Susuko juostą

„Kur slypi kunigaikščio Vaidoto istorija? Vieni pasakytų, kad Šiauliuose, kiti – Rukloje, Marijampolėje. Gal net Rokantiškėse. Tiesa tokia, kad vaidotėnai visada buvo ir ėjo ten, kur jų reikėjo labiausiai. Visada darė tai su labai rimta priežastimi. Tikroji Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų bataliono istorija tęsiasi jau šimtmečius ir gyvuos dar šimtus, nes vaidotėnų stiprybė slypi kitur“, – tokiais žodžiais į žiūrovus kreipiasi uniformuotas jaunas vyras, filmo „Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų bataliono istorija“ pagrindinis veidas ir užkadrinis balsas.

Keliolikos minučių juosta – ne holivudinė, specialiaisiais efektais pagražinta vaidyba, o istoriniais faktais paremta dokumentika, atskleidžianti vaidotėnų portretą. Tai gyvas pasakojimas apie drąsą, pasiaukojimą ir ištikimybę Lietuvai, apimantis bataliono istoriją nuo jo įkūrimo iki šių dienų.

„Turėjome seną filmą ir nemažai istorinės medžiagos. Nusprendėme panaudoti ją, paimti šį tą iš dabarties ir sukurti naują filmą ateities kartoms“, – anot Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų bataliono civilių ir karių bendradarbiavimo vyresniojo specialisto vyresniojo seržanto Aivaro Norkevičiaus, laikas filmo premjerai pasirinktas neatsitiktinai.

Lygiai prieš 30 metų, 1995-ųjų gegužės 19 d., batalionui įteikta kovinė vėliava, kurioje įrašytas prieškario Kauno kunigaikščio Vaidoto 8-ojo pėstininkų pulko šūkis: „Drąsa, ištvermė ir Tėvynės meilė tevadovauja mums!“ Vėliava – daugiau nei simbolis. Ji atspindi karių dvasią.

„Kovinė vėliava – mūsų įsipareigojimo tarnauti Lietuvai ženklas. Nuo senų laikų karinė vėliava palaikė karių kovinę dvasią. Ji turėjo praktinę ir simbolinę prasmę – mūšyje pagal ją kariams būdavo lengviau orientuotis“, – vėliavos praradimas, A. Norkevičiaus teigimu, būdavo vienas didžiausių moralinių smūgių karvedžiams ir kariams, o priešams – vertingas karo grobis.

Vėliavą praradęs dalinys būdavo išformuojamas. Iki XX a. vėliava padėdavo kariams manevruojant greitai susirinkti ir pasitraukti iš mūšio lauko, persirikiuoti ir vėl atakuoti priešą.

Dalyviai: šiuos veidus turėtumėte atpažinti ir kino juostoje. / Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų bataliono archyvinės nuotr.

Šimtmečio istorija

Tiesa, vaidotėnai savo istoriją pradėjo rašyti kur kas anksčiau. 1919 m. gegužės 12 d. karininkas Jurgis Kubilius tuomečio Lietuvos krašto apsaugos ministro pavedimu Ukmergėje pradėjo kurti karinį vienetą, kuris netrukus po suformavimo buvo pavadintas Ukmergės batalionu.

Kariams teko atremti bolševikus. Su jais Ukmergės batalionas kovėsi Salako, vėliau – Zarasų krašte, prie Turmanto ir Kaukonių. Išbandytas kovų, tų pačių metų gruodį karinis vienetas performuotas į 8-ąjį pėstininkų pulką, o 1920-aisiais, minint antrąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, pulkas gavo Vaidoto vardą.

1923-iaisiais vaidotėnai savo namus atrado Šiauliuose. 1940 m. sovietai suardė viską, kas brangu. Kariuomenė okupaciją pasitiko be mūšio, pulkas buvo likviduotas, tačiau laisvės troškimas – neužgniaužtas. Atkūrus Lietuvos Respublikos kariuomenę, 1990-ųjų rudenį pradėtas formuoti Vaidoto batalionas.

„Apie tokią užduotį sužinojau spalio, gal lapkričio mėnesį. Pamenu, buvome pas Česlovą Jezerską. Jis klausia: ar gali suformuot batalioną? Atsakiau, kad galiu“, – kalbėjo Vytautas Lukavičius, tuomečio Krašto apsaugos ministro Algirdo Butkevičiaus paskirtas Lauko kariuomenės brigados atskirojo motodesantinio bataliono vadu. Kariai grįžo į Šiaulius, įsikūrė buvusioje raketinės divizijos vadavietėje su štabo pastatu, vieta kareivinėms, aikšte rikiuotėms ir 24 m baseinu.

