Kauno valstybiniame muzikiniame teatre intensyviai ruošiamasi didelei premjerai – Otto Nicolai operai "Vindzoro šmaikštuolės".

Pastatyme pasirodys ne tik žymiausi Lietuvos operos solistai – į kūrybinį procesą įsiliejo ir pasaulyje įvertintų kūrėjų komanda iš Italijos: choreografas, režisierius Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Carla Ricotti.

Mintimis apie premjerą, savo originalius darbo metodus ir pasaulines šokio tendencijas sutiko pasidalyti teatre, kai pats darbų įkarštis, pagautas "Vindzoro šmaikštuolių" choreografas ir režisierius G.Santucci.

– Šokate tiek klasikinį, tiek modernųjį šokį, kurio mokėtės Romoje ir Niujorke. Kuri šokio kryptis jums artimesnė? Galbūt esate pastebėjęs šokio tarp šių skirtingų žemynų skirtumų?

– Dar teko šokio mokytis ir Rusijoje, Sankt Peterburge. Bet daugiausia kaip choreografas esu dirbęs Europos šalyse. Savo karjerą pradėjau kaip baleto šokėjas, tačiau vėliau pasukau moderniojo šokio, kurį aš labiau myliu negu klasikinį, link.

Pradėjau labiau tyrinėti patį judesį, o ne techninius dalykus. Šiuo metu kaip choreografas tyrinėju skirtingus judesio, atėjusio iš šokio technikos, kurios mokiausi Niujorke, metodus. Italijoje šokio pradėjau mokytis Florencijoje, vėliau persikėliau į Romą, kur dirbau daugelyje baleto šokio kompanijų ir televizijoje. Devintąjį dešimtmetį daug šokome televizijoje, vėliau išvykau į Niujorką, kur radau šiuolaikinį šokį. Mokiausi O.Nicolai šokio mokykloje – išmokau tikros šiuolaikinio šokio technikos, kuri man dabar yra kaip Biblija. Tuomet sugrįžau į Europą ir savo karjerą tęsiau labiau orientuodamasis į modernųjį šokį.

Kai buvau jaunas, girdėdavau sakant: "Šiuolaikinis šokis skirtas tiems, kurie negali šokti klasikinio." Aš su tuo nesutikčiau. Šiuolaikinis šokis kai kuriais aspektais yra kur kas sunkesnis nei klasikinis, be to, norėdamas šokti šiuolaikinį šokį pirmiausia turi išmokti klasikinį.

– Kalbant apie Italiją, kokia dabar joje šiuolaikinio šokio situacija? Ar jis populiarus?

– Dabar Italijoje yra populiaru dirbti su tuo, kas yra nauja. Bet tai, kas yra nauja, iš esmės visai nėra nauja. Mes turime šiuolaikinį šokį, kuris atrodo itin senamadiškai, jame naudojamas senokas judesio metodas. Šiuolaikinis šokis Europoje, pvz., Belgijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Šiaurės Prancūzijoje, kur yra daug šokio kompanijų, labiau orientuotas į tai, ką aš vadinu šiuolaikišku šokiu Amerikoje. Tikrai šiuolaikiško šokių kompanijų dar yra Izraelyje, Tel Avive.

Dabartiniame šiuolaikiniame šokyje labiau yra tyrinėjamas judesys. Man klasikinis šokis reiškia švarus, geras, gražus. Europoje mes neturime tiek daug gerų klasikinio šokio kompanijų. Yra didieji teatrai kaip Rusijoje, kurie turi klasikinį repertuarą, Paryžiaus opera, Štutgarto, Berlyno, Helsinkio teatrai, bet ne tiek daug. Klasikinį šokį labai sunku atlikti švariai ir tinkamai. Ir kai šoki klasikinį šokį, jis ne visada yra visiškai klasikinis. Man tai nelabai patinka.

Tikro šiuolaikinio šokio, pagrįsto ieškojimais, Italijoje labai mažai – daug kas tiesiog sukomercinta, nukopijuota iš televizijos. Daug kompanijų dirba greitai, nesistengdamos kažką atrasti, tai labiau panašėja į aerobiką ir pan. Aš visada savo šokėjus mokau šokti basomis (daug kas šoka su kojinėmis), pajusti vietą ir kūrinį visu kūnu, vidumi.

– Šiandien sunku yra būti originaliam. Daug kas susimaišę ir supanašėję. Žvelgiant į jūsų gausią kūrybą, regis, žinote, kaip atrasti kažką naujo. Kaip jums tai pavyksta?

