Susipažino Peterburge

"Būti iškilaus žmogaus, kūrėjo žmona, jo gyvenimo drauge – nelengva, nedingti jo šešėlyje – dar sunkiau. Honoratai tai pavyko. Ji buvo lygiavertė T.Ivanauskui asmenybė. Ir jis tai labai vertino – vadino ją bendraminte ir bendradarbe", – prisimena D.Vailionytė. Knygą "Honorata" jos autorė vadina skolos grąžinimu primirštai šviesuolei.

Rinkdama medžiagą knygai apie savo tėvą botaniką, vieną iš Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto steigėjų, T.Ivanausko bendramintį, bičiulį ir kaimyną Liudą Vailionį, D.Vailionytė teigia įsitikinusi ne tik T.Ivanausko, bet ir Honoratos dideliais nuopelnais Lietuvai. "Svarbus ne tik T.Ivanausko kaip gamtininko indėlis. Labai didelis ir jų abiejų įnašas į lietuvybės atkūrimą. Be to, aktyvi visuomenės veikėja H.Ivanauskienė buvo šviesiausių to laikmečio pedagoginių idėjų skleidėja  Lietuvoje, didelė patriotė", – sako D.Vailionytė.

Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė (1891–1949) ir Tadas Ivanauskas (1882–1970) susipažino Peterburge. Honoratos tėvas, geležinkelio tarnautojas, su šeima XX a. pradžioje į ten persikėlė iš Radviliškio. Iš bajorų Daugėlų kilusių Paškauskų namuose kalbėta lenkiškai, tačiau Honoratos lankyta mokykla prie Šv.Kotrynos bažnyčios, tapusios Peterburgo lietuvybės centru, bendravimas su kitais lietuviais lėmė jos apsisprendimą būti lietuve, kalbėti lietuviškai, dirbti Lietuvai. Peterburge studijavusi gamtą, matematiką, baigusi aukštuosius kursus – įgijusi aukščiausią to meto Rusijoje moterims leistiną išsilavinimą, Honorata dirbo vaikų darželiuose. Čia susipažino su T.Ivanausku – jaunu, tačiau savo darbais zoologijos srityje jau garsėjusiu gamtininku.

T.Ivanauskas į Peterburgą sugrįžo baigęs gamtos studijas Sorbonos universitete Paryžiuje, čia baigė Peterburgo universitetą. Peterburge T.Ivanauskas įkūrė Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją "Zootom", kurioje buvo ruošiami zoologijos, botanikos, anatomijos, minerologijos preparatai.

Rasotos rožės siuntiniuose

Pasak D.Vailionytės, tuomet, kai Honorata dar tik flirtavo su T.Ivanausku, iš jo tėviškės Lebiodkoje (dabartinė Baltarusijos teritorija), kur jis dažnai lankydavosi, į Peterburgą plaukė rožių puokštės siuntiniuose. Honoratą stulbino Tado sugebėjimas išsaugoti gėlių gaivumą samanose: atidarius siuntinius, ant rožių dar spindėdavo rasa.

1913 m. Honorata ir Tadas susituokė liuteronų bažnyčioje Vilniuje. "Jie sąmoningai apsisprendė keisti tikėjimą, siekdami gauti bažnytinę santuoką. Juk T.Ivanauskas kartą jau buvo vedęs – lenkę Marilę", – pirmąją santuoką primena D.Vailionytė.

Pasak knygos autorės, Honoratos giminė nebuvo patenkinta šiomis vedybomis, tačiau mylimai dukrai greitai buvo atleista, bėgant laikui Paškauskai priėmė ir T.Ivanauską.

Dar porai gyvenant Peterburge, Honorata lydėjo vyrą į kai kurias ekspedicijas: į Šiaurę (Murmanską, Šiaurės Norvegiją, Archangelską), į Belovežo girią stebėti stumbrų.

