Šįkart ekrane – lenkų režisierės Jasminos Wojcik 2018 metų filmas „Ursus fabriko simfonija“ (angl. Symphony of the Ursus Factory). Filmą abiejuose miestuose pristatys Auksė Petrulienė – menininkė, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėja ir parodų ciklo „Didžioji pramonė“ kuratorė.

Prikėlė naujam gyvenimui

„Ursus“ fabrikas buvo viena didžiausių žemės ūkio technikos gamyklų Europoje. Beveik visą XX amžių ji buvo Lenkijos pramonės pasididžiavimas. Komunizmo žlugimas pažymėjo fabriko pabaigos pradžią. Dabar tuščios „Ursus“ salės nyksta. Dešimčių tūkstančių darbininkų darbiniai gyvenimai atsidūrė istorijos šiukšliadėžėje.

Kūrybinė filmo komanda pakvietė buvusios gamyklos darbuotojus: darbininkus, technologus, vadybininkus, sekretorius sudalyvauti eksperimentiniame dokumentiniame projekte, kad fabrikas būtų dar kartą prikeltas naujam gyvenimui. Garsų ir kūno atminties pagalba buvę darbuotojai atkuria vieną darbo dieną fabrike.

Atkurtoji simfonija susideda iš sustyguotų darbininkų bei techninio, administracinio ir vadybinio personalo judesių, lydimų sunkiosios pramonės fonosferos. Vis dėlto, joje slypi, kur kas daugiau – tai beveik užmirštos vertybės, susijusios su pramonės amžiumi: darbuotojų bendruomeniškumo jausmas, solidarumas ir darbo etosas.

Atkūrė vieną darbo dieną

„Pastaruosius septynerius metus aš ir mano draugų grupė – menininkai visuomenininkai-aktyvistai – dirbome su buvusiais „Ursus“ fabriko darbuotojais. Filmo idėja gimė tuomet, kai pamačiau buvusius darbuotojus dalijantis darbo prisiminimais. Jų rankos, kojos ir nugaros atliko tylų šokį, pristatydamos užduotis, kurias atlikdavo. Aš supratau, kad jų kūnai vis dar atsimena“, – pasakojo filmo režisierė J. Wojcik.

„Ursus“ fabriko simfonijoje“ užfiksuota viena darbo diena gamykloje: ėjimas į darbą – į tokią darbo vietą, kokia ji yra dabar, ir pats darbas, kaip savotiškas performatyvus šokis.

„Filmo šaknys glūdi dokumentikos žanre ir kyla iš realių patirčių. Vis dėlto, tuo pat metu jis yra kūrybiškas, ritualinis ir pilnas vaizdų. Nuo pat pradžių mūsų darbas šiame filme buvo unikalus. Reagavome į herojus, jų gestus, judesius, atsiminimus, svajones. Scenarijus nuolatos vystėsi. Filmavimo dienos buvo be galo varginančios, bet drauge suteikė didžiulį pasitenkinimą ir apčiuopiamą jausmą, kad gelbėjame pasaulio, kuris byra jį stebint, fragmentus“, – sakė režisierė.

Kuria socialiai naudingą meną

J. Wójcik yra menininkė ir aktyvistė. Ji kuria vaizdo įrašus, tapybos darbus, projektus viešosiose erdvėse ir interaktyvias instaliacijas. Kūrėja dirba su atminties projektais ir tiesiogine proceso, trinančio bendruomeniškumą iš socialinės sąmonės, patirtimi. Savo kūryboje J. Wójcik atkuria asmens vertę, egzistavusią ankstesnėje Lenkijos politinėje sistemoje, ir kartu kuria socialiai naudingą meną, kurio funkcija nėra dekoratyvinė – juo siekiama atgaivinti tai, kas pamiršta, dažnai atveriant žaizdas, kad būtų galima įamžinti ir pagerbti tam tikros vietos herojus ir herojes.

„Ursus“ fabriko simfonija“ - tai kūrybinis dokumentinis filmas, kuriame taikomi dalyvaujamojo meno ir socialinės praktikos metodai bei jungiamos video meno, choreografijos ir eksperimentinės muzikos sritys. Tai yra balsas, įamžinantis „Ursus“ fabriką ir industrinę bei darbininkų kultūrą; balsas, kuris kovoja už dirbančių žmonių orumą ir istorinę politiką, kuri atkreipia dėmesį į jų gyvenimus. Projektas buvo apdovanotas Lenkijos kino instituto, Modernaus meno muziejaus ir Wajda kino mokyklos apdovanojimu.

Filmuose prabyla neišgirsti balsai

Dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common People“ (liet. k. „paprasti žmonės“) siekia pristatyti unikalius dokumentinius filmus, pasakojančius apie įvairias bendruomenes ar (sub)kultūras: nuo privilegijų stokojančių visuomenės grupių istorijų iki kultinių figūrų meno ir kultūros istorijoje portretų. Ciklą lydinčių pristatymų metu skatinama diskutuoti ne tik apie filmų turinį ir socialinę problematiką, bet ir apie dokumentinio kino reiškinį apskritai.

Filmų peržiūrose ir lydinčiose diskusijose keliami klausimai, susiję su dokumentinio kino kūrimo etika, režisūriniais sprendimais. Filmuoti ar nefilmuoti? Kada režisierius(-ė) peržengia artumo su savo subjektu ribą? Ar dokumentinis kinas turėtų atspindėti tikrovę ar kūrėjo viziją? Apie tai diskutuojama bei kalbama žvelgiant į kino filmus, kurių centre – savo istorijas pasakojantys žmonės: jautrūs, ne visada pritampantys, kūrybingi ir ekscentriški.

Projektą kuruoja Karolis Žukas (Kitas Kinas) ir Edvinas Grinkevičius (Kauno menininkų namai). Vizualiniu projekto identitetu rūpinasi Eglė Simonavičiūtė.

Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, organizuoja – Kauno menininkų namai. Partneriai: platforma „Kitas Kinas“, Kirtimų kultūros centras, Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras, Vilniaus queer festivalis „Kreivės“.

Filmas „Ursus fabriko simfonija“ (rež. Jasmina Wojcik) rodomas spalio 28 d. 19 d. Kauno menininkų namuose (Putvinskio g. 56) ir spalio 29 d. 19 d. Kirtimų kultūros centre (Dariaus ir Girėno g. 69, Vilnius).

Filmas rodomas lenkų k. su angliškais subtitrais, trukmė – 60 min.

Bilietus galima įsigyti „Tiketa“ kasose bei interneto svetainėje.