Spalio 1–31 d. vykstantis festivalis šiais metais priartėja prie kiekvieno iš mūsų, sukurdamas erdvę pokalbiui su projektus pristatančiais menininkais, savo kūriniuose apmąstančiais festivalio temą – „Gyvenimo istorija“.
Su S. Batura kalbame apie išskirtinę erdvę, suteikusią laisvę kurti ypatingą festivalio ekspozicijų architektūrą, siekį skatinti diskusiją apie šiuolaikinę fotografiją, vieną svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų ir kūrėjų, humanistinės fotografijos klasiką Antaną Sutkų ir pirmą kartą viešai pristatomas fotomenininko kurtas spalvotas fotografijas. Kalbantis festivalio vadovė atskleidžia ir būsimo, trečiojo, Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio temą.
– Pernai pirmą kartą organizuotą festivalį lydėjusios parodos, darbų peržiūros, paskaitos vyko skirtingose Kauno kultūrinėse erdvėse: Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kino teatre „Romuva“, Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre ir kitose erdvėse. Kodėl šiais metais pasirinkote festivalį ir su juo susijusius renginius sutelkti vienoje – M. Žilinsko dailės galerijos – erdvėje?
– Per pirmąjį festivalį gavome tam tikrų pamokų, todėl, dar jam nesibaigus, žinojau, kad antrąjį festivalį ir su juo susijusius renginius geriau rengti vienoje ekspozicijų erdvėje, o ne keliose skirtingose. Susitikusi su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generaline direktore Daina Kamarauskiene ir sulaukusi jos pritarimo labai apsidžiaugiau. M. Žilinsko dailės galerijos erdvės atvėrė laisvę unikalios festivalio ekspozicijų architektūros kūrybai.
– Ekspozicijų architektūra tikrai ypatinga. Joje žiūrovas jaučiasi tarsi skirtingų menininkų personalinėse parodose, sykiu neapleidžia jausmas, kad šios parodos yra nedalomos visumos dalis.
– Labai džiaugiuosi, kad prie festivalio prisijungė kraštovaizdžio architektė, tyrėja, parodų scenografė Sigita Simona Paplauskaitė. Nuo tada, kai pamačiau jos kurtą parodos „Antanas Ingelevičiaus: kūrėjas ir miestas“, eksponuotos Kauno paveikslų galerijoje, architektūrą, supratau, kad tai pagaliau yra toks parodos architektūros pavyzdys, kuris unikalus ir man labai labai patinka. Džiaugiuosi, kad S. S. Paplauskaitė sutiko prisijungti prie šių metų festivalio komandos.
– 2023 m. vykęs pirmasis Fotografijos ir medijų meno festivalis kvietė diskutuoti dirbtinio intelekto tema. Šių metų festivalis atsigręžia į kiekvieną iš mūsų, ragindamas žvelgti į savo ir kitų gyvenimo istorijas. Kas turėjo įtakos renkantis šių metų temą?
– Staiga mūsų gyvenimuose atsiradęs naujas veikėjas – dirbtinis intelektas – paskatino ieškoti atsakymų, kaip su juo (su)gyventi. 2023-iaisiais žinia apie DI pasiekė savo piką, todėl pirmajam festivaliui ir buvo pasirinkta „Dirbtinio intelekto ir meno sąveikos ateities“ tema. Visiems buvo įdomu, kaip gyvensime toliau. Antrojo festivalio temai įtakos turėjo vykstantis karas, dėl kurio jau kelintus metus ore tvyro baimė ir laukimas kažko, ko niekas negali nuspėti. Ši situacija man sukėlė labai sunkių išgyvenimų, paskatino prasmės paieškas. Todėl ir norėjosi kalbėti(s) apie gyvenimo istorijas. Apie tai, kokios jos būna, kaip menininkai geba jas atskleisti.
Kūryba: jungtinė paroda „Gyvenimo istorija“ subūrė gausią kviestinių menininkų komandą, kurios darbus M. Žilinsko dailės galerijoje galima pamatyti iki pat spalio pabaigos. / S. Petkaus nuotr.
– Šiais metais festivalyje dalyvauja kūrėjai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Italijos, Portugalijos, Vokietijos, JAV, Kinijos ir kitų šalių. Ar sudėtinga sudominti užsienio šalių kūrėjus festivaliu ir pakviesti juos dalyvauti jame?
– Borisas Eldagsenas, kurio personalinė paroda „Trauma Porn“, eksponuota Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, buvo pirmojo festivalio programos ašis, festivalį įvardijo kaip vieną geriausių renginių, kuriuose jis yra pristatęs savo kūrybą. Jis tarsi atvėrė kelią, padrąsino kreiptis į menininkus ir kviesti juos dalyvauti festivalyje. Toks palaikymas man svarbus ir džiuginantis, nes iki pirmojo festivalio tokio renginio organizavimo patirties neturėjau, jis buvo pirmas.
– Nuo praėjusių metų festivalis tikrai ūgtelėjo. Ar po pirmojo festivalio sutikote daugiau bendraminčių, norėjusių prisidėti prie renginio?