Po 1917 m. revoliucijos T.Ivanauskas svarstė, į kurią šalį trauktis. Jo darbai, "Zootom" preparatai buvo žinomi Vakarų Europoje, užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis – ten apsigyventi kvietė ir T.Ivanausko teta. "Kad aš 1918 m. grįžau į Lietuvą – tai mano žmonos Honoratos nuopelnas", – yra prisipažinęs gamtininkas.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Honoratai nekilo abejonių, kad reikia įsitraukti į valstybės atkuriamąjį darbą. Pora pirmiausia apsistojo T.Ivanausko tėvų dvare Lebiodkoje. Tačiau 1919 m. Baltarusija buvo okupuota, dvaras nacionalizuotas. "Tada Honorata ir Tadas susikrovė vaikų auklėjimui, mokytojavimui skirtas priemones, pasikinkė arklį ir išvažiavo į Lietuvą, Honoratos manymu, vykdyti švenčiausios pareigos – kurti Pietryčių Lietuvoje lietuvišką mokyklą. Ją atidarė dabartinio Varėnos rajono kaime Musteikoje, – pasak D.Vailionytės, dažnai neteisingai skelbiama, kad vien T.Ivanauskas Musteikoje atidarė lietuvišką mokyklą. – Ten labai svarbus ir Honoratos vaidmuo – juk ji tai mokyklai vadovavo. Tadas vaikus pažindindavo su gamta, vesdavosi juos į girią. Kitų dalykų vaikus mokė būtent Honorata." Iš Musteikos į Kauną T.Ivanauskas parsivežė nemažą kolekciją paukščių iškamšų. Šie eksponatai tapo Zoologijos muziejaus pradžia.

Lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą. 1919 m. pavasarį lenkai, užėmę Vilnių, įsiveržė ir į Musteiką. Nušovė vieną lietuvių patriotą, sugriovė lietuvišką mokyklą, siekdami suimti, ieškojo ir T.Ivanausko, nes jis, apsisprendęs būti lietuviu, buvo tapęs Lenkijos priešu. T.Ivanauskui pavyko pabėgti į Kauną, o Honorata pasitraukė į Vilnių. Čia dirbo lietuviškoje gimnazijoje, Spaudos biure, vėliau tapusiame naujienų agentūra ELTA. Vilniuje tuo metu vyko didelis lenkų teroras prieš lietuvius, ypač – inteligentus, mokytojus. Jie buvo persekiojami, plėšiami jų butai, būta ir užpuolimų. Matydama, kad Vilniuje jai gresia suėmimas, 1920 m. H.Ivanauskienė pasiprašė atleidžiama iš lietuvių gimnazijos ir atvažiavo pas vyrą į laikinąja sostine tapusį Kauną. Čia T.Ivanauskas jau buvo įkūręs Gamtos tyrimų stotį, vėliau tapusią daugelio lietuviškų organizacijų, Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrimo centru.

Ugdė jaunąją kartą

Tarpukariu Ivanauskai daug nuveikė skatindami jaunosios kartos pilietiškumą, lietuvybę. Šią veiklą jie vykdė per Šaulių sąjungą. "Partijas Ivanauskai suvokė kaip nieko gero neduodančias. Jie tikėjo, kad tik visuomeninės organizacijos gali padėti atkurti Lietuvą. Todėl T.Ivanauskas dalyvavo sudarant Šaulių sąjungos įstatus, o Honorata kartu su V.Putvinskio žmona Emilija tapo viena pirmųjų Šaulių sąjungos narių moterų. "Žvelgiant šių dienų akimis, gali atrodyti keistai, tačiau tais laikais svarstyta, ar moterys gali būti Šaulių sąjungos narės. Vyrai tvirtino: sukarintoje organizacijoje moterims ne vieta. O Honorata gynė: moterys, kaip visi šauliai, gali ir sportuoti, ir ginti tėvynę", – prisimena D.Vailionytė. Pasak jos, Šaulių sąjunga, tarpukariu turėjusi apie 60 tūkst. narių, padarė labai didelį darbą sulietuvinant Lietuvą. O per Šaulių sąjungą ugdant jaunąją kartą daug nuveikė ir H.Ivanauskienė.

Siekdama susipažinti su naujausiomis vaikų auklėjimo idėjomis, H.Ivanauskienė lankėsi užsienio šalyse. Čekoslovakijoje susipažino su Sakalų judėjimu, Italijoje – su Marija Montessori, užsidegė jos idėjomis, atvežė jas į Lietuvą – tapo pirmąja Lietuvos montesorininke, vėliau vis dėlto perėmė Friedricho Fröbelio idėjas. Kaune Honorata ėmė rūpintis miesto pakraščių vaikais. "Ten gyveno darbininkija, daugelis kalbėjo lenkiškai, Žaliakalnyje – rusiškai, Šančiuose – vokiškai. Pakraščių vaikai – purvini, dažnai ir neprižiūrėti. Honorata nusprendė per Šaulių sąjungą jiems organizuoti vasaros užsiėmimus. Iš pradžių jos didžiausias rūpestis buvo rasti vaikams auklėtojas. Ieškota šeimų nesukūrusių panelių – kad jos galėtų rimtai atsidėti darbui. Be to, reikalauta, kad jos būtų inteligentiškos, tvarkingos, gražiai atrodančios – gyvas pavyzdys vaikams. Tos panelės su vaikais dirbo keturiose aikštelėse: Vilijampolėje, Aleksote, Šančiuose, Žaliakalnyje (Ąžuolyne). Visą vasarą vaikams ten vykdavo užsiėmimai. Honoratai būdavo didžiausias malonumas, kai tie vaikai dainuodavo ne lenkiškas ar rusiškas, o lietuviškas daineles", – pasak D.Vailionytės, tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje organizuoti vaikams kultūringą vasaros poilsį.

H.Ivanauskienės organizuota veikla buvo masinė – vasarą joje būdavo užimama apie 800 vaikų.

Visuomenės veikėja organizavo ir atmintinų medžių sodinimo šventes Kaune, įgavusias platų mastą. Pirmojoje tokioje šventėje 1921 m. Karo muziejaus sodelyje buvo sodinami Laisvės medis, Vilniaus medis ir pan. Šventėje dalyvavo tuometis prezidentas Aleksandras Stulginskis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti.

Turėjo moteriško žavesio

Obelynę, tuomet – apleistą Marvos dvaro užkampį, Ivanauskai įsigijo 1923 m. Čia T.Ivanauskas užsiėmė sodininkyste. Į šį darbą įsijungė ir Honorata. Jie abu sodino alėjas, kurių Obelynėje buvo dvylika: eglių, lazdynų, šermukšnių, liepų, bijūnų, rožių ir kitos. "Kur kokius medžius sodinti, sprendė Honorata. Alėjos ir gėlynai buvo jos užsiėmimas, viskas buvo daroma jai vadovaujant. Tiesa, rožių alėja, tuometis Obelynės pasididžiavimas, buvo T.Ivanausko prerogatyva", – sako D.Vailionytė.

Obelynėje nuolat būdavo pilna svečių: muzikantų, poetų, kitų šviesuolių. Nors T.Ivanauskas buvo labai įdomus žmogus ir pašnekovas, vis dėlto, be Honoratos, nebūdavo kam užimti svečių. "Honorata buvo žinanti, ko nori, moteris. Labai kultūringa, visapusiškai išsilavinusi. Mėgdavo originaliai apsirengti, elegantiškai atrodyti. Ji visada turėjo moteriško žavesio, darė įspūdį, buvo įdomi pašnekovė", – apibūdina knygos autorė. Dažnas svečias Obelynėje buvo istorijos profesorius Ignas Jonynas, su kuriuo T.Ivanauskas mėgo kalbėtis istorinėmis temomis. "O Honorata linko į menus, filosofinius apmąstymus – ji net rašė filosofinius apmąstymus, poeziją. Honorata mėgo jaunimą. Kai aš mokiausi vyriausioje gimnazijos klasėje, ji kviesdavo pas ją užeiti, pasikalbėti kartu su draugais. Kai studijavau Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija – red. past.), lankiau paskaitas pas Levą Karsaviną, jos man darė didžiulį įspūdį. Honoratai sakiau: teta, pasikvieskime L.Karsaviną į Obelynę. Ji atsakė: ką tu, vaikeli, mums reikia dar daug košės suvalgyti, kad galėtume su L.Karsavinu kalbėti – juk tai toks eruditas. Nors ir pati H.Ivanauskienė buvo didelė eruditė. Pradėjusi rašyti poeziją, ji labai nedrąsiai, tik mažoms kompanijoms skaitydavo. Dažnai, ką parašiusi, atnešdavo paskaityti į mūsų namus", – pasakoja į tėvų namus Obelynės kaimynystėje gyventi sugrįžusi D.Vailionytė.

Optimizmo nestokojusi, tikėjusi, kad žmogus pats yra savo gyvenimo šeimininkas, H.Ivanauskienė su kaimynais Vailioniais kartais pasidalydavo ir ne tokiomis šviesiomis mintimis. "Kartą Honorata pasiskundė: jai per sunku, niekas jos nesupranta – visi iš jos tik reikalauja, o niekas nepagalvoja, kad jai gal per sunku, kad ji absoliučiai viena, niekas jos negina. Aš pagalvojau: tokia stipri moteris, o taip kalba", – prisimena knygos autorė.

