Laikais, kai fotografijos meną varžė griežtos taisyklės ir kanonai, menininkas su kolegomis nevengė eksperimentuoti – kūrė unikalius, anuomet be galo stebinusius, kūrinius. Šią savaitę dalį šių 9–10 praėjusio amžiaus dešimtmečiais sukurtų darbų galima išvysti Kauno fotografijos galerijoje pristatomoje personalinėje fotografo parodoje.

Nefotografiška fotografija

Dar paauglystėje prisijungęs prie jaunųjų Kauno fotografijos chuliganų, vėliau pramintų plėšriųjų sekcija, G.Liagas pasinėrė į kūrybinius ieškojimus. Laisvės kupina pogrindžio aplinka skatino avangardines idėjas, netradicinius kompozicinius sprendimus.

Menininkas prisiminė iš pradžių bandęs stoti į fotoklubą, tačiau suvokęs, kad čia egzistuoja nepajudinamos ribos, pasitraukė į vadinamąjį pogrindį. Pasak fotografo, jį įkvėpė būtent vyresnių plėšriųjų kolegų laisvas požiūris į fotografijos meną.

Turėtume išmokti žiūrėti į tai, ką matome aplinkui. Brūkšniai ant sienų, šviesos atspindžiai – visa tai it kokie ženklai, pranašaujantys tavo dieną.

"Juokinga, bet paimti fotoaparatą į rankas mane paskatino noras nufotografuoti gražią klasės draugę. Niekaip nesugebėjau gauti jos fotografijos, tad nusprendžiau pats ją sukurti", – juokėsi jis.

Vėliau, prasidėjus kūrybiniam etapui, didelę įtaką padarė Arūnas Kulikauskas, Gintautas Stulgaitis, Visvaldas Dragūnas ir kiti bendražygiai. "Jų požiūris į fotografiją mane, jauną žmogų, be galo džiugino, o tuometę fotomenininkų sąjungą siutino – kaip galima fotografuoti ir eksponuoti fotografijas taip, kaip nori?" – prisiminė G.Liagas. Anot jo, prisijungus prie vadinamųjų maištininkų, įspūdį darė fotomenininko V.Dragūno kūryba, netikėti jo sprendimai – pavyzdžiui, fotografuoti atskiras santechninio vamzdžio dalis. "Fotografija mums buvo išraiškos priemonė, nešnekėjome apie tai, kokia ji turėtų būti, tiesiog kūrėme", – atskleidė menininkas.

G.Liago kūrybai būdingas tarpdisciplininis žvilgsnis – kurdamas jis nevengia pasitelkti nefotografinių priemonių, pavyzdžiui, dažų, kalkių, nagų lako, aerografo, spausdintuvo. Dėl to fotografo darbai neretai labiau primena grafiką ar tapybą nei fotografiją.

Kalbant apie parodoje eksponuojamus kūrinius, pačiam menininkui įdomiausi ant tapeto kurti darbai – fotografijos ir kopijavimo aparato mišinys. "Gaila, tačiau iš šios serijos likę tik du kūriniai, kiti per gyvenimą kažkur išsilakstė", – pripažino jis. Charakteringiausi parodos darbai – atspindžių ant sienos fotografijos, pamokančios dažniau atkreipti dėmesį į tai, ką regi priešais akis. "Turėtume išmokti žiūrėti į tai, ką matome aplinkui. Brūkšniai ant sienų, šviesos atspindžiai – visa tai it kokie ženklai, pranašaujantys tavo dieną", – kūrybos kodus aiškino jis.

Asmeninio santykio svarba

Pasak fotografo, šie darbai pirmą kartą Lietuvoje pristatyti dar 1987 m. Vilniaus Alumnato kieme vykusioje netradicinėje parodoje. "Į galerijas ir sales maištininkų niekas neįleidžia, tad kreipiausi į tuometį fotomenininkų sąjungos pirmininką Antaną Sutkų – gal bent sąjungai priklausančiame kieme būtų galima eksponuoti darbus? – prisiminė G.Liagas. – Alumnato kiemo aplinka be galo graži, stūkso nuostabios arkos, tad man atrodė, kad būtų idealu eksponuoti fotografijas būtent čia."

Surengti parodą menininkui buvo leista, ji susilaukė pasisekimo. "Fotografijas pamatė be galo daug žmonių: netoliese įsikūręs universitetas, kiemo vartai būdavo atrakinami anksti, o užrakinami vėlai. Tuomet man buvo svarbiausia, kad darbus pamatytų kolegos. Pasirodė ir pora straipsnių žiniasklaidoje, kai kuriems paroda patiko, kai kuriems ne", – prisiminė pašnekovas.

Vis dėlto Kaune eksponuojama tik saujelė per visą G.Liago kūrybinį kelią sukurtų darbų. Parodose menininkas fotografijos gerbėjus stebindavo ir nestandartinio formato darbais, eksponuojamais fotonegatyvais. Tačiau nemaža dalis fotografo darbų pražuvę: po ekspozicijų, neturint kur jų sandėliuoti, kai kurie buvo tiesiog sunaikinti. Šiandien apie jų egzistavimą liudija tik pasakojimai ir išlikusi dokumentacija.

Būta laikotarpių, kai savo darbus ir pats ne itin vertinęs: "Kraustantis ir neturint, kur dėti fotografijų, tiesiog užkurdavau didelį laužą. Vis dėlto derėjo pasilaikyti šiuos kūrinius, jie įdomūs jau vien laiko požiūriu, galėtų daug papasakoti."

Menininko teigimu, nestandartinį požiūrį į fotografiją jam iš dalies skiepijo ir laisva Kauno atmosfera. Būdamas trečios kartos kauniečiu, fotografas visą gyvenimą jautė miesto dvasią.

"Kaunas išlaikė tam tikrą kamerinę atmosferą. Nors tai ir mažas miestas, jis daugiasluoksnis, – kad ir ką kursi, atsiras pakankamai žmonių, kuriems tai bus įdomu. Sakyčiau, kad Kaunas buvo puiki aplinka kūrybai", – gimtąjį miestą gyrė jis.

Ar menininko kūrybinis kelias būtų kiek kitoks, jei jo pradžia būtų užgimusi ne sovietmečiu, o dabar? "Nemanau. Juk dienoraštį rašai sau, o ne kitiems, – svarstė G.Liagas. – Aišku, technologijos eina į priekį, bet rankų darbas man atrodo įtaigesnis, šiltesnis, jame daugiau asmeniškumo, individualumo. Svarbu, kad žaidimai su didintuvu, cheminėmis medžiagomis būtų atlikti ranka, o ne pasirinkus kompiuterio išmestus pasiūlymus. Juk tada išnyksta pati kūrybos esmė."

Kas? Personalinė fotografo G.Liago paroda.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki kovo 3 d.