Nesu didelė H.Berliozo gerbėja. Bet esu didelė Edgaro Montvido gerbėja. Ilgame visų mano girdėtų tenorų sąraše jo balsas ir interpretacija užima pirmą vietą. Tebūnie H.Berliozas. Su balsais taip jau būna: nesvarbu, ką dainuoja, svarbu kaip. Tembro grožis, vokalinės technikos tobulumas, frazių pabaigimas, muzikinės ir dramatinės formos vienybė, – visa tai su kaupu atlieka E.Montvidas, ne tik dainuojantis, bet ir galvojantis, brandus ir vis dar tobulėjantis operos solistas.

Bet štai H.Berliozas, tiksliau, gyvas ir nenuspėjimas jo atlikimas Kaune viršijo visus mano lūkesčius. Niekada negalvojau, kad H.Berliozas gali būti toks įdomus.

1845 m. parašytas "Fausto pasmerkimas" pasaulyje atliekamas dažnai, o pas mus skambėjo, rodos, 2006 m. ir dabar Kaune buvo atliekamas tik antrą kartą. Šio kūrinio žanras neaiškus. Autorius jį pavadino dramatine legenda, bet šitoks pavadinimas, sutikite, neapibūdina jokio muzikos žanro, veikiau – literatūros, lyg nuoroda į programinę muziką, tokią romantinę nuostatą garsais "papasakoti" žodžiais aprašytą siužetą. Sakote, vokalinis kūrinys negali būti programinis, nes be pavadinimų (programos) jame dar yra ir teksto? Tuomet tenka rinktis tarp operos ir oratorijos (arba kantatos). Kalbant apie "Fausto pasmerkimo" žanrą dažnai pasirenkama pastaroji: tik trys solistai ir net du chorai, didžiulis choro ir orkestro vaidmuo lemia, kad kūrinys suvokiamas kaip statiškas, tiesiogine prasme: solistai ir chorai stovi kaip prikalti ir scenoje nieko nevyksta. Tačiau, jei dėmesį atkreipsime į autoriaus pavartotą žodį "dramatinė", mūsų požiūris gali pasikeisti. Būtent tai ir įvyko Kaune: išgirdome ir tam tikra prasme net išvydome tikrą operą. Operą, kuriai nereikėjo ne tik režisieriaus, bet, pasirodo, nereikėjo nei programos žinoti: viską padarė muzika.

Išgirdome ir tam tikra prasme net išvydome tikrą operą. Operą, kuriai nereikėjo ne tik režisieriaus, bet, pasirodo, nereikėjo nei programos žinoti: viską padarė muzika.

Programos Kauno klausytojai ir neturėjo: filharmonija išleido minimalistinę programėlę, kurioje, be bendrų, anonsuose ne sykį kartojamų frazių, kitos informacijos nebuvo. Bet tai visiškai nesutrukdė sekti scenoje besivystančio nuotykio. Nereikėjo siužeto, libreto, dalių pavadinimų, teksto vertimo. Dramą sukūrė dirigentas Gintaras Rinkevičius bei solistai E.Montvidas ir Rubénas Amorettis. O tai, kad šių trijų muzikų supratimas apie dramą akivaizdžiai skiriasi, ir padarė visą reikalą tokį nenuspėjamą.

G.Rinkevičius yra tikras dramos meistras, tiksliau, dramatinių efektų virtuozas – po populiaraus "Vengrų maršo" griausmo klausytojai nesusilaikė ir paplojo. Tiesa, tose partitūros vietose, kur patetikos mažiau, o sudėtingumo, ypač ritminio, daugiau, visokių nutikimų buvo (vienu momentu net staiga padaugėjo mušamųjų instrumentų). Bet tikrai ne šie maži nutikimai lėmė, kad H.Berliozo muzikos buvo lengva ir įdomu klausytis, o tai, kaip puikiai G.Rinkevičius jaučia, žino ir nieko nepaisydamas sugeba išlaikyti aiškią bei vientisą kūrinio formą.

E.Montvido kuriama drama kiek kitokia: tai vidinis jo personažo – Fausto – dramatizmas, išreiškiamas meistriškai valdomo balso artikuliacijos bei garso skalės. Tačiau, dažnai dirbdami kartu, dirigentas ir solistas taip vienas prie kito prisitaikė, kad orkestro patetika ir vokalo nuosaikumas vienas kitam visiškai netrukdo, orkestras niekur (jokia prasme) balso neužgožia.

