"Vos ne kiekvieną vaizdinį, kuriame bent truputį pamėgini kalbėti apie nūdieną, jau galima pavadinti socialine fotografija. Galbūt. Tik ar to užtenka? Šiuolaikinis žmogus turi kalbėti šiuolaikine kalba", – sako fotografas Donatas Stankevičius. Jaunas kūrėjas buvo nominuotas 2014 m. Įsimintiniausių Kauno menininkų titului.

D.Stankevičiaus kūriniai – toli gražu ne vien įprasta fotografija: jie siejami su skirtingomis medijų rūšimis ir veržiasi į viešąsias erdves. Judantys vaizdai, garsai, didžiaformatės fotografijos, – visa tai sujungiama siekiant visumos, kuri užmegztų dialogą tarp menininko idėjų ir žiūrovų.

"Mūsų visuomenėje socialinė fotografija labiausiai asocijuojasi su nespalvotais vaizdais iš marginalų gyvenimo. Gerbiu tuos, kurie tai darė, tačiau manau, kad gyvenimas keičiasi ir bandymai pasenusiais būdais pasakyti kažką aktualaus nėra efektyvūs", – konstatuoja D.Stankevičius. Jis pats sakosi daug bendraujantis su būsimais fotografijų herojais, klausosi jų istorijų, įsijaučia į aplinką, kad perteiktų tikrą, nesurežisuotą, psichologiškai paveikų vaizdą. Menininkui labai svarbi fotografijos išliekamoji vertė ir jos paveikumas žmogui.

D.Stankevičiaus nuotraukos – akivaizdus šios kūrybos filosofijos įrodymas. Antai nuotraukų ciklas "Niekieno šuo", pasakojantis apie beglobius šunis, pristatytas socialinės reklamos formatu, buvo matomas visame mieste. Serija "Stotelėje", kurioje įamžinti nepažįstami asmenys, sutikti viešojo transporto stotelėse, įtraukia netikėta pateikimo forma, priverčia pasijusti užfiksuotos aplinkos dalimi. Ciklo "Seni vairuotojai" fotografijos kalba apie atmintį, pasakoja herojų istorijas ir stimuliuoja žiūrovą prisiminti ar sugalvoti savąsias.

– Baigėte inžinerijos studijas Kaune, žinias gilinote grafinio dizaino srityje, tačiau savo kūrybinius ieškojimus tęsiate pasirinkęs fotografijos meno raišką. Kaip atradote fotografiją?

– Fotografiją atradau dar mokykloje. Laikydamas dailės egzaminą, pasirinkau ne tapybą, o kažką panašaus į koliažą iš nuotraukų. Pamenu – įvertino puikiai. Tada supratau, kad fotografija gali būti saviraiškos priemonė. Vėliau sutikau žmones, kurie gyveno fotografija ir ją man parodė tiesiogine šio žodžio prasme. Juos labai gerbiu ir myliu.

– Esate jaunosios kartos fotografas. Ar lengva jaunam menininkui būti pastebėtam, įvertintam? Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje pakanka perspektyvų aktyviems kūrėjams?

– Žmogus nekuria vien tam, kad būtų pastebėtas. Dažniausiai tai daro dėl to, kad kitaip paprasčiausiai negali. Aišku, smagu, kai įvertina ir paskatina meno kritikai ar gatvėje padėkoja parodą matęs žiūrovas. Į perspektyvas taip pat galima žvelgti dvejopai. Akivaizdu, kad vien kūryba gyvuoti būtų sudėtinga, bet, kita vertus, – gal tai ir yra savotiškas tonusas jai.

– Jūsų kūrybai nesvetimas socialinis aspektas. Šiuolaikinės fotografijos įnoringumas ir jūsų sugalvoti novatoriški jos pateikimo būdai į socialinę fotografiją leidžia pažvelgti kitu kampu. Kaip atrandate temas savo fotografijų ciklams? Kokią žinutę siekiate perduoti žiūrovui?

– Visos temos fotografijoms ateina iš manęs paties. Kalbu apie tai, su kuo pats susiduriu, kas patraukia mano žvilgsnį, man rūpi, ar ką norėčiau pakeisti. Vaizdais kalbėti yra sudėtinga. Ypač, kai jie gimsta mintyse, dar prieš jiems atsirandant iš tikrųjų. Reikia įdėti daug pastangų, kad jie virstų žinute. Visada džiaugiuosi, kai ji pasiekia žmones. O jie jau atsirenka, kas jiems svarbu. Mano tikslas – būti išgirstam tų, kuriems to reikia.

– Galbūt kažkuris fotografijų ciklas ir jo atsiradimo procesas jums yra ypač reikšmingas?

– Dabar gyvenu "Senais vairuotojais". Iš pažiūros visai paprastas siužetas – senolis ir jo automobilis – yra subtiliai daugiasluoksnis. Kurdamas šiuos kinematografinius portretus išgirstu ir užrašau ilgiausias istorijas, kurios prasideda tarp automobilio ir vairuotojo, o vėliau tęsiasi viso gyvenimo atpasakojimu. Tarytum kinas persikelia į tekstus ir portretus, kurie tampa ir socialinio, ir psichologinio būvio atspindžiu.

– Esate aktyvus parodų dalyvis: grupinės parodos Lietuvoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Vengrijoje, Armėnijoje. Nemažai personalinių parodų surengėte ne tik gimtajame Kaune, Vilniuje, bet ir Londone, Niujorke, Tbilisyje. Kuri iš jų jums buvo įsimintiniausia?

