008). Ways of Seeing. N. Y.: Penguin Classic, p. 104.

7 – Išsamiau žr. H. W. Janson (1986). History of Art. New York: Harry N. Abrams, p. 520.

8 – Išsamiau žr. H. W. Janson (1986). History of Art. New York: Harry N. Abrams, p. 520.

9 – Išsamiau žr.  A. Krasnovas, D. Navikaitė. Impresionizmo dailė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internetu: (žiūrėta 2024 12 17)

10 – Apie postimpresionizmą. Išsamiau žr. N. Žilinskienė. Postimpresionizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internetu: (žiūrėta 2024 12 18).