Parodos tema, kurią pasirinko tapytojai, tyrinėja ribą, skiriančią regimąją ir neregimąją pasaulio puses. Kiekvienas menininkas šią ribą brėžia akcentuodamas skirtingus dalykus, todėl žiūrovui, žvelgiančiam į parodoje eksponuojamus paveikslus, atsiranda daugybė galimybių pastebėti arba, priešingai, nutrinti skirtingas pasaulio puses skiriančias ribas.

Pokalbį su parodos kuratore S.Kvilyte (S.K.) ir dalyviais: Karolina Latvyte-Bibiano (K. L.-B.), Raimonda Kielaite (R.K.), Milanu Prokešu (M. P.) – pasukome apie jau kurį laiką kiekvieno iš jų mintyse kirbėjusią, visus suvienijusią parodos temą – kasdienybę, kurios monotoniškumas nėra nuobodus, bei įgytas patirtis ir jų realizavimą kūryboje, atrandant pusiausvyrą tarp regimojo ir neregimojo pasaulio pusių.

Procesas: „Svarbiausias yra pats ieškojimas“, – sako kūrinio autorė S.Kvilytė.

– Parodos pavadinimas – "Petrichoras" – įdomus, subtilus (petrichoras – po lietaus atsirandantis žemės kvapas). Kaip kilo jo idėja?

S.K.: Pavadinimas atsirado netikėtai, bet pati idėja jau kurį laiką formavosi visų parodos dalyvių mintyse. Santykis su supančia aplinka, regimųjų ir neregimųjų gamtos pusių kvestionavimas yra artimas žmogiškajai prigimčiai. Tai lyg įgimtas pasąmonės fragmentas, nuolat kviečiantis įgilinti savo būties patirtį. Todėl "petrichoro" sąvokos reikšmė puikiai atspindėjo parodos idėjinį tikslą, kuriuo kiekvienas įprasminome svarbią ir subtilią kasdienybės patirtį.

– Užsiminėte, kad patirtis, kurias atskleidžiate kūryboje, atrandate kasdienybėje. Kaip pavyksta joje išlaikyti savo dėmesingumą, pastabumą? Juk kasdienybė kartais būna nuobodi ir bespalvė.

S.K.: Kai kurie dalykai geriausiai išryškėja monotoniško ritmo fone. Kartais buityje labai aiškiai ir netikėtai atsiskleidžia nuostabūs, keisti atradimai, kurie vėliau tampa įkvepiančiais motyvais kūryboje. Manęs visai negąsdina rutinos pilkuma ar nuobodulys. Tokie momentai suteikia galimybę ramiai pažvelgti į save, savo aplinką.

Įžeminimas: R.Kielaitės kūryboje žemės skonį turinti daržovė – burokas simbolizuoja ambroziją, dievų maistą.

R.K.: Net nuobodulys, bespalvis gyvenimas turi įdomių savybių. Kūrėjas iš prigimties yra neramus žmogus, klausiantis net ir ten, kur, atrodo, visi atsakymai jau rasti.

M.P.: Menininkui rutina taip pat yra reikalinga. Jei tik galiu, į savo dirbtuves einu kievieną dieną. Šis pasikartojantis veiksmas ir pati dirbtuvių aplinka padeda pasinerti į kūrybinę būseną.

K.L.-B.: Kartais net pačią gražiausią, spalvingiausią dieną galima nieko nepastebėti. Bet tikiu, kad net ir tokiomis dienomis pasąmonėje užfiksuoti vaizdai vienu ar kitu būdu pasirodo kūryboje. Pastabiausia esu leisdama laiką gamtoje. Labai dažnai, vaikščiodama miške, jaučiuosi lyg meno galerijoje. Iš ten parsinešu ne tik patirties, bet ir materialių medžiagų savo darbams.

Žiūrovui, žvelgiančiam į parodoje eksponuojamus paveikslus, atsiranda daugybė galimybių pastebėti arba, priešingai, nutrinti skirtingas pasaulio puses skiriančias ribas.

– Paroda siekiate atkreipti žiūrovo dėmesį į neregimą, tik juslėmis apčiuopiamą gamtos būtį. Ar egzistuoja atsakymas, ko šioje būtyje ieškoti?

S.K.: Svarbiausias yra pats ieškojimas. Dažnai kelias, nueitas ieškant atsakymo, savo prasmingumu nusveria surastą atsakymą. Jeigu pavyktų pažadinti žiūrovo juslių smalsumą, tai ir būtų geriausias rezultatas, kurio tik galėjome tikėtis.

– Kaip akcentavo kuratorė S.Kvilytė, regimo ir neregimo pasaulio pusių patyrimas ir savo patirčių perteikimas kūriniuose yra pagrindinė parodos idėja. Kyla filosofuoti skatinantis klausimas: ar skirtis tarp šių pasaulių iš tiesų egzistuoja? Ar tiesiog žmogus turi įprotį viską suskirstyti į tam tikras lentynėles, kad jam gyventi būtų paprasčiau?

K.L.-B.: Mes, žmonės, esame linkę skirstyti, grupuoti, klijuoti etiketes. Gal tai ir padeda paprasčiau gyventi – sumažina chaosą mūsų kasdienybėje. Niekada neskirsčiau pasaulio į Sandros minimas grupes. Patirties semiuosi iš fizinio, regimo, pasaulio ir perteikiu per savo jausminę prizmę, kurią galima įvardyti kaip neregimą. Todėl galbūt skirtis ir egzistuoja, tik kiekvienas ją suprantame kitaip.

R.K.: Menininkas, brėžiantis ribą tarp regimo ir neregimo gamtos pasaulio pusių, siekia atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta mūsų viduje.