– Pažįstami labiausiai sveikino mane po parodos Niujorke. Rengti parodą šiame mieste man buvo didelis iššūkis ir pasiekimas. Bet aš labiausiai išskirčiau Tbilisį. Tokio žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio nesitikėjau. Prieš metus rodžiau ten keletą savo darbų grupinėje parodoje, Nacionaliniame muziejuje. Kai šiemet atvykau su personaline paroda, visi nuoširdžiai domėjosi tuo, ką veikiu, linkėjo sėkmės, o pats parodos atidarymas buvo tikras šou su daugybe lankytojų.

– Meno mugėje "ArtVilnius 2014" pristatėte projektą "Reselling" ("Perpardavimas"). Jame fiksavote vieno didžiausių Lietuvoje vykstančio turgaus aplinką ir sykiu ieškojote rėmelių, kuriais galėtumėte įrėminti šios specifinės vietos fotografijas. Šį projektą vadinate meno rinkos tyrimu. Sukonstruotiems vaizdams mėginate suteikti meninę vertę, eksponuodamas juos parodose, o vėliau mėginsite tai parduoti toje pačioje turgavietėje, jau kaip potencialų meno kūrinį. Kaip kilo idėja kurti tokį projektą, ko iš jo tikitės?

– Šis projektas yra gana sudėtingas, nors žvelgiant iš šalies, gali taip ir neatrodyti. Viskas dar tik įpusėjo, todėl kai kurių dalykų net negaliu komentuoti. Pasakysiu tik tiek, kad tai eksperimentas su kitais ir kartu su savimi. Įgyvendindamas šį projektą daug ką sužinojau, išbandžiau. Kūrybos procesas vis dar vyksta. Vienintelis dalykas, kurio noriu, – nemeluoti sau ir žiūrovui. Siekiu jam papasakoti apie tokią meno rinką, kokią pažinau ją pats. Tokią, kurią ir toliau analizuoju.

– Bendradarbiaudamas su menininkais iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Lietuvos, kūrėte projektą "Made Corrections". Jame susidūrėte su visuomenės atstumtaisiais – kalinčiais jaunuoliais. Kokios patirties įgavote vykdydamas šį projektą? Ar nebuvo sunku bendrauti su visuomenės pasmerktais žmonėmis? Kaip atradote kontaktą su jais?

– Tai buvo dar vienas malonus iššūkis. Tie žmonės padarė klaidą, už kurią yra nubausti, jei nusisuksime nuo jų – padarys dar vieną, o jei kalbėsimės, galbūt bus gerų pokyčių. Tiesa, reikia rasti tinkamą bendravimo formą, kad būtum jų suprastas, todėl šiam projektui pasirinkome gatvės meno temą. Vadinamąjį paste’inimą (liet. klijavimas). Man buvo didelė garbė dirbti su prancūzų kilmės menininku JR ir fotografuoti kalinčių vaikinų portretus. Tas laikas mums visiems davė tikrai daug. Man reikėjo įgyti vaikinų pasitikėjimą, norint fotografijoje juos labiau atskleisti, o jiems – perlipti per save ir leistis fotografuojamiems. Vėliau JR fotografijas pavertė bene žmogaus dydžio atspaudais, kuriuos vaikinai patys užklijavo ant įkalinimo įstaigos sienų. Argi tai ne puiki galimybė pažvelgti į save iš šalies?

– Jums nesvetimi socialiniai projektai, kuriais siekiate prisidėti prie visuomenės švietimo. Skaitote paskaitas apie socialinę fotografiją lietuvių ir užsienio studentams, mokyklose supažindinate moksleivius su fotografijos meno subtilybėmis. Kauno taikomosios dailės mokykloje dėstote fotografijos istoriją ir meninę fotografiją. Kaip atsirado poreikis bendrauti su jaunąja karta? Šie jauni žmonės jus kažko išmoko?

– Tikrai taip. Aš mokau juos, o jie – mane. Tikriausiai yra poreikis dalytis. Noriu, kad žmogus, išmokęs gerai valdyti fotoaparatą, anksčiau ar vėliau išmoktų su juo perteikti mintis, ir labai džiaugiuosi, kai vienas kitas toks atsiranda. Fotografija – tai ne gainiojimasis paskui gražius vaizdus. Ji daug įdomesnė, kai turi išliekamąją vertę. Ir ne tik tau pačiam, bet ir kitiems.

– Esate alternatyvaus fotografijų festivalio ir bendruomenės "PhotoOff" įkūrėjas. Papasakokite apie šią bendruomenę ir festivalį išsamiau.

– Norėjosi bendruomenės, kurioje būtų galima diskutuoti apie kūrybą be pašalinių trukdžių, nusistovėjusių normų ir standartų. Kur kiekvienas galėtų save atrasti, nereikėtų niekam įtikti. Dėl panašios priežasties ir atsirado "PhotoOff". Pasirodo, kad tai ne taip paprasta, bet įmanoma. Panašiai, kaip ir būti toje bendruomenėje. Ten patenka ir ją prisijaukina ne kiekvienas. O laiko, kai vyksta kelios parodos ir vakarinė programa fotografijai prijaučiantiesiems, festivaliu nepavadinčiau. Greičiau tai metas, kai reziumuojame nuveiktus darbus, parodome kelis mums patiems įdomius autorius, pamėginame apie juos papasakoti ir kitiems.

– Kasmečiuose Kauno menininkų namų skelbiamuose "Įsimintiniausio Kauno menininko" rinkimuose atsidūrėte tarp nominantų. Ar jums ši nominacija reikšminga?

– Pastarieji metai man buvo tikrai įsimintini. Džiaugiuosi, kad ir kiti tai pastebėjo ir įvertino. Tai leidžia suvokti, kad viskas, ką darai, rūpi ne tik tau pačiam.