„ConTempo“ komanda į Lietuvos sceną atveža dalyvaujamojo teatro žanrą, kuris lietuviškos publikos nėra toks mėgstamas. Bent jau taip maniau anksčiau. Šių metų festivalyje rodyti įvairūs šio teatro pavyzdžiai, nuo tokių, kuriuose žiūrovas tampa visą spektaklį varančiu varikliu iki mažesnio dalyvavimo veiksme reikalaujančių kūrinių. Kai kuriuos spektaklius galėtume priskirti prie tradiciniame dramos teatre rodomų darbų, tačiau kūrėjai net ir juose rado būdų, kaip įtraukti publiką.

Kauno kameriniame teatre pristatytame Gintarės Parulytės spektaklyje „Lovefool“ (Nacionalinis Liuksemburgo teatras) vystantis veiksmui prieinama prie momento, kai salėje uždegamos šviesos ir žiūrovų klausiama nemažo atvirumo ir pasitikėjimo reikalaujančių klausimų apie savižudybę, depresiją, prievartą. Tikimasi, kad žiūrovai prisijungs prie aktorės Kristin Winters ir pakels rankas, jeigu jiems yra tekę atsidurti vienoje ar kitoje situacijoje. Atrodė, niekas neišdrįs, nes tai juk jautru ir privatu, tačiau nutiko priešingai.

Įdomu ir tai, kad po spektaklio vykusioje diskusijoje paaiškėjo, kad režisierė sulaukė siūlymo šios scenos atsisakyti, bet ji buvo įsitikinusi jos reikalingumu. Kaip parodė spektaklio premjera „ConTempo“, ji buvo teisi.

Lovefool. G. Žaltauskaitės nuotr.

Monospektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ („No Shoes“ teatras) aktorius Raimondas Klezys tiesiogiai su publika bendrauja daugiau. Kartais net atrodė, kad tai ne spektaklis, o susitikimas su seniai matytu draugu. Veikiausiai aktoriaus charizma ir toks betarpiškas bendravimas lemia tai, kad iš publikos pakviesti žmonės mielai prisijungia ir epizodiškai atlieka jiems pavestas užduotis (suvaidina besipykstančią porą, vakarėlio dalyvius, „kabinamą“ merginą). Arba tai sėkmė, o gal gebėjimas pasirinkti žmones, kurie nejaučia scenos baimės. Nors spektaklio turinys sunkus, to nesijaučia, kol nepradedi apie jį mąstyti giliau. Neabejoju, kad buvo žiūrovų, kurių pagrindinė spektaklio žinutė taip ir nepasiekė.

Kiti kūriniai, ko gero, nebūtų sėkmingai įvykę, jeigu ne aktyvus publikos įsitraukimas. Pavyzdžiui, Ąžuolyno parke vykęs katalonų menininkų Moon Ribas ir Quim Girón pasirodymas „Symphonic Flock“, kurio metu iš susirinkusių žiūrovų buvo bandoma suformuoti vieningai veikiančią bendruomenę, it piemenų ganomą avių bandą. Spektaklis pradedamas kai kuriems dalyviams ant kaklo užkabinant garsiakalbius – varpelius. Publika priima kūrinio taisykles, neįsižeidžia ir leidžiasi ganoma po parką modernių piemenų. Žiūrovai tampa atlikėjų partneriu, šiems atliekant akrobatinius ir šokio pasirodymus.

Veikiausiai viena ryškiausių festivalio žvaigždžių – katalonų menininkas Joanas Català. Kauno centre ir Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje pristatyti du jo darbai „Pelat“ ir „Idiòfona“, kuriuose būtina publikos pagalba. Pasirodyme „Idiòfona“ kuriamas sunkiai dirbančio, tačiau itin išraiškingo žmogaus personažas. Netrukus išbarstęs metalinius strypus, kurie vėliau pasitarnaus kaip muzikos instrumentai ir atiteks saugoti žiūrovams, atlikėjas prabyla lietuviškai. Ko daugiau reikia norint prisijaukinti skeptišką lietuvį?! J. Català nuoširdumas ir linksmumas užkrečia, todėl nekyla jokių problemų siekiant įtraukti ir suvaldyti publiką. Čia dirigentu tapęs atlikėjas kartu su visais dalyviais sukuria skambančią instaliaciją.

Matyt, atėjo laikas, o gal susiformavo lojalus lankytojas, kuris pasitiki festivalio komanda ir drąsiai neria į įvairius jam siūlomus potyrius.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje vykusio Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės šokio spektaklio „Stiklinė“ atveju siekiama, kad žiūrovas įsitrauktų padėdamas plėsti pasirodymo erdvę. Ant grindinio sustatytos stiklinės, o atlikėja šoka tarp jų. Prieš pradėdama pasirodymą šokėja pasako: „Šoksiu tol, kol erdvėje bus bent viena stiklinė.“ Kuriamos aliuzijos į norą būti išlaisvintam ir priklausomybę nuo kito žmogaus. Po kurio laiko žiūrovai supranta, kad objektus galima ir reikia paimti, ir vis drąsiau įsitraukia.

Aptarti pavyzdžiai atspindi skirtingus būdus, kuriuos pasitelkė festivalyje pasirodę kūrėjai interakcijoms su publika. Labiausiai nustebino žiūrovų įsitraukimas ir smalsumas. Jau ir pernai trupės „Kamchàtka“ spektaklis „Fugit“ ar Ivo Dimchevo „Selfie concert“ sulaukė nemažo dėmesio dėl jų pasiūlytų interaktyvių patirčių. Matyt, atėjo laikas, o gal susiformavo lojalus lankytojas, kuris pasitiki festivalio komanda ir drąsiai neria į įvairius jam siūlomus potyrius. Nebijoma paliesti atlikėjų ar užlipti ant scenos. Visi mielai įsitraukia ir leidžia skleistis kuriamos bendrystės jausmui.

Atsakydama į teksto pavadinime užduotą klausimą sakyčiau, kad ne. Žiūrovas nėra aktorius. Tačiau vienareikšmiškai galima teigti, kad jis – visavertis dalyvis.