Bet štai scenoje pasirodo Mefistofelis. R.Amorettis – patyręs operos solistas iš Ispanijos, labai gerai žinantis Mefistofelio partiją ir atliekantis ją taip, kaip per savo ilgą karjerą yra įpratęs. Tad reikalai ėmė klostytis vis sunkiau ir įdomiau: orkestras ir dirigentas, rodos, nebuvo pasiruošę solisto gaudimui. Galiausiai, kūrinio pabaigoje, svečio balsas visiškai paskendo orkestro ir choro skambesy. Mefistofelis buvo nugalėtas. Nesu tikra, ar tokia siužeto pabaiga buvo H.Beriozo numatyta. Bet iki tol Mefistofelis džiugino klausytojus ir žiūrovus savo drama: jis stovėjo, sukinėjosi ir gestikuliavo taip, lyg būtų tikros, senamadiškos operos scenoje, žodžiu, "vaidino". Jo balsas skambėjo maloniai, ypač žemesniuoju registru, o operatinis (kad tik nepasakyčiau "operetinis") meistriškumas buvo akivaizdus.

Trečiojo – Margaritos – vaidmens atlikėja, jauna mecosopranas Milda Tubelytė, vokiečių Braunšvaigo miesto teatro trupės narė, prie scenoje kuriamos dramos tiek neprisidėjo, bet užtat – prie to, kad antra koncerto dalis vystėsi kur kas lengviau. Solistės balsas minkštas, lygus, be jokios vibracijos, vienodai stiprus ir švelnus visuose registruose, tad užbūrė klausytojus nuo pat pirmos arijos. Belieka jai palinkėti kuo greičiau išsiveržti iš jos repertuarinio teatro į platesnius muzikos vandenius (beje, pradžioje, kai "Fausto pasmerkimo" atlikimas Lietuvoje tik buvo anonsuojamas, Mefistofelio ir Margaritos vaidmenims buvo numatyti kiti solistai: Kostas Smoriginas ir Justina Grindytė).

Ir pabaigai – šiek tiek apie Kauno valstybinės filharmonijos specifiką. Kauno klausytojai yra ypatingi, absoliuti dauguma – pensininkai ir kuklūs gyvos klasikinės muzikos išalkę žmonės. Jie neišperka net 20 eurų kainuojančių bilietų gerosiose vietose, bet užtat visas salės galas – balkone, po balkonu ir užkaboriuose – būna sausakimšas. O unikali Teisingumo rūmų salės akustika tokia, kad ir po balkonų sėdėti visai gerai. Kur kas daugiau išbandymų per simfoninį koncertą tenka kaip tik sėdintiesiems gerosiose vietose: milžiniškas orkestro garsas krenta tiesiai jiems ant galvų ir tik paskui kiek sušvelnėjęs prasiskverbia po balkonu. Ir tai dar visai nedidelis orkestras – ir toks vos telpa Kauno filharmonijos scenoje. Sunkiai choro tribūnoje išsiteko du chorai – Kauno valstybinis ir vilniečių "Ažuoliukas".

Taigi, Kauno filharmonijos klausytojai: orūs seneliai ir močiutės, šiai ypatingai progai išsipuošusios ir net pasidariusios šukuosenas; vienas kitas studentas, atlikėjų giminės ir pažįstami. Kviestinių ponų, turtingų verslininkų, įtakingų politikų ar žinomų televizijos žvaigždžių Kauno filharmonijoje nepamatysite. Atlikėjai į sceną išeina tiesiai iš fojė koridoriaus ir į tą patį koridorių grįžta, tad per pertrauką pirmiausiai susiduri su kokia violončele ar valtorna, o paskui gali kartu su choristais ir orkestrantais pastovėti eilėje į bufetą arba parūkyti gatvėje. Koncertui pasibaigus, klausytojams dar nespėjus rūbinėje atsiimti striukių bei paltų, atlikėjai išeina pro juos į gatvę, nuo stačių rūmų laiptų sunkiai nuneša būgnus ir kontrabosus. Nuo Teisingumo rūmų į Vilnių pajuda jų autobusai, o nuo L.Sapiegos gatvės visuomeninio transporto stotelės – dėkingų klausytojų pilni troleibusai bei autobusai. Vieni kitiems pamojuoja. Pasidalija įspūdžiais. "Galvojau, man širdis sustos nuo muzikos. Tai bent kūrė žmonės prieš 200 metų!" – stotelėje sako garbaus amžiaus kaunietė ir pasiramščiuodama lazdele sunkiai lipa į troleibusą. H.Berliozas būtų patenkintas.