Šiemet galerija-dailės studija švenčia ketvirčio amžiaus sukaktį, kuriai pažymėti Kauno menininkų namuose surengta paroda, kurioje dalyvauja žymūs menininkai: Robertas Antinis, Sigitas Straigis, Aušra Andziulytė, Romanas Averincevas, Vytautas Dubauskas, Alonas Štelmanas, Raimundas Majauskas, Stasys Stakauskas, Mindaugas Pauliukas, Irena Mika.
Apie galerijos – dailės studijos įkūrimą, veiklą ir kryptis – pokalbis su galerijos šeimininke, tapytoja, dailės pedagoge I.Mikuličiūte.
– Jūsų vardo galerija-dailės studija įkurta 1991-aisiais. Idėjos sumanytojai – skulptorius Robertas Antinis, architektas Eugenijus Miliūnas ir jūs. Galerija buvo pirmoji ekspozicinė erdvė Kaune, atstovaujanti vizualaus meno kūrėjams (tapytojams, grafikams, skulptoriams). Kaip susiformavo pati idėja įkurti galeriją-dailės studiją? Nuo ko prasidėjo jau 25-erius metus trunkanti veikla?
– Daugelis kultūros ir meno atstovų iki nepriklausomybės atgavimo dirbo "Girstučio" rūmuose (dabar "Girstučio" kultūros ir sporto centras – aut. past.). Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe prasidėjo permainos – visi darbuotojai buvo atleisti. Tuo laiku įsikūrė "Aura", Kamerinis teatras, Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus, taip pat ir mūsų galerija-dailės studija. Visi buvo tvirti, galintys atlaikyti permainas ir išlikti.
Su dailės studijos veikla viskas buvo aišku, nes dar iki įsukuriant dabartinėse erdvėse, penkerius metus dirbau su ikimokyklinio amžiaus vaikais, bet gavusi erdvę Kauno centre, patariama kolegų E.Miliūno ir R.Antinio, šalia studijos įkūriau galeriją. Tai buvo pirmoji erdvė Kaune, eksponuojanti tik profesionalų vaizduojamąjį meną. Iki pat šios dienos išlikome ištikimi savo idėjai ir niekada negalvojome keisti galerijos koncepcijos.
Galerija savo duris pirmą kartą atvėrė pristatydama parodą-aukcioną, sulaukusį didelio pasisekimo. Savo kūrinius eksponavo Alfonsas Vilpišauskas, Vytautas Povilaitis, Raimundas Mikšys, Vytautas Martišius – visi, kurių tarp mūsų, deja, jau nebėra. Nuvilnijo didelė banga, kad galerijoje galima ne tik pamatyti, bet ir įsigyti vertingų meno kūrinių. Dailininkai iš visos Lietuvos siekė surengti personalines parodas mūsų galerijoje. Ekspozicijos keisdavosi kas dvi savaites, tęsėsi nenutrūkstamas vyksmas. Toks intensyvus periodas truko maždaug ketverius metus. Po to ėmė rastis naujų galerijų, pakito ir kūrinių perkamumas. Reaguodami į besiklostančią situaciją, pradėjome rengti plenerus, aktyviau vykdyti edukacinę veiklą: organizuoti konferencijas, seminarus, bet galerinės veiklos nesustabdėme.
– Jūsų galerija-dailės studija rūpinasi ne tik žinomų menininkų kūrybos sklaida, tačiau ir remia, palaiko jaunuosius dailininkus. Ar galerininkui sunku atrasti ryšį su jaunosios kūrėjų kartos atstovais?
– Dailininko charakterio savybės yra labai svarbus veiksnys, nulemiantis ryšį tarp galerininko ir menininko. Jei kiekvienas supranta savo darbo pobūdį, vertina vienas kito įdirbį, tuomet galima bendradarbiauti.
Tapytojas Alonas Štelmanas būtent mūsų galerijoje žengė pirmuosius tvirtus žingsnius kaip kūrėjas, surengęs net aštuonias personalines parodas mūsų erdvėje. Šiuo metu bendradarbiaujame su tapytoju Romanu Averincevu.
Padedame jauniesiems menininkams organizuoti parodas, stengiamės, kad viešojoje erdvėje atsirastų menotyrininkų tekstų, tyrinėjančių jų kūrybą, užsiimame ir kūrinių sklaida virtualioje erdvėje. Su mūsų pagalba dailininkus pastebi, įvertina, ir kūrėjai toliau žengia savo keliu.