Romanas sukėlė skandalą

H.Ivanauskienė daug nuveikė vaikų švietimo srityje, tačiau likimas nelėmė jai pačiai susilaukti vaikų. T.Ivanausko sūnus Jurekas iš pirmosios santuokos augo su motina Varšuvoje – jo ir Honoratos pastangos atsivežti ir auginti jį Lietuvoje liko bevaisės. Obelynėje augo Honoratos paimtas globoti kinų berniukas, kurį ji parsivežė iš Peterburgo. Čia vaiku atsikratė kinų kareiviai. Taip kinų tautybės mažylis tapo Algirdu Henriku Paškausku (pagal Honoratos motinos pavardę). "Honorata jį augino Kinijos patriotu. To kino nežavėjo gamta, želdiniai. Jį domino technika, kalbos, kurių jis išmoko Vokiečių gimnazijoje. Honoratos dėka jis įgijo gerą išsilavinimą – tapo teisininku-ekonomistu. Tačiau augintas ir auklėtas moterų, jis išaugo dendžiu: visada tvarkingas, elegantiškas, mandagus, išsilavinęs – mokėjo penkias kalbas, ir dar tokios išskirtinės išvaizdos – turėjo pasisekimą tarp moterų, – pasak D.Vailionytės, toks pasisekimas jam trukdė studijuoti: Algirdas Henrikas neišlaikė egzaminų. – Tada Honorata jį išsiuntė į Belgiją, kad jis ten tęstų ir baigtų mokslus. Ten jis baigė Aukštąją komercijos mokyklą, grįžo į Lietuvą, tačiau 1943 m., turėdamas Kinijos pilietybę, emigravo į Vieną."

Pasak D.Vailionytės, išvaizdus, iškalbingas, kiekvieną žmogų sugebėdavęs sudominti T.Ivanauskas taip pat turėjo pasisekimą tarp moterų: 1939 m. Vytauto Didžiojo universitete kilo skandalas: jauna mokslininkė Marija Natkevičaitė pradėjo lauktis jo vaiko. M.Natkevičaitę įsimylėjęs jaunuolis reikalavo T.Ivanauską kaip moterų gundytoją pašalinti iš universiteto. Matematikos-gamtos fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis su kitais posėdžiavo – sprendė, ką daryti. Vis dėlto profesorius T.Ivanauskas – vienas universiteto kūrėjų ir vienas pagrindinių dėstytojų. Jo paskaitose studentai netilpdavo auditorijoje – būdavo nusėstos ir palangės – visi jo godžiai klausydavosi.

Skandalas įsiliepsnojo tiek, kad T.Ivanauskui darėsi neįmanoma dirbti universitete. Tai išaugo į kovą tarp šeimos saugotojų ir moterų laisvių gynėjų. M.Natkevičaitė kreipėsi į teismą, kad šis išaiškintų, ar ji turi teisę toliau dirbti universitete. Ją gynė tuomečio VDU profesoriaus Antano Purėno žmona advokatė Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė. Teismas mokslininkę apgynė – išaiškino, kad ji turi teisę toliau dirbti universitete.

"Honoratai dėl to skandalo buvo labai skaudu, tačiau ji laikėsi išdidžiai: nekėlė skandalų, niekam nesiskundė. Ji kreipėsi į dekaną Z.Žemaitį, kuris buvo Honoratos ir Tado bendražygis nuo Vilniaus laikų, prašydama padėti sutvarkyti skyrybų dokumentus. Tai, kad Honorata ir Tadas neišsiskyrė, greičiausiai buvo Z.Žemaičio nuopelnas: jis, matyt, juos sutaikė. Greičiausiai suveikė ir tai, kad kuriant Obelynę ir jos daug darbo, širdies buvo įdėta. Ir Honorata grįžo į Obelynę", – knygos autorės žodžiais, gyvenimas tuomet vėl ėmė tekėti panašia vaga, nors Honoratai skaudžių situacijų buvo ir vėliau.

