Vaikystės sentimentai

Važiuojant pro garažus, žvilgsnis kaskart nevalingai krypsta jų pusėn. Atrodo, ten atskiras socialinis pasaulis, savita ekosistema, vyrų urvai, kurie juos įtraukia valandų valandoms. Vaikystėje galvodamas ir kalbėdamas apie garažus, J. Stonkus panašių sąvokų nevartojo, tačiau puikiai suprato, kad erdvėse už metalinių durų viskas kitaip – garažuose galioja savos taisyklės, o ir laikas ten, regis, sustoja.

„Tėtis garažo neturėjo. Buvo įsirengęs sandėliuką įvairioms reikmėms ir kūrybai. Garažą turėjo senelis. Spėju, jame būdavo daug ir dažnai, nes, norint sukurti tokią sistemą ir palaikyti joje tvarką, tam reikia skirti nemažai laiko“, – J. Stonkus pasakojo mėgdavęs suktis tarp senelio daiktų, o retsykiais kyštelėti nosį ir į greta esančius garažus.

Viename garsiai skambėdavo muzika, iš kito sklisdavo vyrų balsai ir krintančių įrankių žvangesys, trečias priminė turgavietės prekystalį. Niekada nepuoselėjęs svajonės turėti nuosavą garažą, prieš kelerius, metus atsiradus poreikiui, Justinas jį išsinuomojo visai šalia namų. Šiandien nedidelėje patalpoje galima rasti kelis atsuktuvus, reples ir motociklą, kurio variklį Justinas įjungia ne tik savo malonumui.

„Kartu su sūnumi turime savotišką ritualą – įjungiame variklį, klausome, kaip jis dirba, sutepame grandinę tepalu“, – J. Stonkus svarstė, ar mažajam pagalbininkui liks tokie patys prisiminimai, kaip jam iš senelio garažo.

Tęsinys: nors paties Justino garažas neįspūdingas, jis ten neretai nusiveda savo sūnų. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Antras fotoprojektas

Sentimentai sustiprino fotoprojekto, kuris nuo minties daugiau nei per metus virto kūnu – nuotraukų ciklu, pasakojančiu apie vietą, kur šiuolaikiniai vyrai praranda laiko nuojautą, atitrūksta nuo kasdienybės, kuria ir realizuoja save, poreikį.

„Išties viskas prasidėjo per karantiną, kai patyrėme daug fizinių ribojimų. Pagalvojau, jei mus varžo judėti į plotmę, reikia judėti į gylį. Atsirado refleksijų apie vyriškumo sampratą“, – taip, anot J. Stonkaus, dienos šviesą išvydo pirmasis nuotraukų ir pasakojimų projektas „Vyrai atsiveria“.

Praėjusiųjų metų pradžioje čiupęs fotoaparatą, Justinas leidosi įgyvendinti savo antrąjį projektą – „Garažų vyrai“. Fotomenininkui atsivėrė dešimties garažų durys ir kiekvienu atveju – šeimininkų širdys.

„Aukščiausiu pasitikėjimu laikau tai, kad visi vyrai mane įsileido į savo garažus, nes patenka ten toli gražu ne visi“, –  J. Stonkus stabtelėjo prie nuotraukos, nuo kurios prasidėjo didžioji jo kelionė.

Lietuvos baikerių kongreso vadovas Kazimieras Čeponis, vaikystėje turėjęs net atskirą įrankių dėžutę tėčio garaže, ilgą laiką puoselėjo svajonę turėti savo asmeninę erdvę. Prieš kelerius metus šeimos daiktų sandėliavimo vietai jis grąžino pradinę paskirtį. Šiandien vyras garaže laiko jaunystės laikų automobilį, motociklą, remontuoja techniką. Ant sienos Kazimieras pakabino Vytį, po juo – lentyną su knygų ir filmų įrašų kolekcijomis.

Nuotrauka baikerio Kazimiero kaimynystėje pasakoja Justino žmonos dėdės, ugniagesio gelbėtojo, istoriją. Išsinuomotame garaže kartu su kolegomis jis ne vienus metus remontavo automobilius. Galiausiai įsigijo mažesnį, persikėlė ten ir toliau krapštosi prie sugedusių automobilių.

Fotografuodamas pastebėjau dalyką, kuris vienija beveik visus vyrus, – moteriškų reikalų garažuose nėra.