M.P.: Idealu, jei ši skirtis pasaulio puses dalija po lygiai, tuomet netrūksta galimybių patirti jas abi. Nesu nusistatęs prieš apibrėžimus, skirstymą į kategorijas, nes tai palengvina mūsų bendravimą, susikalbėjimą, tačiau labai svarbu neužmiršti, kad egzistuoja ir nematerialioji, mistiškoji energija.

– Sandra, ar pritarsite, kad tapytojų petrichoro interpretacijos neseka paskui tiesioginę šio žodžio reikšmę, o kiekvienas menininkas ieško petrichoro atspindžių savyje / vidiniame savo pasaulyje?

S.K.: Parodoje susiduriame su individualia kiekvieno menininko petrichoro reikšmės interpretacija. Tai, mano manymu, yra be galo įdomu. Įsivaizduokite visiškai atvirą pokalbį su senu draugu, tada  įsivaizduokite, kad pokalbyje dingsta žodžiai ir lieka tik pojūtis, vaizdas, galbūt garsas (atsiranda savotiškas pirmykštis atvirumas) ir tada visa tai padauginkite iš keturių. Nuostabi patirtis, kurią verta pamatyti parodoje.

– Parodoje taip pat svarbus atgimimo / atgijimo motyvas (gamta atgyja po lietaus), kuris yra daugiasluoksnis. Su kuo jį sietumėte jūs, Sandra, žvelgdama į parodos ekspoziciją?

S.K.: Manau, atgimimo motyvas randasi iš natūralios esaties pasekmės. Kiekvienas potyris, vėliau – to potyrio suvokimas, virtimas apčiuopiamu kūriniu ar objektu yra tam tikras pradžios, pabaigos ir atgimimo simbolis savaime.

– Labai įdomu, koks yra perėjimo nuo įgytos patirties (kuri, rodos, yra tokia neapčiuopiama) prie kūrinio (kurį galima įvardyti materialia tos partirties išraiška) procesas? Ar lengva įsivardyti sau, iš ko ta patirtis susideda ir kas tiksliausiai (simboliai, spalvos ir pan.) ją reflektuoja kūrinyje?

S.K.: Tikrai nėra lengva įvardyti, iš ko susideda patirtis. Galiu atvirai pasakyti, kad kartais spalvos, dėmės renkasi mane, o ne aš jas. Kelias nuo patirties iki kūrinio yra mistiškas ir aš jo dar neperpratau.

Akcentai: parodos dalyviai buvo laisvi rinktis discipliną – jungiančiu vardikliu tapo koncepcija. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

K.L.-B.: Mano patirtis susideda iš elementų, kuriuos parsinešu iš aplinkos (tiek natūralios, gamtinės, tiek ir urbanistinės), ir mažiau apčiuopiamų motyvų – perskaitytų tekstų, atmintyje užfiksuotų vaizdų. Viskas susikaupia ir tuomet iš didžiulio minčių kratinio reikia atsirinkti tai, kas svarbu, tai, kas įkvepia. Dažnai kuriu remdamasi neigiamomis, mane sujaudinusiomis patirtimis. Tai yra lėčiausia kūrybinio proceso dalis: ieškoti, eksperimentuoti, bandyti sujungti. O kai mintyse ir eskizuose atrandu galutinį variantą – kūrinys, rodos, gimsta savaime.

R.K.: Per kūrybą siekiu pažinti save, todėl man kūrybinis procesas yra žiūrėjimas į savo surinktas patirtis. Visuomet ieškau atsakymų ir, kai tik randu, nutapau paveikslą. Perėjimas nuo patirties prie kūrinio eina per žmonių santykius, spalvų santykius ir per to, kas gražu ir negražu, suvokimą.

M.P.: Įsivaizduoju save kaip recipientą (gavėją), kuris iš aplinkos surenka visa, kas gali būti motyvais kūrybai. Tapyboje man svarbiausios spalvos ir potėpiai, todėl vienomis dienomis kūrybinis procesas primena naikinimą, o kitomis – gimimą iš naujo.

– Atrodo, eksponuojamuose kūriniuose kiekvienas paliekate gana daug erdvės žiūrovo mintims, jo įsiterpimui į paveikslus.

S.K.: Menininkui kūryboje svarbu ne tik atskleisti savo poziciją, bet ir palikti vietos žiūrovo apmąstymams. Žiūrėti į kūrinį – tai bendrauti su menininko idėja, apsvarstyti ją, prieiti pusiaukelę – sutikti su ja arba ne. Kam reikalingas griežtas menininko dirigavimas, kaip žiūrovas turėtų suvokti kūrinį, jei daug maloniau sužadinti jo troškimą fantazuoti, spėlioti?

„Petrichoro“ sąvokos reikšmė puikiai atspindėjo parodos idėjinį tikslą, kuriuo kiekvienas įprasminome svarbią ir subtilią kasdienybės patirtį.

K.L.-B.: Nors pati turiu aiškias pozicijas, tačiau niekada nesiekiu perteikti to savo kūriniais, noriu, kad žiūrovas pats pasirinktų, kaip tai pajusti ar pamatyti. Mano tikslas būti temos vedle – ne pasakotoja.

M.P.: Kai užbaigiu paveikslą jis gyvena savo gyvenimą, todėl nėra jokios instrukcijos, kaip jam tai daryti. Skatinu žiūrovą būti įžvalgiu, pasikliauti savo intuicija. Ir, jei paveikslas kalbasi su juo, tai gerai, jei ne – irgi gerai (nes galbūt jis prakalbės vėliau).

R.K.: Parodoje laisvės fantazuoti, spėlioti suteikėme daug, tačiau kiekvieno kūrėjo paliktas tos laisvės kiekis skiriasi ir tai yra dar viena žavi grupinių parodų detalė.