– Ar dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kaunas buvo palanki vieta vykdyti galerinę veiklą? Juk iki jūsų su kolegomis įkurtos galerijos-dailės studijos Kaune nebuvo jokių tik profesionaliajam menui atstovaujančių galerininkų.
– Kęstutis Navakas knygoje "Gero gyvenimo kronikos" labai priartėjo prie to stebuklingo dešimtojo dešimtmečio, kuris jau praėjo ir dingo. Atėjo Lietuvos nepriklausomybė, visi buvo kupini vilčių, tačiau labai išaugo biurokratinis aparatas, nebuvo nei galimybių, nei resursų Lietuvai atsistoti greta iškiliausių Europos valstybių. Nepaisant to, visiems užteko erdvės, dėmesio, tikėjimo ir vilties. Tai, kas vyko, liko legenda, kurią daug kas jau spėjo pamiršti, tačiau ji išliko knygose, dokumentuose, fotografijose. Viskas jau nuėjo į praeitį, bet išgyvenimai, to laiko grožis ir spalvos – atmintyje išliko.
Kaip rašo K.Navakas, "Mikuličiūtės galerijoje vykdavo paslaptingos parodos, apie kurias garsas skilsdavo iš lūpų į lūpas, žmonės eidavo jų žiūrėti, tikėdamiesi kažko nepaprasto", – taip ir buvo. Į galerijos istoriją įrašyti: Rimvidas Jankauskas-Kampas, Henrikas Čerapas, R.Mikšys, V.Povilaitis, "Angis" – visi jie buvo čia, rengė personalines parodas.
– Ar tuo metu bendradarbiavote, o galbūt dabar bendradarbiaujate su kitų miesto galerijų savininkais rengdami bendrus projektus?
– Vienas stipriausių galerininkų Kaune yra Arvydas Žalpys. Su juo teko dalyvauti tarptautiniame projekte, kai galerijoje buvo eksponuojamas ispanų vaizdo kūrinys. Teko bendradarbiauti su galerija "Meno niša", esančia Vilniuje. A.Štelmano kūryba, kurią pamatė "ArtVilnius‘13" mugėje, sudomino galeriją ir ji pakvietė mane ir autorių bendradarbiauti.
Tačiau, kaip esu minėjusi, mūsų galerija kūrinių pardavimu neužsiima, nes tuomet neturėtume laiko ir galimybių rengti edukacinių užsiėmimų, seminarų, organizuoti plenerų, kadangi visą laiką užimtų klientų paieška. Tai sunkus darbas. Gerbiu kolegas, kurie tuo užsiima. Bet aš pati pasirinkau kitokį kūrybinį darbą.
Bendradarbiaujame su Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetu, besiorientuojančiu ne tik į praktinių įgūdžių lavinimą, bet ir į teorinių žinių plėtimą. Man, kaip edukologei, teorinės paskaitos yra būtinos. Dalyvauju jų organizuojamuose seminaruose, konferencijose. Teko bendradarbiauti su KTU Edukologijos institutu (dabar – Edukologijos katedra – aut. past.). Įgijau daug patirties ir išminties lankydama paskaitas pas profesorius P.Jucevičienę, G.Merkį, N.Bankauskienę.
Kasmet prisijungiame prie "Kaunas Jazz" festivalio. Vaikai, jaunimas ir studentai iš J.Vienožinskio menų fakulteto improvizuoja, dažais kurdami piešinius, grojant muzikai Kauno Vienybės aikštėje.
Šiuolaikiniam žmogui būtinas išprusimas. Jis turi susivokti, koks yra pasaulis, kas jis yra jame, o ne tik su dažais ar pieštuku kažką gero padaryti. Didybės manija, skatinanti įsivaizduoti, kokia didelė esi figūra – labai nenaudinga, aišku, savęs nuvertinti nereikia. Kai tu pasieksi P.Pikaso ar S.Dali lygį – apie tave visi suksis, bet iki tol – didelis ir sunkus darbas.
– Šiemet jūsų vardu pavadinta galerija-dailės studija švenčia 25-erių metų sukaktį. Per visą laikotarpį surengta daugybė Lietuvos ir užsienio menininkų parodų, vykdyti įvairūs projektai, organizuoti plenerai. Kaip jūs vertinate šį ketvirtį amžiaus?
– Didžiausias pasiekimas yra susiformavęs gerų, talentingų menininkų ratas su kuriuo draugauja galerija. Tai kompozitoriai: Zita Bružaitė, Vidmantas Bartulis, Giedrius Kuprevičius, Algimantas Kubiliūnas; poetai: Gintaras Patackas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Zita Gaižauskaitė ir gausus būrys dailininkų.
O iš įvykių vienas reikšmingiausių yra Kultūros ministerijos išskirtas apdovanojimas už vaikų ir jaunimo projektus 2011-aisiais.
Svarbus prof. G.Merkio įvertinimas: jis atliko mokslinius tyrimus, nagrinėjančius vaikų edukacijos ypatumus. Mūsų dailės studijos programa buvo įvertinta, kaip besiremianti unikalia metodika, leidžiančia atsiriboti nuo stereotipų, kurie veikia vaikus ir jaunimą.
Šių pasiekimų aš neprisiimu viena, tai bendras darbo su su vaikais, jaunimu, su greta esančiais žmonėmis rezultatas. Yra menininkų ratas, kurie man padeda. Viena aš nesugebėčiau visko padaryti.
– Jūsų vardu pavadintos galerijos-dailės studijos išskirtinumas – bendradarbiavimas su Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriumi. Esate vienintelė galerija-dailės studija, užmezgusi tokius tvirtus tarpusavio ryšius. Kiek laiko trunka ši partnerystė? Kaip ji išsivystė? Kokius įdomiausius projektus drauge surengėte?
– Į mane kreipėsi kompozitorius Saulius Bartulis, organizavęs festivalį "Iš arti", klausdamas, ar mūsų galerija nenorėtų kompozitoriui ar atlikėjui įteikti prizo – paveikslo. Galerija neatsisakė. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, vėliau pradėjome drauge rengti projektus. Buvo "Tylos" Mišios drauge su Z.Bružaite, neseniai vyko M.K.Čiurlionio "Pustoniai" – įdomus projektas, kuriame dalyvavo tapytojos E.Velaniškytė, L.Drazdauskaitė, A.Andziulytė.
Bendrus projektus vykdome ne tik su kompozitoriais. Draugaujame ir su poetais. Važiuojame į Tytuvėnus, ten vyksta plenerai, skirti iškiliausiems mūsų poetams: tragiško likimo kūrėjui Stasiui Stasevičiui; Vladui Kalvaičiui, žymint garbų jo jubiliejų – R.Averincevas poetui dovanojo pastelėmis pieštą jo portretą; buvo pleneras, skirtas Žemaitei. Pleneruose, kuriuos organizuoja Kristina Poderytė ir Viktoras Gulbinas, menininkai tapo peizažus, įdomių tipažų ieško tarp vietinių gyventojų, drobėse įamžina architektūros paminklus. Temos labai įvairios, tačiau susijusios su ta asmenybe, kuriai yra skiriamas pleneras.
Žymėdami "Poezijos pavasarį" važiuojame į Salovartę (Dzūkija), kurioje poetai skaito savo kūrybą, dailininkai jiems dovanoja savo kūrinius. Atvažiuoja "Naujosios Romuvos" redaktorius A.Konickis ir "Nemuno" redakcijos nariai su savo poetais, kurių kūryba labai įdomi. Poezijos skaitymai prie Merkio įsimena ilgam, inspiruoja.
Važiuojame ir į Veliuonoje rengiamus plenerus, kuriuos organizuoja rašytojai Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa. Jame susirenka įvairaus amžiaus menininkai (ir vyresniosios kartos, ir tik studijas baigusieji), drauge kuria, diskutuoja.
Plenerai yra nuostabus dalykas – juk jei sėdėtume galerijoje, užsiimdami kūrinių pardavimu, viso to netektume, tam nebeliktų nei laiko, nei jėgų.
– Jūsų galerija-dailės studija labai jauki, tačiau nedidelė. Labiau tinkanti kamerinėms parodoms rengti.
– Taip, todėl šia erdve neapsiribojame. Parodas rengiame Kauno menininkų namuose, Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto galerijoje, taip pat Birštono sakraliniame muziejuje. Sanatorijoje "Tulpė" penkiolika metų organizavome plenerus, juos rengiame iki šiol. Penkiolika metų yra susieti ir su "Baltąja vila", kurios direktorė Liucija Patinskienė palaikė menininkus. Iš plenerų Birštone išlikęs smagus prisiminimas: atvažiuodavo į vilą dainininkė iš Maskvos, dainuodavo pradariusi langą, R.Majauskui skirdavo serenadas, o jis eskizuodavo. Diskusijos, pokalbiai vykdavo be pertrūkio, nebuvo kada ilsėtis.
– Galerija ypatinga ne tik tuo, kad joje buvo (ir tebėra) rengiamos iškiliausių menininkų parodos, tačiau ji yra kiek nuošalesnėje vietoje, turi savitą darbo laiką. Ar dėl to nekildavo sunkumų?
– Galerijos gyvenimas, kaip ir žmogaus gyvenimas, turėjo visokių spalvų. Man labai patinka tai, kad galerijos apibrėžimas po truputį keitėsi ir keičiasi iki šiol. Savu laiku galerija buvo nuolatos atvira, galėjo ateiti visi bet kuriuo metu. Ne kartą buvau išgąsdinta, sutrikdyta pašaliečių, atėjusių čia tikrai ne parodos apžiūrėti. Tuos įvykius reikėjo užbaigti. Todėl džiaugiuosi, kad dabar durys užrakintos, yra skambutis, šalia – telefono numeris, galima paskambinti, susitarti. Vokietijoje dauguma galerijų veikia pagal tokį modelį.
– Greta galerinės veiklos, paraleliai jau 25-erius metus trunka ir edukacinė veikla – esate įkūrusi vaikų dailės studiją. Kuo ši veikla jums svarbi? Kokias vertybes siekiate perduoti vaikams?
– Didžiuotis savo šalimi, domėtis jos istorija, puoselėti tradicijas. Svarbu mylėti: artimuosius, visa, kas yra gyva aplink, save. Su vaikais kalbame apie gėrį ir blogį. Kartais žiūrime filmus internete, kaip smauglys ryja krokodilą, kaip vyksta jų kova. Nedaug to rodau, bet supažindinu vaikus ir su tamsesniąja pasaulio puse. Pasakos reikalingos, bet vien jomis pasaulis nėra grįstas.
Metams bėgant vis geriau suvokiu Senojo Testamento tiesas. Tai žiaurios tiesos, jos mane sukrečia, bet aš galvoju, kad toks pasaulis dabar ir yra. Gal jis visada toks buvo, tik mes mažiau žinojome? Galvoju, kad pasaulis yra labai agresyvus, o vaikai tą agresiją susiurbia. Jiems reikia padėti. Vaikai yra pasikeitę, jie sužeisti, labai erotizuoti – tikriausiai tai televizijos, aplinkos įtaka.
Esu lopšelio-darželio "Gintarėlis" meno terapeutė ir jei vaikai po mano užsiėmimo išeina geresnės nuotaikos – puiku. Mano užduotis – suteikti jiems šiek tiek daugiau dvasinio komforto, nuraminti. Stengiuosi tai pasiekti.
– Ar vaikus lengva sudominti menu? Kokiomis priemonėmis tą pasiekiate? Ar į mokymo procesą įtraukiate šiuolaikines technologijas?
– Kompiuteris gali būti ir žala vaikui, ir nauda. Dirbdama su vaikais, kompiuteriu naudojuosi – ir nemažai. Viskas priklauso nuo to, ką internete atrandu pati ir ką vaikams parodau.
Pavyzdžiui, supažindinu juos su įdomiausiais pasaulio statiniais: vaikai pamato namus aukštyn kojomis, namus, stovinčius ant aukščiausios uolos, stiklinius namus, tad paprastas stereotipinis devynaukštis greta šių architektūrinių stebuklų pranyksta. Kiekvieno jauno žmogaus prigimtyje yra smalsumas ir kūrybiškumas, tereikia juos pažadinti.
– Ar rengiamos vaikų kūrinių parodos yra tradicinės? Kaip manote, kuo jos gali praturtinti suaugusį žiūrovą?
– Mažųjų menininkų kūrinių parodos yra dažnos. Jie labai socialūs, jiems svarbu savo kūrinius parodyti, patekti į katalogą, su tėvais pasidžiaugti. Vaikai yra laisvi, drąsūs savo ppiešdami. To reikia mokytis. Suaugusieji turi patirties ir žinių , bet tą laisvę yra praradę.
Naujausi komentarai