Įvertinti naują "parazitų" darbą galės ir Kauno publika: lapkričio 18-ąją "Žalgirio" arenos amfiteatre duetas surengs jaukų koncertą kiek netikėtoje erdvėje. Prieš dvylika metų Kaune gimusi gyvą ir elektroninę muziką jungianti grupė šiandien kur kas brandesnė, tačiau kupina to paties sprogstamojo užtaiso. Koncerto išvakarėse – pokalbis su G.Širka (G.Š.) ir A.Vilkišiumi (A.V.).

– "Golden Parazyth" prieš daugiau nei dešimt metų susikūrė Kaune. Koks jūsų santykis su šiuo miestu ir Kauno publika?

G.Š.: Visada turėjome tam tikrą santykį su Kauno publika. Kaip ir vyro santykiai su moterimi – jie tai suprastėja, tai pagerėja. Iš tikrųjų mūsų ryšys šiuo metu yra pašlijęs, nes ilgą laiką neradome tinkamos vietos, kurioje galėtume koncertuoti Kaune. Dabartinei mūsų muzikai reikalinga intymi koncertinė erdvė, o tokios šiame mieste nebuvo. "Žalgirio" arenos amfiteatras yra viena iš nedaugelio tokių vietų. Neseniai buvome jos apžiūrėti – manau, pagaliau suradome erdvę, į kurią galėsime grįžti dar ne kartą. Kaunas labai pasikeitė, mes – taip pat. Žinote, mes lyg du įsimylėjėliai, susitikę po ilgo laiko, tad mums reikia apsiprasti vienam su kitu ir vėl susidraugauti. Tokie mūsų santykiai šiuo metu – tikrai laikas juos atnaujinti.

A.V: Norime tęsti ir puoselėti santykius su Kaunu. Tačiau, visų pirma, reikia, kad ši publika išgirstų mus tokius, kokie šiandien esame. Per tuos ilgus metus tikrai labai daug kas pasikeitė, daug labiau subrendome kaip atlikėjai.

Mūsų atlikimo forma keičiasi, tačiau turinys lieka toks pats.

– Bėgant metams jūsų muzika keičiasi, joje atsiranda naujų spalvų, sąskambių. Nuo siautulio klubuose ir festivaliuose perėjote prie šiek tiek ramesnių erdvių, susikaupimo reikalaujančių kūrinių. Ar su jumis auga ir jūsų auditorija, o galbūt pastebite, kad į koncertus ateina visai kitokie žmonės nei prieš, pavyzdžiui, ketverius metus?

G.Š.: Visada buvome labai energingi, linkę šokti ir šokdinti kitus. Viena dalis mūsų klausytojų, be abejo, auga kartu su mumis, o kitiems mes – naujas atradimas, tad situacija įvairi. Tikrai gali būti, kad anksčiau koncertuose šėlę gerbėjai dabar ateina ramiai mūsų paklausyti intymioje erdvėje. Lietuvoje yra grupių, kurios sensta, bet jų publikos amžius nesikeičia. O mūsų klausytojų amžiaus diapazonas labai įvairus – esame įdomūs tiek 18-mečiams, tiek 60-metį perkopusiems melomanams. Tokie buvome visada, nesame banalūs, skirti tik pramogai. Nors ir grodavome šokių muziką, ji visada turėdavo gilesnę prasmę, keldavo klausimų ir ieškodavo atsakymų. Pasikeitėme, tačiau ta energija niekur nedingo, tik buvo įvilkta į kitą audinį. Manau, kad tai ji vilioja senąją publiką ir į koncertus pritraukia naujų veidų.

A.V.: Aišku, erdvės, kuriose koncertuojame, diktuoja savo sąlygas – kaip tu tą muziką išgirsi, kaip įsisavinsi. Tad natūralu, kad publika yra tiesiogiai proporcinga vietoms, kurias mes pasirenkame.

– Muzikos pasaulyje kartais atsitinka taip, kad muzikantai nebemėgsta populiariausių, juos išgarsinusių kūrinių. Kokie dabar jums atrodo ankstyvojo laikotarpio kūriniai, pavyzdžiui, "Lapė" ar "Last Rainbow"? Gal sukelia šypsnį, primena savęs ieškojimo laikotarpį?