– Ačiū (juokiasi). Bet manau, kad surasti kažką naujo yra be galo sunku. Dirbdamas su judesiu naudoju savo patirtį dramos teatre. Naudodamas šokio techniką, kurios esu išmokęs Amerikoje ir kuri kiek nauja Europoje, stengiuosi surasti idėją, o kai ją surandu, neriu į knygas, ieškau atsakymo, kuo ir kaip ši idėja man pasitarnaus.

Viskas yra susiję su kultūra, gal labiau net ne su šokio, o su žmonijos kultūra. Bandau suprasti, kodėl tam tikras judesys yra susijęs su mano idėja, su tuo, ką aš darau. Pateiksiu pavyzdį. Kai buvau choreografas istoriniame televizijos seriale "Roma", kiekvieną dieną parodydavau savo darbą keliems režisieriams, prodiuseriui, istorikui (buvo statoma apie senovės Romą), kostiumų dizainerei, scenografui – 10–20 žmonių, jie visi manęs klausinėjo, kodėl aš vienaip ar kitaip darau. Stengiausi surasti kiekvieno mažo žingsnelio prasmę ir ją paaiškinti. Senosiose knygose apie Romos imperiją rinkau užuominas apie judesį, turėjau nusikelti į Senovės Romą, jos kultūrą, – visa tai panaudojau filme. Atrasti judesį per kultūrinius dalykus yra kažkas nauja, bet iš esmės tai nėra nauja. Nemanau, kad egzistuoja naujas judesio stilius. Galbūt tai tik naujas būdas jį atrasti.

– Galbūt įžvelgiate šokio meno ateityje tendencijas?

– Atsakysiu tokia impresija. Mano jaunesnė sesuo yra šiuolaikinio šokio šokėja. Ji neseniai grįžo iš Prancūzijos Gvianos. Ji moko šokio ir visą laiką man sako, kad šoka visi žmonės, bet kurio amžiaus, bet kurio kultūrinio ar socialinio sluoksnio. Visi juda, šoka. Yra daug šalių, kuriose šokis vis dar gimsta iš stipraus jausmo. Manau, kad šios valstybės šokiui suteikia daugiau energijos.

Aš šokį skirstau į dvi kategorijas. Dirbau televizijoje ir muzikiniame teatre Italijoje, kur yra rodoma kažkas panašaus į judesio šou. Jie daro aukštus techninius dalykus, tarsi norėdami pasakyti, kad yra geri ir patys geriausi. Tai labai gražu, bet tai yra tik šou. Šiuolaikinis šokis yra labiau susijęs su tam tikra prasme, jausmais, judesiu, tad mes nesiekiame šou. Tarkime, kurdamas choreografiją miuziklui "Satyricon" (režisierius R.Giordano), įtraukiau daug šokio, dėmesį skirdamas judesiui ir nekurdamas šokio elementų taip, kaip yra įprasta miuzikluose. Spaudos konferencijoje šaukė: "O, tai yra nauja – turime miuziklą su nemuzikiniu šokiu." Visada stengiuosi atsiriboti nuo šou aspekto.

– Kas jums svarbiau šokyje – archetipas, mitas, modernybė, dekonstrukcija ar dar kažkas kitas?

– Manau, kad viso to mišinys. Dar labai svarbi yra archeologija. Mėgstu pirkti knygas apie architektūrinius ir istorinius dalykus, paveikslus. Einu į sendaikčių turgų. Tai vieta, kur aš randu savo idėjų, nes šiuose turguose žmonės įdomiai juda. Daiktų jie ieško atskirai. Tu gali matyti, kaip ieškodamas susitelkia vienas žmogus ir kaip jis juda su kitais. Aš naudoju tokį judėjimą, nieko ten nedarau, tiesiog vaikštinėju ir dairausi. Man patinka ir šiuolaikinis menas, tad dažnai einu į parodas: šiuolaikiniai kūriniai yra labai įdomūs, jie kalba apie tai, kas vyksta šiandien. Mėgstu kai ko pasisemti iš šiuolaikinio meno. Kažkam tai nepatinka, bet tai yra nauja ir tai yra menas.

– Esate ir režisierius.

– Sakyčiau, kad režisieriumi tapau anksčiau nei choreografu. Anksčiau buvau gimnastas ir atlikdamas kai kuriuos pratimus pasiekiau geresnių rezultatų nei kiti draugai, nes juos atlikdavau tam tikru būdu. Nebuvau geresnis už kitus, tiesiog mano pratimai atrodė geriau. Nuo jaunystės režisuodavau savo sesers, tuomet dar šokusios baletą, pasirodymus. Šokio mokykloje aš jai vis nurodydavau jos judėjimo trajektoriją scenoje ir pan. Taigi buvau pasiruošęs dirbti režisieriumi.

