Fiksuoti skirtingų žemynų vietas, kuriose įteisinami poros santykiai, – tokią idėją realizuoja fotomenininkė Vilma Samulionytė, šiuo metu savo darbus šia tema eksponuojanti Kauno fotografijos galerijoje.

Parsivežta idėja

Viešint Saudo Arabijoje V.Samulionytės dėmesį patraukė kosha – svarbiausia, labiausiai matoma ir dekoruojama vestuvių ar sužadėtuvių vieta, sostas, kuriame jaunosios sėdi savo vestuvių dieną, iš kurių jas pasiima vyrai ir kur jos priima abiejų pusių giminių sveikinimus.

Tiesa, fotografė galėjo pamatyti tik moteriškąją šventimo pusę, nes vestuves toje šalyje vyrai ir moterys švenčia atskirai, o nuotaka per iškilmes neretai savo vyrą pamato antrą kartą. "Draudimai ir visai kitos taisyklės kiek vargino", – prisipažįsta menininkė, vėliau ėmusi analizuoti kosha estetiką, kuri dažniausiai spindi prabanga, turtingumu, ir ne taip jau retai – perdėtu blizgesiu.

Ėmusi fiksuoti prabangius kosha interjerus, V.Samulionytė juos tarsi savaime ėmė lyginti su matytais Lietuvoje civilinės metrikacijos skyriais, kurie labai skyrėsi nuo arabiškųjų šios šventės vietų. "Labai dažnai liaudiškai vadinamuosiuose zaksuose – tarsi užkonservuota sovietmečio kultūra", – pastebi menininkė.

Iš fotografijų matome: paprastai tai – sovietmečiu iškilęs menantis pastatas oficialiai santuokai įteisinti, statytas geriausių to metų architektų, dekoruotas to meto dailininkų bareljefais ar vitražais, bylojančiais apie ano meto vertybes. Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės tapo ne tik santuoką įteisinančiomis įstaigomis, bet ir "gyvenimo šventės" vietomis, pakeitusiomis bažnyčias, bet vizualiai neretai jas primenančiomis.

"Dabar salių papuošimai adaptuoti dabartiniam laikui, integruojant Lietuvos atributikos ženklus: vėliavas, herbus, greičiausiai pakeitusius Lenino portretus ir paliekant standartizuotą, visiems vienodą erdvę – priešingai nei Saudo Arabijoje, kur kiekvienas sostas su visa sale puošiamas individualiai, bet drauge ir nieko nepasakant apie asmenybę, nebent nuotakos skonio trūkumą ir turtų afišavimą", – sako fotografė, ketinanti šį ciklą dar pratęsti.

Ir teismo, ir santuokos vieta

Vestuvių ceremonijų salės – tai scenos, kur nuolat vyksta tas pats spektaklis, tik vis su kitais aktoriais. Fotografė sąmoningai pasirinko kiek slidoką – statiškos kompozicijos, šaltą, neekspresyvų fiksavimą be vadinamųjų aktorių.

Dokumentiškas kadras, kuriame galima tyrinėti vien interjerą – jokio žmogaus ar detalės, bylojančios apie gyvenimo virsmą, patiriamas vienas didžiausių emocijų. Tai galėtų būti ir kokia nors kita vieta, kuriose, tarkim, priimamas teismo sprendimas. "Taip, – sutinka V.Samulionytė, – Brazilijoje ši vieta – teismo salė, joje vieną dieną sprendžiamos nusikaltėlių bylos, kitą – tuokiami jaunieji."

Fotografuodama lietuviškuosius civilinės metrikacijos skyrius, menininkė net suabejojo, ar anksčiau nenorėta juos suvienodinti, nes, tarkim, viename – dailus, monumentiškas stalas, kito miestelio – lygiai toks pats stalas, dar kito – ir vėl identiškas anam. Į akis krenta interjerų monumentiškumas, sunkumo ir valdiško šalčio pojūtis, kiek dirbtinė, vien teisinė jausmų įforminimo pusė. Kartais net norėtųsi įterpti kokią mažytę puošnumo, individualumo detalę iš arabiškosios koshos.

Vengia ekspresyvumo

Galbūt lietuviškieji interjerai lėmė ir pačios fotografės fiksavimo stilių, kurį labiau pavadintum dokumentiniu nei meniniu. Kita vertus, tai siejasi su šiuolaikinės fotografijos mada ir tendencijomis.

V.Samulionytė taip pat pristatoma kaip Diuseldorfo mokyklos atstovė, fotografuoja santuokos įtvirtinimo vietas vis iš tos pačios perspektyvos, sąmoningai vengia ekspresyvumo siekdama kiek įmanoma tiksliau ir objektyviau pateikti vizualinės informacijos pripildytą vaizdą.

Statiška kompozicija leidžia pastebėti besikartojančias erdvių struktūras, išryškinančias, kas svarbiau vienai ar kitai kultūrai, padedančias suprasti tai vietai būdingus ritualus. Šaltu stiliumi fiksuodama santuokos įtvirtinimo vietas menininkė išlieka neutrali, tad polemika paliekama žiūrovui. Tik kodėl akyse vis ryškėja česoniška katė, užlipusi ant nuotakos nuometo, jos santuoką tėvui Stanislovui sutvirtinant Paberžės bažnyčioje? Ar emocijų mene išsiilgusi vaizduotė šią chrestomatinę Gintaro Česonio fotografiją atminties archyvuose pati susiranda?

Užsienyje – studijos ir kūryba

V.Samulionytė baigė fotografijos studijas Prahos meno akademijoje, fotografijos katedroje (FAMU). Nuo 2002 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. Studijų metais aktyviai dalyvavo rengiant parodas ir yra gavusi Lietuvos bei Čekijos kultūros ministerijų stipendijas. Yra surengusi savo bei dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Turkijoje, Čekijoje, JAV, Šveicarijoje, Danijoje, Slovakijoje, Škotijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje.

Po studijų Prahoje V.Samulionytė keliavo, dirbo fotografe Saudo Arabijoje. Jos biografijoje yra ir kino fotografės darbas bei edukacinė veikla Lietuvoje, meno rezidencijų programa Brazilijoje, menininkės darbai atrinkti Jaunųjų Europos kūrėjų 2013–2015 m. bienalei.

Kas: V.Samulionytės fotografijos paroda.
Kur: Kauno fotografijos galerijoje.
Kada: iki spalio 27 d.