G.Š.: Šių kūrinių koncertuose seniai nebegrojame. "Lapę" palaidojome dar tada, kai gyvenome Kaune, – prieš kokius septynerius metus. Jų nebėra mūsų koncertinėje programoje, kadangi ir mes nebe tie. Nenorime būti kaip tos grupės, į kurių koncertus žmonės plūsta tik tam, kad išgirstų vieną dainą. Kartais parašęs publikai labai patinkantį kūrinį, kaip kad "Lapė", net nesupranti, kaip tai atsitiko. Manau, kad bet kuris muzikologas, nusprendęs parašyti recenziją apie šią dainą, vidury darbo apsivemtų, nes tai yra gana šlykštus kūrinys (juokiasi). Bet žmonėms jis patinka, nes vis dėlto jie yra žmonės. Jeigu nori likti vieno kūrinio autoriumi, gali žaisti šiuos žaidimus. Galbūt net didesnės sėkmės sulauktum, nes publika vien dėl tos vienos dainos lankytųsi tavo pasirodymuose ir lauktų akimirkos, kai tu ją sudainuosi. Mes to vengiame. Nėra taip, kad šiuos kūrinius specialiai išmestume iš repertuaro, tiesiog kai patys jų nebejaučiame, nustojame groti. Tačiau tos dainos sudėjo mūsų karjeros pamatus, tad negali jų atstumti ar paneigti. Pavyzdžiui, išgirdus kokį kūrinį iš pirmojo, 2006 m. pasirodžiusio, albumo, iškart prisimenu Kauną. Tada dar buvau solo atlikėjas ir A.Mickevičiaus gatvėje kartu su prodiuseriu Andriumi Laucevičiumi jį ir įrašėme. Albume buvo tik viena lietuviška daina ir kažkodėl A.Laucevičiaus draugai, užsukę į studiją, vis sakydavo, kad ji bus hitas. O aš galvodavau: ką jūs čia šnekate...

A.V.: Ir, pasirodo, jie buvo teisūs. Taip, tų dainų neišbrauksi, jos visos turi reikšmę, būtent jos mus formavo – kad ir kaip dabar žiūrėtume, šie kūriniai yra svarbūs. Vis dėlto, manau, kad yra normalu, jog mes į jas dabar žvelgiame kitaip negu dueto priešistorėje. Mes tobulėjame, vis labiau girdime, ką patys darome, vis labiau žinome, ko norime, kokio skambesio siekiame. O tais laikais daug ko dar nežinojome ir viskas vyko iš inercijos. Todėl visi pokyčiai ir virsmai yra labai natūralūs ir mums reikalingi.

– "Žalgirio" arenos amfiteatre pristatysite naujausią albumą "Sad Human" – jis išleistas po nemažos pertraukos. Kaip patys apibūdintumėte šio albumo bendrą atmosferą, jo kūrinius? Ar jis tikrai toks "sad" – liūdnas?

G.Š.: Albumas nėra "sad" – jis yra įdomus, prasmingas, į jį sudėti kruopščiai atrinkti kūriniai. Tiesa, jį įrašėme kiek anksčiau ir tik dabar atsirado tinkamas laikas jį išleisti ir pristatyti. Vienas draugas išsakė pastabą, kad jame dar girdimas senasis mūsų skambesys. Jis lankosi mūsų koncertuose jau metus, tad girdėjo naujuosius "parazitus" – kaip tik šiuo laikotarpiu įvyko nemažai pokyčių, padarėme pertvarkų savo muzikoje. Tad žmonės, kurie ateis į mūsų koncertą, išgirs albumą naujai, net jeigu jį jau klausė. Koncerto metu grosime taip, kaip mes skambame dabar.

A.V.: Grosime dar gyviau, kadangi ant scenos lipsime su visa gyvo garso grupe, bus net trys pritariantieji vokalistai. Mūsų atlikimo forma keičiasi, tačiau turinys lieka toks pats. Manau, šios dainos įrodo, kad net kitaip suskambėjusios jos išlaiko savo žinutę, aktualumą. Kaip Giedrius minėjo, albume dar girdimi senieji mes, tačiau jame tikrai galima rasti kūrinių, kurie visiškai atspindi tai, kas esame šiandien.

– Vilniuje surengsite pirmuosius albumo pristatymo koncertus. Šv.Kotrynos bažnyčioje turėsite netgi du pasirodymus tą patį vakarą. Ar nebus keista užbaigti koncerto programą ir tada vėl ją pakartoti jau kitai publikai?

G.Š.: Mes taip darome jau antrą kartą, kadangi datas Šv. Kotrynos bažnyčioje reikia rezervuoti prieš metus. Ši erdvė beprotiškai populiari ir naudojama įvairiausiems renginiams. Mums ji labai patiko ir kadangi nėra kitų variantų, pasirinkome tą patį iššūkį – du koncertus per tą patį vakarą. Pirmą kartą tai visiškai pasiteisino, tad, manau, kad pavyks ir šįkart, kadangi jau turime patirties. Norėjome surengti generalinę repeticiją, tačiau bažnyčia taip užpildyta, kad nepavyks suorganizuoti net jos. Pasirodyti du kartus iš eilės labai įdomi patirtis – galvojome, kad bus sunkiau, bet, matyt, kai pagauni pagreitį pirmajame koncerte, nebėra taip sunku surengti antrąjį. Būni tiesiog apšilęs, kaip po geros treniruotės.

– Į albumą, kurio buvo laukiama net kelerius metus, sudėti devyni visiškai nauji kūriniai. Ar visą šį laikotarpį leidote studijoje kurdami, svarstydami, ginčydamiesi, tobulindami albumą? O galbūt "Sad Human" gimė labai lengvai ir greitai?

A.V.: Albumą įrašinėjome kokius keturis mėnesius. Yra ir tokių dainų, kurios gimė per naktį – žodžiu, daug visko patyrėme per šį procesą – daug laukimo, darbo, svarstymų. Turbūt dėl to viskas taip ir užsitęsė, nors.. Nežinau, ar tinka taip sakyti, galbūt albumas tiesiog pasirodė tada, kada turėjo pasirodyti.

G.Š.: Turime labai daug naujos muzikos ir galbūt būtent ji trukdė koncentruotis į albumą. Jeigu mes turėtume tik devynias dainas, be abejo, nagais į jas įsikibtume ir stengtumės kuo greičiau jas išleisti. Tačiau viskas vyko atvirkščiai – tuo laikotarpiu išleidome tiek kūrinių, iš kurių turbūt galėtų susidėti dar vienas albumas. Ką tik "YouTube" pasirodė visiškai naujas dainos "Cure Your Wounds" klipas, vėliau pasirodys kitas kūrinys ir dar kitas... Šiek tiek juokinga, kad dabar ta muzika mums skamba kaip kokiame praeities albume, dėl to džiaugiuosi, kad publika tų dainų negirdėjo taip dažnai kaip mes. Pats albumo įrašymo procesas nebuvo labai ilgas, bet tiesiog viskas kažkaip nusitęsė. Nemažai naujų dainų tuo laikotarpiu išleidome singlų pavidalu ir EP formatu.

A.V.: Išties pirminė mūsų albumo idėja ir pirmasis kūrinių rinkinys per tuos metus išsibarstė. Iš pradžių buvome surinkę visai kitas dainas, bet po to viskas vis keitėsi ir persidėliojo kokius du kartus. Juk dainos privalo sąveikauti ir tarpusavyje, tad mes šiam aspektui skyrėme nemažai dėmesio. Atsižvelgėme į bendrą dainų tarpusavio santykį, kad albumas ir būtų albumas, o ne šiaip koks pavienių, padrikų kūrinių kratinys. Misija pavyko: visos dainos pasakoja bendrą istoriją ir sudaro bendrą kontekstą. Kodėl "Sad Human"? Nusprendėme albumą pavadinti klasikiniu būdu – pirmoji jo daina taip ir vadinasi, todėl ilgai negalvojome – pagal ją ir suteikėme pavadinimą.

G.Š.: Kadangi nedirbame su jokia leidybos kompanija, galėjome sau suteikti laisvės ir laiko tiek, kiek reikėjo. Iš pradžių turėjome 30 dainų ir vis gryninome. Planavome išleisti EP, bet supratome, kad kūrinių užtenka ir visam albumui. Kai iš menininko Stasio Eidrigevičiaus gavome albumo viršelį, pagalvojome, kad jis labai gražiai susijungia su pavadinimu – kam išradinėti dviratį, kai gali padaryti taip, kaip daro visos normalios pasaulio grupės ir suteikti viršeliui pavadinimą, kuriuo dar yra pavadinta ir daina.

– Kaip ir minėjote, naujojo albumo viršelio autorius – vienas žinomiausių Lietuvos šiuolaikinių dailininkų – S.Eidrigevičius. Kas paskatino tokiai meninei kolaboracijai?

G.Š.: Labai seniai domėjomės šiuo menininku ir nusprendėme paprašyti jo papuošti mūsų albumą. Be galo įdomu bendradarbiauti su žmogumi, kuris yra ne tik žymus, bet iš tikrųjų kuria nuostabius darbus. Įsigijusieji "Sad Human" vinilinę plokštelę gaus iš karto du meno kūrinius – mūsų albumą ir netgi kelis S.Eidrigevičiaus darbus – klausytojų laukia nemažai staigmenų. Šis menininkas mums be galo patinka, kadangi yra tikrai pašėlęs – čia jis Japonijoje, čia jau Meksikoje, o šiuo metu Panevėžyje atidaro savo menų centrą. Jis yra žmogus, kuris visiškai savęs nevaržo, žino savo vertę ir kuria išskirtinį meną. Kaip tik vakar man jis parašė: "Ką tik grįžau iš Meksikos, o dabar leidžiu studentams "Supasi Supasi". Gruodžio pradžioje važiuosime į Varšuvą – ten gyvena S.Eidrigevičius, reikės būtinai jį aplankyti.

Mes tobulėjame, vis labiau girdime, ką patys darome, vis labiau žinome, ko norime, kokio skambesio siekiame.

– Kaune pasirodysite kiek neįprastoje vietoje – "Žalgirio" arenos amfiteatre. Kaip renkatės erdves koncertams?

G.Š.: Akustika šiame amfiteatre yra tiesiog tobula, laukia labai intymus koncertas. Grįžtant prie klausimo apie santykius su Kauno publika, manau, kad susitikimui su klausytojais tokia intymi erdvė dabar idealiausia. Tai nėra šalta erdvė – žmonės sėdės per pusantro metro nuo manęs, aš galėsiu juos paliesti ir netgi atsisėsti ant kelių kokiam nors augalotam vyrui. Tokia atmosfera itin svarbi, nes kartais klausytojui reikia šiek tiek pabūti su atlikėju, kad suprastų, kas jis iš tikrųjų yra. Vietas, kuriose koncertuosime, renkamės pagal muziką – anksčiau grodavome klubuose, bet dabar tokiai erdvei nebesame tinkami. Galų gale ir klubai tiek Vilniuje, tiek Kaune praranda savo populiarumą ir nyksta. Iš tikrųjų Kaune yra labai mažai erdvių, kuriose galėtume koncertuoti – nebent dramos teatre arba šioje naujai atrastoje vietoje – reikėjo ją išmėginti. Manau, ji yra puikiai tinkanti mūsų dabartinei muzikai.

– "Sad Human" spalio viduryje pristatėte ir Vilniaus kompozitorių namuose. Susirinkę žmonės susikaupę išklausė visą albumą. Esate pratę savo kūryba dalytis koncerto metu. Kokie jausmai užplūdo tiesiog sėdint ir stebint, kaip klausytojai klausosi jūsų albumo?

G.Š.: Norėjome pažiūrėti, kokios bus klausytojų reakcijos. Aplankė labai geras jausmas ir buvo be galo įdomu, kadangi niekada nieko panašaus nedarėme. Į albumo perklausą atėjo apie 100 žmonių, o mes, it kokie dėstytojai, atsisėdome gale ir juos stebėjome. Įdomiausia, kad po to užvirė didžiulė diskusija, publika daug klausinėjo, kai kuriems netgi reikėjo priminti, kad ir kiti turi klausimų. Apsilankė ir vienas žmogus, kurį vadiname pašėlusiu melomanu. Jis turi penkiolika mūsų kompaktinių plokštelių ir prašo kiekvieną pasirašyti. Aurimą jis jau buvo pričiupęs, o manęs dar ne. Tad po perklausos atėjo eilė ir man. Šiaip tikrai nerealus jausmas – stebėjome publiką ir bijojome net pajudėti. Gerų emocijų suteikė prieš mus sėdėjusi porelė: jie matė, kad mes įsitaisėme už jų ir nežinojo, kaip elgtis, – ar visą laiką linguoti į taktą, o gal klausytis muzikos susikaupus...

A.V.: Tai dar vienas būdas arčiau prieiti prie klausytojų. Aišku, būna, kad kas nors parašo tau internetu, tačiau čia buvo kur kas produktyvesnis pokalbis su klausimais, atsakymais ir buvimu kartu – gali matyti žmogų, jausti jo kūno kalbą. Buvome tikrai pakylėti.

Kas? "Golden Parazyth" albumo "Sad Human" pristatymas.

Kur? Kauno "Žalgirio" arenos amfiteatre.

Kada? Lapkričio 18 d. 20 val.