– Matyti prasmę savo veikloje man yra labai svarbu. Organizuodama šį festivalį ją matau. Tačiau į festivalio organizavimo procesą esu įsitraukusi ne viena. Vienas žmogus niekada nieko nepadarys. Žmonės, kurie palaiko, tiki mano idėja, – motyvuoja, leidžia pajusti, kad ne man vienai to reikia. Tikėjimas yra be galo svarbus. Labai gera, kad įkvepiu savo studentus veikti, įkvepiu kitus žmones veikti ir atrasti tą džiaugsmą, kurį suteikia prasminga veikla.
Ar menas būtinai turi patikti? Galbūt jis turi sudominti? Auginti ir plėsti suvokimą? Ne viskas turi būti gražu.
– Antrajame festivalyje pristatoma daug ir labai skirtingų menininkų projektų. Kokią fotografiją ir kokias jos formas renkasi šiuolaikiniai menininkai? Jūsų nuomone, kaip būtų galima apibrėžti terminą „šiuolaikinė fotografija“?
– Terminą „šiuolaikinė fotografija“ kiekvienas kūrėjas apibrėžia savaip. Ar A. Sutkaus fotografijos yra šiuolaikinės? Ir taip, ir ne. Tačiau neatsitiktinai A. Sutkus yra pristatomas kartu su šiuolaikiniais menininkais. Norisi pradėti diskusiją apie tai, kas yra šiuolaikinė fotografija. Kokia yra šiuolaikinė fotografija? Žiūrėdami į eksponuojamus menininkų projektus aiškiai matome, kad juos sukūrė žmonės iš skirtingų aplinkų, kiekvieno iš jų estetikos suvokimas yra kitoks, autentiškas.
– Paminėjote Lietuvių humanistinės fotografijos klasiką A. Sutkų, kurio kūryba pristatoma greta šiuolaikinių kūrėjų darbų. Šį sprendimą lėmė būtent noras pradėti diskusiją apie šiuolaikinę fotografiją?
– Man gera bendrauti su žmonėmis, kurie lanko festivalį, ir išklausyti skirtingų jų nuomonių, kurios dažnai viena kitai prieštarauja. Vieniems patinka vieni dalykai, kitiems – kiti. Tai paskatina diskusiją apie tai, ar menas būtinai turi patikti. Galbūt jis turi sudominti? Auginti ir plėsti suvokimą? Ne viskas turi būti gražu. Kontrastas tarp A. Sutkaus fotografijų, jų jautrumo, kinematografiškumo ir, pavyzdžiui, menininkės iš Lenkijos Karolinos Wojtas, kuri kiekvieną įvykį savo gyvenime geba interpretuoti, naudodama įvairias meninės raiškos priemones, kūrinių žavi.
Festivalio atidarymo savaitės renginius papildė K. Wojtas performansas „FUNeral“, kurio idėja menininkei kilo apmąstant pandemijos laikotarpį, išsiskyrimą su vaikinu, visa ko laikinumą. Žiūrovai turėjo galimybę dalyvauti menininkės laidotuvėse, kuriose valgė... numirėlį. Beje, ilgai užtrukome, kol suradome, kas galėtų pagaminti valgomą numirėlį – netradicinės formos tortą. Ne dėl to, kad konditeriai didelių tortų negamina, o todėl, kad vyrauja keistas nusistatymas – gaminti mirusio žmogaus kūno formos tortą yra tabu.
Regimanto Zakšensko nuotr.
– Gyvenimas – įvairus, dinamiškas, nenuspėjamas. Kaip ir festivalis. Be jūsų paminėtų, kokie dar netikėtumai lydi šį, antrąjį, festivalį?
– Kiekviena diena yra istorija, nes vis kas nors nutinka. Menininkas iš Vokietijos Mario Wezelis pirmą kartą atėjęs apžiūrėti savo kūrinių ekspozicijos pamatė, kad per du multimedijų projektorius yra rodomi ne jo filmai. Pradėjome aiškintis, kaip ir kodėl tai nutiko. Pasirodo, projektoriai buvo prijungti prie įrenginių, kuriuose buvo išsaugoti filmai, demonstruoti ankstesnėse parodose. Projektoriui veikiant be pertraukos, po kurio laiko pradėti rodyti įrenginio atmintyje išsaugoti filmai.
K. Wojtas kurti objektai, kuriuos ji kūrė kartu su seneliu, transportuojant į Kauną, sulūžo. Norėdama menininkei padėti, paprašiau Menų akademijoje studijuojančių Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo programos studentų, kad objektus restauruotų. Dar viena istorija – šiuo metu Berlyne gyvenančios ir kuriančios Julijos Goyd kūriniui „Agota“ Menų akademijos lektorė Birutė Šležienė kūrė pagrindą. Jų padarė net šešis. Kūrinys pristatomas po stikliniu gaubtu, kuris, festivalio atidarymo dieną sudužo, todėl teko skubiai ieškoti kito. Suradome – nuostabieji draugai „B&B dizainas“ tiesiai į atidarymą pristatė naują. Tad nuolat tenka spręsti įvairius klausimus. Tačiau ramiai. Be streso.
– Minėjote, kad pirmojo festivalio ašis buvo B. Endalgseno paroda „Trauma Porn“. Antrajame festivalyje ypatingas dėmesys skiriamas fotomenininkui A. Sutkui. Kokį A. Sutkų pažinote pradėjusi atrinkti fotografijas jo parodai „Spalvoto gyvenimo prisiminimai“, kurioje pristatomos ne tik spalvotos fotografijos (rodomos pirmą kartą), bet ir instaliacija, vaizdo kūrinys?
– Visą vasarą praleidau A. Sutkaus archyve. Po kelis kartus per savaitę važiuodavau į Vilnių, kur su fotomenininko archyvo kuratore Severina Venckute žiūrėdavome skaidres, jas atrinkdavome, diskutuodavome. A. Sutkų pažinau iš lėto. Iš pradžių jis priėmė mane oficialiai, o vėliau jutau, kaip prisileidžia vis arčiau. Jo išmintis, pamąstymai, pasvarstymai apie gyvenimą, santykius, ryšį, meilę, apie tai, kas yra giliai ir ką sudėtinga perteikti žodžiais, – unikalūs. Norėjosi ir tuo pasidalyti.
– A. Sutkaus asmenybė ir jo gyvenimo istorija labai gražiai atskleidžiama fotomenininko parodą lydinčiame tekste. Jame daug detalių, kurios leidžia žiūrovui pabūti arčiau kūrėjo.
– Toks ir buvo tikslas. Kai su Severina žiūrėdavome A. Sutkaus nuotraukas ir ji man pasakodavo istorijas apie jį, jutau, kad mes turime leisti fotomenininką pažinti ir žiūrovui. Severinos paprašiau parašyti tekstą, kuriame būtų atskleistos svarbios A. Sutkaus gyvenimo detalės. Kaip spalvotų jo fotografijų parodos – nuspalvinto sovietinio laikotarpio – iki festivalio nerengė niekas, taip ir daugybė įdomių jo gyvenimo istorijų liko nutylėtos. Mūsų tikslas buvo atskleisti A. Sutkaus asmenybę, kad jis kiekvienam iš mūsų taptų bent truputį artimesnis.
Regimanto Zakšensko nuotr.
– Tikriausiai dar anksti klausti, bet galbūt jau yra žinoma kitų metų tema?
– Festivalis turi būti aktualus, kad galėtume jaustis šiuolaikiški, todėl kiekvienais metais, kartu su festivalio organizatorių komanda rinkdami temą, pirmenybę teikiame svarbiausiems nūdienos klausimams. Trečiojo festivalio tema – „Idėjos, kuriančios ir griaunančios“. Jame dėmesys bus skiriamas tam, kas visuomenėje skatina kurti ir griauti. Jau žinome ir pagrindinę trečiojo festivalio kuratorę. Tai ir politikoje, ir kūryboje aktyvi asmenybė, žinoma Prancūzijoje ir už jos ribų. Labai džiaugiamės, kad ji entuziastingai sutiko kuruoti būsimo, trečiojo, Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio užsienio menininkų programos turinį.
Žiūrėdami į eksponuojamus menininkų projektus aiškiai matome, kad juos sukūrė žmonės iš skirtingų aplinkų, kiekvieno iš jų estetikos suvokimas yra kitoks, autentiškas.
– Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis išskirtinis dar ir dėl to, kad jį finansuoja aukštojo mokslo institucijos.
– Tikiu, kad festivalis tampa pavyzdžiu ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokymo įstaigoms, koks reikšmingas aukštosios mokyklos dėmesys gali būti skiriamas kultūrai ir visuomenės ugdymui ne tik studijų kontekste, bet ir plačiau, už jų ribų, netiesiogiai. Kauno kolegija šioje srityje tampa novatore.
2024 IPMA komanda
Festivalio sumanytoja, vadovė ir parodų kuratorė – Svetlana Batura
Dizaino sprendimai – Aurimas Mickus
Tekstai, vertimai ir komunikacija – Ieva Klimaitė
Parodų architektūra – Sigita Simona Paplauskaitė
Parodų instaliacijos – Irmantas Kuskys
Komunikacija – Irutė Tumaitė
Video-, animacija – Mindaugas Arlinskas
Parodų kuravimas: Severina Venckutė, Artūras Morozovas, Austėja Boreišaitė
Tekstai – Audrė Gruodytė
Parodų fotodokumentacija – Sebastijonas Petkus
Fotospauda – Andrius Repšys
Instaliacijų elementai – Birutė Šležienė
Labai svarbūs darbai: Lukas Alsys, Jurgita Buožienė, Žilvinas Glušinskas, Anastasija Zaburdiajevaitė, Rugilė Žvirblytė, Patricija Gagaitė, Ida Daiva Povilaitė, Kauno kolegijos Menų akademijos Fotografijos studijų programos studentai ir dėstytojai
Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.
Naujausi komentarai