„24 m, o ne 25 m todėl, kad varžybų niekas nerengtų“, – šypsojosi V. Lukavičius.

Nuo 2003 m. rugsėjo batalionas reorganizuotas į tiesioginės paramos logistikos batalioną. 2009-aisiais sausio 1-ąją Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos batalionas buvo priskirtas Lietuvos kariuomenės Motorizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“.

„Naujoje vietoje reikėjo įsisavinti naują užduotį, tačiau žinome, Vaidotas moka prisitaikyti prie pokyčių. Taigi iš logistinės paramos funkcijos Vaidotas vėl grįžo į pėstininkų statusą“, – pasakojo A. Norkevičius.

Keičiasi tik vieta

Besikeičianti saugumo situacijai, 2022 m. vaidotėnai ne tik pakeitė pavadinimą – iš Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono virto Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų batalionu, bet ir laikinai persikėlė į Marijampolę, konteinerinę stovyklą. Iš ten – į Rokantiškes. Raktus nuo karinio miestelio, kuriame įrengtos kareivinės, valgykla, štabas, medicinos punktas, sportui skirtos patalpos ir aikštės, ramovė su koplyčia, techninės paskirties pastatai ir kita reikalinga infrastruktūra, vaidotėnai gavo praėjusių metų pradžioje. Kalbėdama su A. Norkevičiumi vyliausi išgirsti, kad šioje vietoje kariai šaknis įleido ilgam. Klydau. Pasirodo, netrukus čia įsikurs Vokietijos 45-oji brigada.

„Tuo metu mes keliausime link Liepkalnio. Kai vokiečiai persikels į Rūdninkus, mes grįšime į Rokantiškes“, – A. Norkevičius pakartojo žodžius, kurie paskutinėmis minutėmis suskambo ir kino juostoje.

Batalionas, vieta gali keistis. Jo stiprybė – niekada.

Kiekviena dislokacijos vieta, anot jo, paliko savo žymę bataliono istorijoje, formuodama jo profesionalumą ir gebėjimą prisitaikyti prie kintančių aplinkos iššūkių. Nepriklausomai nuo fizinės vietos, Vaidoto bataliono kariai visada buvo ir bus pasiruošę būti ten, kur Tėvynei labiausiai reikia, įrodydami savo nuolatinį pasirengimą ir atsidavimą.

„Batalionas, vieta gali keistis. Jo stiprybė – niekada“, – taškus sudėliojo pašnekovas.

Sąsajos su Kaunu

Kunigaikštis Vaidotas – ne tik istorinė asmenybė. Jis – drąsos, ištvermės ir atsidavimo Kauno gynybai simbolis. Todėl, A. Norkevičiaus įsitikinimu, filmas „Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų bataliono istorija“ turėtų sudominti ir kauniečius.

„Mūsų batalionas, vadovaudamasis jo dvasia, jau 30 metų stovi Lietuvos ir jos žmonių sargyboje. Šiuo filmu norime pasidalyti su Kauno bendruomene ne tik mūsų bataliono istorija, bet ir priminti apie tvirtas šaknis, siejančias mus su šiuo miestu“, – Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų bataliono civilių ir karių bendradarbiavimo vyresnysis specialistas džiaugėsi glaudžiais ryšiais su Kaunu. Nors šiame mieste nėra nuolatinės dislokacijos, batalionas reguliariai bendradarbiauja su Kauno miesto muziejumi, prisidėdamas prie istorinio paveldo išsaugojimo ir sklaidos.

Tai gyvas pasakojimas apie drąsą, pasiaukojimą ir ištikimybę Lietuvai, apimantis bataliono istoriją nuo jo įkūrimo iki šių dienų.

Kunigaikštis Vaidotas, kurio vardu pavadintas batalionas, yra viena paslaptingiausių ir įdomiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių asmenybių. Nors tikslių istorinių šaltinių apie jį negausu, manoma, kad Vaidotas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus. Jo vardas ypač siejamas su Kauno pilies gynyba XIV a. pabaigoje, kai buvo atlaikyta daugybę kryžiuočių antpuolių.

Legendos pasakoja, kad Vaidotas buvo ne tik sumanus karys ir lyderis, bet ir nepaprastai ištvermingas, drąsus. Teigiama, kad būtent dėl jo vadovavimo Kauno pilis, net ir atsidūrusi apsuptyje, atkakliai priešinosi gerokai didesnėms priešų pajėgoms. Jis tapo atkaklumo ir nepalaužiamumo simboliu, primenančiu, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis nevalia pasiduoti.