Su scena atsisveikina legendinis Kauno kamerinio teatro spektaklis "Gargantiua ir Pantagriuelis", prieš du dešimtmečius laužęs ano meto teatro kanonus – panašiai kaip kad François Rabelais romanas, supurtęs Viduramžių literatūros pasaulį.

Sprendimą padiktavo erdvė

Nuo premjeros 1993 m. birželį spektaklis suvaidintas beveik 800 kartų: baigiantis sezonui bus rodomi paskutiniai spektakliai. Kauniečių spektaklis ypatingas tuo, kad vaidinamas ne tradicinėje teatro scenoje, o kavinukėje – žiūrovai čia kartu su aktoriais sėdi prie bendro stalo, kartu gurkšnoja vyną.

Spektaklyje žiūrovai nėra vien pasyvūs veiksmo stebėtojai, o veiksmo dalyviai: jiems tenka atsakyti į personažo klausimą ar paskaityti pateiktą frazę. Taip aktoriai ir žiūrovai pamažu tampa tarytum slaptos sektos nariais.

Iš meilės Renesanso literatūrai gimusio spektaklio kūrybinis procesas buvęs sudėtingas, kadangi reikėję surasti pačią tinkamiausią spektaklio formą, kuri taikliausiai atskleistų F.Rabelais kūrinio dvasią. Juolab kad šis nemariosios klasikos kūrinys nėra visai tinkamas vaidinti įprastoje scenos dėžutėje: jis parašytas pasakojimo forma ir dialogų tėra vos keletas.
Idėją, kaip įdomiai perteikti "Gargantiua ir Pantagriuelį" scenoje, padiktavo tuomet ką tik įsikūrusio teatro erdvė. "Kai gavome šias patalpas, galėjome daryti tai, ko negalėjome anksčiau, dirbdami "Girstučio" rūmuose, nes didelės erdvės lėmė visai kitą vaidybos būdą. Ir vėliau gimė idėja, kad galima kurti vaidinimą įvairiose patalpose – ne tik dviejose salėse, bet ir kavinėje", – prisimena spektaklio režisierius Aleksandras Rubinovas.

Tąkart kūrėjai sutarė, kad tai turi būti užstalė, kur aktoriai kartu su žiūrovais pasakoja, skanauja nuostabų F.Rabelais tekstą. "Buvo aišku, kad privalo būti vyno. Nes juk kas yra F.Rabelais be vyno? Sąlyga – kartu geriam, kartu šnekam – tokia ir buvo pirminė spektaklio idėja", – sako A.Rubinovas.

Laiko atgarsiai

Spektaklis buvo labai netikėtas tiek patiems aktoriams, tiek ir Lietuvos žiūrovams. 1993-ieji – laukinio kapitalizmo laikai, kai gatvėse nebuvo galima laisvai vaikščioti, vakarais siautėjo nusikaltėlių gaujos, buvo labai nejauku. Tad spektaklio kūrėjai sumanė šiame spektaklyje kurti kitokį, interaktyvų, santykį su žiūrovais.

Dar neprasidėjus spektakliui žiūrovus pasitinka pilkais abitais su gobtuvais vilkintys aktoriai, pasiūloma sužaisti ir šachmatų partiją, vėliau žiūrovai vedami į kavinę.

"Tokia sekta – ne sekta, vienuoliai – ne vienuoliai. Visa tai anais laikais skambėjo visiškai kitaip nei dabar. Mes po truputį nusimetame abitus, susėdame už stalo, pradedame renesansinę orgiją. Būtent užsidarę nuo viso šito pasaulio, kuris mus tada supo, daužė, niekino", – sako A.Rubinovas.

Iššūkis aktoriams ir publikai

Aktoriai spektaklį prisimena kaip didžiulę aktorinę mokyklą, nes čia nėra vaidybos klasikine prasme, tad reikėję išmokti kurti kitaip – užmegzti betarpišką kontaktą, žiūrėti žiūrovui į akis, kai kuriais momentais ir prisiliesti prie jo, nebijoti pamatyti, kad galbūt kažkas jam ir nepatinka.

"Labai įdomu prisiminti, kaip žiūrovai spektaklį žiūrėjo 1993-iaisiais, ir matyti, kaip jie žiūri dabar. Tuomet dauguma sėdėdavo įsitempę, susigūžę, bijodavo, kad tik nepažvelgtume į akis, būdavo ir tokių, kurie visą spektaklį pražiūrėdavo į stalą. Matydavome, kad girdi, klauso, supranta tekstą, bet bijo pakelti akis. Dabar įsitempusių yra daug mažiau, žmonės pasidarė laisvesni" , – pastebi teatro direktorius, aktorius Egidijus Tamošiūnas.

Aktorė Violeta Steponkutė priduria: "Spektaklis reikalavo kitos teatro kalbos – nepervaidinti. Čia nėra už ko pasislėpti kaip kituose spektakliuose. Žiūrovas yra taip arti, kad tu negali meluoti. Mes nevaidiname, mes pasakojame istoriją. Prieš pirmą spektaklį jaudulys buvo didelis. Laukėme, kol bus susodinti žiūrovai ir girdėjome jų komentarus: "Kas dabar bus? Žiūrėk, čia mus pasodino." Dabar žmonės laisvesni, bet yra pripratę prie visko, o tuomet žmonės labai reagavo, žiūrinėjo, aptarinėjo."

O žiūrovų reakcijų būta pačių įvairiausių. "Vienu metu į spektaklį pradėjo iš Vilniaus važinėti vienas vyras, matome jį viename spektaklyje, kitame – ir atvažiuodavo vis su kita moterimi, – prisiminė A.Rubinovas. – Jis buvo 7–8 spektakliuose, tekstą mokėjo mintinai ir jau nežiūrėdavo spektaklio, o stebėdavo savo moterį, kurią atvežė, ir tikrindavo, kaip reaguoja. Matyt, tai buvo testas, ar verta toliau tęsti santykius."

Kuriozų netrūko: teatralai sužinojo, kad, išėję po vieno spektaklio, iki tol vienas kito nepažinę žiūrovai nusprendė dar pavakaroti. Nusipirkę vyno, būrelis nuėjo į Nemuno salą, kurioje praleido visą naktį, susidraugavo – ir sugalvojo įsteigti teatro gerbėjų klubą.

"Vargu ar tokie dalykai gali įvykti po standartinio spektaklio salėje. Žiūrovas čia patiria kitokį įspūdį. Tai visai kita teatro spalva, kuri traukia žmones", – samprotavo A.Rubinovas.

Gimęs turi ir mirti

Su šiuo spektakliu yra užaugusi ne viena žiūrovų karta. Per tuos 21 metus aktoriai stebėjo, kaip į spektaklį atėję žiūrovai vėliau atvedė savo vaikus, šie paaugo ir atvedė jau savo vaikus. Įdomu ir tai, kad po spektaklio aktoriai galėdavo nupiešti apytikslius psichologinius žiūrovų portretus, atspėti jų profesijas. Tapti savotiškais psichologais.

"Reikia pajusti tos dienos žiūrovą ir rasti tam tikrą kalbą, būdą, kaip prieiti prie konkretaus žmogaus, kad jo neišgąsdintum, o jį atpalaiduotum, kad jis atsivertų. Ir kiekvieną kartą – vis skirtingai. Jeigu žiūrovas pasyvus, reikia jo neišgąsdinti, bet jį suaktyvinti, kad jis pradėtų labiau reaguoti, kad įsijungtų. Jeigu žiūrovas yra pernelyg aktyvus, reikia jį pristabdyti. Turbūt dėl to mums spektaklis ir neatsibodo tiek metų – kiekvieną kartą jis kitoks", – pasakojo aktorė Daiva Škelevaitė.

Jei spektaklis gyvas, žiūrovų netrūksta, kodėl nuspręsta jo atsisakyti? Priežastys – kelios. Pirma, spektaklyje jau viskas susidėvėjo: ir kostiumai, ir dekoracijos, daiktai. Antra, šiuolaikinio žiūrovo jau nebestebina ir pati spektaklio forma. Juk dabar daug kur statomi spektakliai kavinėse, klubuose, geriamas vynas, siūloma ir pavalgyti ar stebėti, kaip gaminamas maistas. Trečia, pasiruošimas spektakliui reikalauja labai daug energijos ir kiekvieną kartą aktoriams ieškoti gyvybės yra labai sunku, nes jau beveik visi žiūrovų reakcijos variantai žinomi, tad improvizacija tampa jau neimprovizacija.

Jei spektaklis gimsta, jis turi ir mirti, sako Kauno kamerinio teatro aktoriai. Jie nori, kad spektaklis išliktų kaip istorija, legenda, kaip geri prisiminimai, o sykiu ir liūdi. "Man labai gaila, kad šis jo kūrinys yra nurašomas. Norėčiau, kad jis būtų paliktas, nepriklausomai nuo to, kad keičiasi žiūrovas ir kad panašių spektaklių yra kuriama vis daugiau. Tai yra autentika, spektaklis gimęs lūžio metais", – aktorė Alma Masiulionytė nė nesistengia slėpti liūdesio. Anot jos, "Gargantiua ir Pantagriuelis" buvo tarsi vizitinė Kauno kamerinio teatro kortelė.

Kas? Spektaklis "Gargantia ir Pantagriuelis".
Kur? Kauno kameriniame teatre.
Kada? birželio 18, 19 ir 20 d. 18 val.