Ir dar galėčiau pridurti, kad visada mėgau grožį. Esu iš Toskanos, kur auga alyvos, vynuogių sodai, rožės. Stebėjau visą šį gamtos grožį ir judėjimą jame – todėl mane visada domino veikla, susijusi su grožiu ir judėjimu. Kai sukūriau savo pirmą šokio spektaklį, man buvo septyniolika.

Būti ir režisieriumi, ir choreografu vienu metu yra ir naudinga, ir sudėtinga. Šios sritys viena kitai gelbsti. Choreografai dažniausiai klauso režisieriaus nurodymų. Režisierius ir pati opera nurodo tam tikrą kiekį muzikinių numerių. Režisierius dirba su aktoriais ir dainininkais, o choreografas – su šokėjais. Aš turiu vienu metu dirbti abu darbus. Ir tai labai sudėtinga. Šokėjai ir choreografas užima erdvę, tačiau toje pačioje erdvėje turi būti ir solistai. Taigi paprastai šokėjai skundžiasi, nes neturi pakankamai erdvės. Solistai taip pat skundžiasi, nes jie negali būti savo vietoje. Niekada neturime pakankamai erdvės ir laiko, visada skundžiamės. Negerai ir tai, kad didieji teatrai turi repeticijų salę, kuri yra mažesnė nei pagrindinė.

– Kiek svarbus šokis yra Kaune statomose "Vindzoro šmaikštuolėse"?

– Labai svarbus! Šokio numeriai yra itin įtraukiantys. Visi elementai šioje operoje yra svarbūs, susiję vienas su kitu, jie kuria linksmą atmosferą. Aš įvedžiau labai daug šokio, nes tai komiška opera. Judesiai bus linksmi, privers tokius būti ir pačius atlikėjus. Įtraukiau mažų šokio scenų, bus ir šiuolaikinės akrobatikos numerių. Operoje susijungs istorija, klasika ir šiuolaikiškumas.

Kaip choreografui ir režisieriui man svarbūs šie žodžiai – komunikacija, pagarba ir jausmai. Žmones, su kuriais dirbu, taip pat ir žiūrovus visada bandau sutikti su šypsena ir suprasti, kokie yra jų norai, prioritetai, stengiuosi įsiklausyti. Neateinu į darbo vietą ir nerėkiu, kad aš esu režisierius ir dabar darykite tai, ką aš liepsiu. Bandau suprasti, ką jie sako, duoti patarimą, perteikti savo požiūrį.

Teatras egzistuoja tik todėl, kad yra ir auditorija. Su ja mes turime komunikuoti. Todėl ir aš stengiuosi kurti išbaigtą teatrą, kuriame svarbų vaidmenį vaidina ir auditorija. Tikiuosi, žmonės supras tai, jausis komfortiškai ir bus laimingi.

Daugiaplanis kūrėjas

G.Santucci – įvairialypis menininkas. 1984–1992 m. jis šoko įvairiuose Romos, Neapolio, Taorminos, Urbino ir Triesto teatruose bei keliuose Niujorko šokio kolektyvuose. Vėliau jis dirbo Rubė nacionaliniame choreografijos centre, buvo Bellini teatro (Katanija) baletmeisteris, mokė klasikinio ir moderniojo šokio keliose Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių mokyklose.

Jis taip pat mokytojavo daugelyje dramos ir muzikos mokyklų, Romoje ir Trieste kurį laiką dirbo muzikinio teatro režisieriaus padėjėju, o netrukus ir pats tapo pripažintu režisieriumi.

G.Santucci kūrybinėje sąskaitoje – įspūdingas darbų sąrašas. Jis kūrė choreografiją tokiems kino filmams, kaip "Nuotakos kelionė" (1997, Venecijos festivalio Auksinio liūto apdovanojimas), "Balandis", "Matilda", "Pinokis", "Moana"; dramoms "Satyrikonas", "Paukščiai (pagal Aristofaną)"; literatūros kūrinių adaptacijoms "Pragaras" (pagal Dante's "Dieviškąją komediją"), "Žmonės ir dievai", "Atminties sapnai"; operoms ("Karmen" Helsinkyje, Lozanoje ir Japonijoje, "Traviata" Prahoje, Lozanoje ir Ankonoje, "Hugenotai" Martina Frankoje, "Lahoro karalius" Venecijos La Fenice teatre, "Pikų dama" Tulūzos Kapitolijaus teatre), operetėms, miuziklams, televizijos serialams, komerciniams reklamos klipams ir televizijos šou.

G.Santucci nuolat bendradarbiauja ne vien su Italijos teatro, kino ir televizijos kompanijomis. Jam yra tekę dirbti ir Graikijoje, Ispanijoje, JAV, Prancūzijoje, Rusijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje.