Kiekviena spaudoje pasirodžiusi jo naujausių filmų recenzija jau nuo pirmų žodžių prikausto argumentuota tiesa, giliomis įžvalgomis, išskirtiniu talentu sudominti bei savitu humoro jausmu. Apie tai, ką reiškia būti kino kritiku ir šiandieninio lietuviško kino veidą – pokalbyje su G.Jankausku, švenčiančiu 60-ies metų sukaktį.

– Jūsų kelias į kiną. Koks jis? Kodėl būtent kinas?

– Mano kelias į kiną yra absoliučiai sąmoningas pasirinkimas. Kiek save prisimenu, kinas yra pats seniausias ir stabiliausias mano gyvenime dėmesio objektas. Gimiau mažame Sibiro miestelyje, kuriame netoli namų buvusiame kino teatre praleisdavau nemažai laisvo laiko. Kai kuriuos filmus žiūrėdavau po tris keturis kartus per savaitę. Pasirinkimas tada nebuvo labai didelis, bet paauglišką nuotykių bei romantikos troškimą patenkino karinės dramos ("Karas ir taika", "Baladė apie kareivį", "Gyvieji ir mirusieji"), veiksmo filmai ("Trys muškietininkai", trofėjiniai filmai apie Tarzano nuotykius, amerikietiška "Šaunioji septyniukė"). Kartu su draugais inscenizuodavome labiausiai patikusias scenas, ir tai buvo neatsibostantys žaidimai. Buvo labai stiprus tikėjimas, kad herojų pasaulis ekrane kupinas stebuklų ir kad nuoširdžios žiūrovų emocijos net gali pakeisti filmo siužetą. Gal dabar tai atrodys juokinga, bet begalę kartų žiūrėdami filmą "Čiapajevas" tikėjome, kad galbūt šiandien finale herojus nežus nuo priešų kulkų, o liks gyvas visų mūsų džiaugsmui. Kino stebuklą dažnai patiriu ir dabar, tik pasireiškia jis kitaip.

– O kodėl kino kritika, ne kino režisūra?

– Tapti kino režisieriumi tikrai svajojau, net baigęs vidurinę mokyklą stojau į Maskvos Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK), bet ten visuomet buvo didelė konkurencija (daugiau 20-ies kandidatų į vieną vietą), o Sibire gimusiam tremtinių vaikui tokia perspektyva buvo užblokuota jau pradiniame etape. Netrukus nusivylimą pakeitė suvokimas, kad gyvenimas tuo nesibaigia. Jei žinai tikslą gyvenime, galima ieškoti kitų kelių.

– Ką reiškia būti kino kritiku? Kokių asmeninių savybių labiausiai reikia šioje profesijoje?

– Atsakydamas į šį klausimą galėčiau priminti seną kalambūrą apie tai, kad kritikai – tai žmonės, kuriems nepavyko tapti menininkais, ir dabar jie pastariesiems kerštauja, juos kritikuodami. Piktų ir pagiežingų kritikų nemėgstu, ir jiems (norisi taip tikėti!) nepriklausau. Nemėgstu paties žodžio "kritikas", ilgai vengiau taip vadintis, bet dabar jau privalau tai daryti, nes tapau Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildijos nariu. Mėgstu būti vadinamas kinotyrininku ar kino istoriku – ką tik baigiau rašyti kino istorijos knygą.

Ir iki šiol nežinau receptų, kaip parašyti gerą recenziją. Kai krimtau žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete, klausinėjome teatro kritikos klasiką Egmontą Jansoną, kaip parašyti gerą spektaklio recenziją. Išgirdęs tokį klausimą maestro šelmiškai nusišypsodavo, pasikasydavo pakaušį ir po ilgokos teatrinės pauzės išrėždavo: "Ogi velniai žino, kaip tas recenzijas reikia rašyti!" Pradžioje mes manėme, kad garbus pedagogas tiesiog nenori dalytis savo profesinėmis paslaptimis su neišmanėliais. Bet greitai supratome, kad maestro buvo teisus – recenzija atsiranda ne tada, kai laikaisi metodinių nurodymų reikalavimų, o gimsta individualaus emocinio, intelektualaus ir kūrybinio proceso metu. Todėl kritiko profesijoje būtiniausios asmeninės savybės – tai nuolatinis paties savęs tobulinimas, intelektualių horizontų plėtimas, domėjimasis visais kitais menais, juk ne veltui sakoma, kad kinas sujungia viską. Ir dar reikia stengtis vertinant kūrinius atsiriboti nuo išankstinio nusiteikimo ar kieno nors suformuoto požiūrio.

– Koks, jūsų akimis, yra meniškai pavykęs filmas?

– Meniškai pavykusio filmo parametrus sunku vienareikšmiškai apibrėžti. Sunku rasti ir bendrą vardiklį tarp skirtingiems žanrams priklausančių kūrinių. Dar Voltaire'as yra pasakęs: "Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų." Šios minties aiškintojai dažniausiai teigia, kad nuobodžiais kūriniais filosofas vadino tokius, kurie nesukelia žmonėms jokių emocijų. Bet kokiame žanre yra ir savų šedevrų, ir meninės vertės neturinčio niekalo. Todėl, manau, kad svarbiausia kritiko užduotis – ne primesti kitiems savo nuomonės, bet pateikti argumentų, kurie padėtų pačiam žiūrovui (skaitytojui) atskirti grūdus nuo pelų. Šiais laikais, kai kiekvieną filmą lydi triukšminga reklama ir pagiriamoji platintojų parašyta charakteristika, tai itin svarbu.

Dar Voltaire'as yra pasakęs: "Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų."

– Galbūt yra tekę suskaičiuoti, kiek filmų iki šiol esate pamatęs?

– Nevedu tokios statistikos, bet galiu prisiekti, kad beveik visus storos knygos "1001 filmas, kurį per gyvenimą privalai pažiūrėti" (lietuviškai išleista 2007 m.) esu matęs. Bet per visą gyvenimą matytų filmų tikrai kur kas daugiau. Stengiuosi, kad vienas du filmai būtų kiekvienos dienos norma. Jei jos neįvykdau, tenka kompensuoti savaitgaliais ir, žinoma, per festivalius. Dienos rekordas – aštuoni pilnametražiai filmai, bet sveikatai tai tikrai kenkia.

– Šiandien lietuviškų filmų kino teatrų žiūrovams pristatoma ne tiek ir mažai, kino teatrų lankomumas sparčiai didėja, nors gyventojų šalyje ir mažėja. Kaip vertinate šią situaciją? Kiek toje gausoje vertės ir kokybės?

– Kino filmų kiekybės rekordus tikrai kasmet pageriname, ypač ryški lietuviškų kino komedijų dinamika. Finansiniais tokių produktų rezultatais prodiuseriai patenkinti, spauda trimituoja apie daug pinigų uždirbantį niekalą, bet naujos meninės kokybės iš šio didelio triukšmo neatsirado. Anksčiu sąvoka "lietuviškas komercinis filmas" neegzistavo ir anuomet ji net būtų atrodžiusi kaip oksimoronas (prancūzai šiuo žodžiu vadina priešingos reikšmės žodžių derinį). Dar visai neseniai (iki filmo "Tadas Blinda. Pradžia") buvo įrodinėjama, kad Lietuvos rinka – per maža ir kad joks čia sukurtas filmas negali atsipirkti. Bet netrukus atsirado pirmi filmai (dažniausiai komedijos), kurie surinkdavo milijoną litų. Dabar jau ir milijonas eurų nieko nebestebina – turime kelis tokius milijonierius. Tiesa, didelio džiaugsmo ir noro didžiuotis tokiais mūsų kino pasiekimais jie tikrai nekelia. Kai matai tarp Lietuvos kino teatruose daugiausia pinigų uždirbusių filmų net kelias naujas lietuviškas komedijas, nenorėdamas susimąstysi apie tai, kodėl taip žemai smuko jaunų lietuvaičių, sudarančių pagrindinę premjeras kino teatruose žiūrinčią auditoriją, skonis (o gal jis tiesiog ir nebuvo susiformavęs?).

– Kokie pastarieji lietuviški filmai galėtų būti pačiu prasčiausiu ir geriausiu pavyzdžiais?

– Prasčiausiais lietuviško kino pavyzdžiais be konkurencijos vadintinos pastaruoju metu kaip blynai per Užgavėnes kepamos lietuviškos komedijos, kurios jau keletą metų gaminamos išties spartuoliškais tempais. Tačiau kiekviena buka lietuviška kino komedija tik patvirtina, kad tai vienkartiniai, tragiškai nejuokingi, vulgarūs ir primityvūs reginiai, kuriuose meno nėra nė kruopelytės, užtat pajamos atvirkščiai proporcingos privalumams. Šį fenomeną turėtų nagrinėti ne kino kritikai (jie savo žodį išsako viešai), o psichologai ir sociologai. Bet net plika akimi matyti, kad jaunieji kinematografininkai nė neieško skirtingus skonius galinčio patenkinti aukso vidurio, o stengiasi išgauti kuo daugiau naudos iš tokios situacijos (ji, žinoma, ilgai netruks), kai galima gerai pasipelnyti iš primityvaus komercinio niekalo.

Paguodžia tai, kad turime Šarūną Bartą, kurio kiekvienas filmas tampa ryškiu įvykiu ne tik lietuvių, bet ir pasauliniame kine.

Laimė, be tokio mūsų tradicijas tik kompromituojančio kino (laimė, niekur už mūsų šalies ribų lietuviškos komedijos nerodomos, jei būtų kitaip, taptume tik pajuokos objektu) paguodžia tai, kad turime Šarūną Bartą, kurio kiekvienas filmas tampa ryškiu įvykiu ne tik lietuvių, bet ir pasauliniame kine (jis vienintelis iš mūsų kino kūrėjų užpernai nusipelnė personalinės retrospektyvos Pompidu centre). Gaivus gero kino gurkšnis būna kiekvienas Kristijono Vildžiūno filmas. Jau žiūrint debiutinį jo vaidybinį filmą "Nuomos sutartis" (2002 m.) buvo aišku, kad į lietuvių kiną atėjo neabejotinai perspektyvus jaunas režisierius. Šią reputaciją jis apgynė filmais "Kai apkabinsiu tave" (2010 m.) ir "Senekos diena" (2016 m.). Solidžiuose pasaulio kino festivaliuose parodytas pirmas pilnametražis režisieriaus Igno Jonyno filmas "Lošėjas", pasiūlęs į medikų gyvenimo ir darbo specifiką pažvelgti neįprastu rakursu. Vis ryškiau pasisako moterys režisierės: Giedrės Beinoriūtės "Balkonas (2008 m.) sužavėjo "neužmuilintu" žvilgsniu į ne tokią seną sovietinę praeitį, Kristina Buožytė "Auroroje" (2012 m.) išdrįso pasigalynėti su fantastinio kino kūrėjais ir pasamprotavo apie moderniųjų technologijų įtaką žmonių bendravimui (Ispanijoje "Aurora" buvo pavadinta geriausiu Europos fantastiniu filmu). Nepriklausomos Lietuvos realybės pagimdytas problemas ir bėdas rimtai bei ironiškai bando diagnozuoti nemažo rezonanso susilaukę vaidybiniai filmai "Šventasis" (2016 m., rež. Andrius Blaževičius) ir Eglės Vertelytės "Stebuklas" (2017 m.). Pagaliau, retsykiais ekranuose pasirodantys kino klasikų kūriniai "Duburys" (2010 m., rež. Gytis Lukšas) ir Algimanto Puipos "Edeno sodas" (2015 m.) yra tikri kamertonai, su kuriais galima tikrinti tikrą kinematografinę kokybę ir aukščiausio meninio profesionalumo lygį.

– Nemažai tarp jų istorinių, patriotinius jausmus žadinančių juostų. Bet ar žiūrovo skruostu tekanti ašara tikrai yra tas įrodymas, kad filmas yra geras?

– Skaitėme spaudoje apie žiūrovų skruostais gausiai tekančias ašaras per "Emilijos iš Laisvės alėjos" seansus. Esu pakankamai jautrus žmogus, bet šis filmas man provokavo visiškai priešingas emocijas – apmaudą, kad gera tema taip neprofesionaliai pateikta ir primityviai suvaidinta. Prieštaringas mintis provokavo ir dar vienas proginis filmas "Pelėdų kalnas", kuriame yra tikrai puikių vietų, bet visuma labai padrika, o ir daug kam užkliuvusios erotinės scenos tik patvirtina, kad noras bet kokia kaina pataikauti žiūrovui gali tapti nereikalingu deguto šaukštu. Jei lygintume "Emiliją iš Laisvės alėjos" su tą patį laikotarpį vaizdavusiais "Vaikais iš "Amerikos" viešbučio", tai pastarasis – nepalyginamai talentingesnis ir vertingesnis kūrinys. O "Pelėdų kalnas", deja, ryškiai nepraturtino anksčiau pokario temą nagrinėjusių vaidybinių filmų galerijos.

– Kaip vertinate dabartinį Lietuvos kiną pasauliniame kontekste? Ar jis eina savu keliu ar orientuojasi į Vakarus? Ko jam trūksta?

– Pasauliniame kontekste gerai atrodo tik lietuviška dokumentika (Arūno Matelio, Audriaus Stonio filmai) ir Š.Barto kūryba. Jei dar kam nors pavyksta patekti į tarptautinius kino festivalius ("Sangailės vasara", "Aurora"), tokie filmai vis tiek lieka pavieniais maloniais faktais, bet netampa kažkokių naujų tendencijų lyderiais. Lietuvoje populiarūs Emilio Vėlyvio filmai toliau už mūsų šalies ribų negali būti niekam įdomūs, nes nieko originalaus ir savito juose nėra.

– Su kokiu lietuviško kino portretu esate susidūręs svetur? Kaip ten jis yra vertinamas?

– Jau 25-erius metus padedu lietuviškiems filmams patekti į Tarptautinį Rytų Europos kino festivalio "Liubušės kino vasara" (Lenkijoje) programas. Jau pripratau prie pastabų, kad mūsų kinas lėtas, nuobodus, neretai depresyvus ir liūdnas. Nors tikrai galiu patikinti, kad šiame festivalyje, kuriame daug metų renkasi seni draugai, yra ištikimų Š.Barto, Algimanto Puipos ar Audriaus Stonio kūrybos gerbėjų. O kas dėl depresyvias temas nagrinėjančių dramų, tai ši mada susiformavo pereinant iš sovietmečio nelaisvės į nepriklausomybės laikotarpį. Tada posovietinis kinas buvo labai populiarus tarptautiniuose festivaliuose, todėl tarsi iš gausybės rago pasipylė vadinamieji festivaliniai filmai, kuriuose tapo įprasta niūriai (dažniausiai nespalvotoje kino juostoje) vaizduoti gyvenimo skurdą. Ir dokumentiniuose, ir net vaidybiniuose filmuose įsitvirtino lūšnynų egzotika bei nuolatiniai tokio kino personažai – neregiai, neįgalūs žmonės, sergantys vaikai, benamiai, visuomenės paribiuose gyvenantys likimo nuskriaustieji. Dabar situacija keičiasi. Bet filmais pasaulio nepradėsime stebinti tol, kol suvoksime, kad galime būti įdomūs ne mėgdžiodami svetimųjų kino receptus, o tik nacionaliniu savitumu.