Garažų kontrastai

„Susipažinkite, čia, ko gero, daugiausia įrankių visoje Lietuvoje turintis žmogus“, – trečiąjį savo herojų pristatė J. Stonkus.

Jonas, toks garažo šeimininko vardas, juokavo, kad iki visos komplektacijos jam trūksta tik suvirinimo aparato, nes visus kitus jau turi. Jono garažas – visiška priešingybė programuotojo Donato turimoms patalpoms. Savo dydžiu jos primena paties Justino garažą, o ir turinys mažai ką skiriasi. Donatas čia laiko vos kelis daiktus ir motociklą.

„Fotografuodamas pastebėjau dalyką, kuris jungia beveik visus vyrus, – moteriškų reikalų garažuose nėra. Tarkim, pas Donatą pastebėjau tik jo draugės motoaprangą“, – lėtai eidamas ekspozicijų sale, J. Stonkus stabtelėjo prie ikoninės nuotraukos, geriausiai iliustruojančios garažų temą, o pačiam autoriui keliančios didžiausių sentimentų.

Sovietmečio ralio čempiono Raimundo Adinavičiaus garažas, anot fotomenininko, labai primena jo senelio. Tik pas senelį nebuvo taip erdvu, o ir erotiniai kalendoriai nepuošė sienų.

„Kalendorių, beveik visais atvejais erotinių, buvo galima rasti dažname garaže. Jie tarsi vienijo garažų kultūrą“, – J. Stonkus tęsė pažintį su Žaliakalnyje esančiu garažu, kuriame Raimundas skaičiuoja jau bemaž pusę amžiaus. Patalpose lenktynininkas saugo sukauptą įvairių ralių lentelių kolekciją ir seną geltoną žiguliuką. Tokį patį vairavo ir fotomenininko senelis.

„Išties tikėjausi rasti daugiau tokių garažų kaip Raimundo...“ – nors to padaryti nepavyko, fotomenininkas aptiko kitų netipiškų vietų.

Detalės: apie vyrus pasakoja ne tik jie patys, bet ir įvairios smulkmenos, kurių apstu kiekviename garaže. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Netipiški urvai

Antai viename garaže įsikūręs peiliadirbys Paulius, kitame – kalvis Matas iš Druskininkų rajono. Ne mažiau nei darbai, Justiną sužavėjo pačios kalvės atsiradimo istorija. Vietą, kurioje Matas praleidžia kiauras dienas, jam padėjo įsirengti draugai ir artimieji. Justinui atsivėrė ir kauniečio Augustino buveinės durys. Dienomis čia zvimbia „Zinger“ ir „Zig Zag“ siuvimo mašinos, vakarais kilnojami svarsčiai.

„Augustinas siuva unikalius krepšius, kepures. Unikalus ir jo sportas. Asmeniškai man iki šiol neteko sutikti žmogaus, kuris kilnotų svarsčius“, – tolesnis fotomenininko pasakojimas perkėlė į Kauno rajoną, pas pradinių klasių mokytoją Vidą.

Savo garaže, esančiame netoli Ramučių, pedagogas laiko dviračius, kurių kartu su žmona turi po kelis. Prakiurus vieno ratui, Vidas traukia kitą, o po pamokų tvarko nevažiuojantį nelaimėlį.

„Šalia garažo yra kemperis. Tai dar viena Vido aistra“, – fotomenininkas pasakojo, kad namelyje ant ratų pradinių klasių mokytojas mielai įsitaiso ir tada, kai niekur nekeliauja.

Pažintį su garažų vyrais baigėme Vidmantų kaime, pas Justino vaikystės bičiulį. Anuomet svajojęs tapti automobilių dizaineriu, baigęs mokslus Klaipėdoje, jis pasirinko šaltkalvio darbą ir dabar restauruoja automobilius. Pats labiausiai mėgsta amerikietiškas ir skandinaviškas transporto priemones.

„Garaže, nepaisant darbo pobūdžio, – pedantiška tvarka. Tai man paliko įspūdį“, – J. Stonkus vylėsi, kad įspūdį Kauno kultūros centro lankytojams paliks ir jo darbų paroda, kuri bus eksponuojama iki gegužės 21 d.

Kur toliau keliaus garažų vyrai, kol kas neaišku. Justino kalendoriuje pažymėtas tik šių metų lapkritis, kai nuotraukos bus eksponuojamos Palangos miesto bibliotekoje.