M.Natkevičaitei pagimdžius berniuką, T.Ivanauskas jį įsisūnijo. Perkėlus universitetą į Vilnių, ten išsikraustė ir jaunoji mokslininkė su sūnumi. "Tadas lankė sūnų Algį, gal ir globojo. Vasarą M.Natkevičaitė su kūdikiu atvažiavo į Kauną. Čia neturėjo kur su mažu vaiku dėtis. T.Ivanauskas klausė Honoratos: ar tu nieko prieš, kad aš atsivežčiau sūnų į Obelynę? Bet sūnus žindomas – negali būti atskirtas nuo motinos, taigi, gal galima atsivežti ir ją? Daug vėliau Honorata man prisipažino, kad jai po tokio Tado prašymo žemė išslydo iš po kojų. Ji nuvažiavo į Kauną, kur tarsi nesąmoningai užsuko į būrimo saloną. Honorata jau buvo linkusi priimti T.Ivanausko sūnų ir jo motiną. Tačiau būrėja pasakė: ruošiesi padaryti didžiausią nesąmonę – mesk tai iš galvos. Ir tada Honorata nepritarė Tado minčiai parsivežti sūnų", – pasakoja knygos autorė.

Užaugęs A.Ivanauskas tapo techninių mokslų atstovu. "Nors Tadas jį pripažino, periodiškai lankydavo jį ir M.Natkevičaitę Vilniuje, šiltų santykių, matyt, nebuvo", – pasak D.Vailionytės, tai bent iš dalies paaiškina, kodėl sūnus nesiekė išsaugoti jam priklausiusios Obelynės dalies – ją pardavė.

Priglausdavo persekiojamuosius

Baigiantis karui, Ivanauskams iškilo dilema: trauktis į Vakarus ar pasilikti? "Susidėjo daiktus, beliko tik sėsti į automobilį ir išvažiuoti. Vis dėlto Honorata nusprendė iš Obelynės nesitraukti, taip pasiliko ir Tadas", – prisimena D.Vailionytė.

Po karo Obelynėje rasdavo prieglobstį sovietų valdžios persekiojami asmenys. 1945 m. pas juos slapstėsi nepriklausomos Lietuvos diplomatas, užsienio reikalų ministras Petras Klimas, vėliau – iš Sibiro grįžusi Birutė Vileišytė-Tursienė su vaikais Gediminu ir Reda. "Dešimtmetis Gediminas liko gyventi Obelynėje. Honorata lietuviškai rašyti visiškai nemokantį vaiką paruošė mokyklai. Gediminą mokė: niekada nekerštauk, stenkis daryti gera", – pasakoja knygos autorė.

Kartą sumušta į namus įsiveržusių banditų, reikalavusių pinigų ir aukso, Honorata bijojo pasilikti Obelynėje: ji išsinuomojo kambarį Kaune ir į taip puoselėtą sodybą, parką nebesugrįžo.  T.Ivanauskas, universitetą perkėlus į Vilnių, dirbo ten, į Obelynę ir aplankyti Honoratos užsukdamas tik savaitgaliais. "Kartą jam užsukus aplankyti Honoratos, kaimynas pranešė: Honoratos jau nebėra – mirė nuo infarkto", – pasakoja Ivanauskų kaimynė.

Po Honoratos mirties T.Ivanauskas vedė savo sūnaus motiną M.Natkevičaitę, tačiau, pasak D.Vailionytės, ši santuoka greičiausiai tebuvo formalumas – pora labai greitai išsiskyrė.

Iš pradžių padėjęs savo sūnaus motinai daryti mokslinę karjerą, sovietmečiu T.Ivanauskas sulaukė ir jos pagalbos. "Gamtininkas buvo įskųstas sovietų valdžiai vieno karjeros siekusio savo mokinio. Jis kaltino, esą T.Ivanauskas užsiima genetika, neseka Trofimo Lysenkos, kurio idėjų laikėsi sovietinis gamtos mokslas, idėjomis. O M.Natkevičaitė, remdamasi moksliniais argumentais, T.Ivanauską gynė", – pasakoja knygos autorė. M.Natkevičaitė tapo genetikos dėstymo pradininke Lietuvoje, jos darbai du kartus įvertinti valstybine premija.

T.Ivanausko noras būti palaidotam Tabariškių kapinėse šalia Honoratos nebuvo išpildytas. "Šalia jau nebebuvo vietos – juk buvo praėję daugiau kaip 20 metų nuo Honoratos mirties. Be to, buvo nuspręsta, kad T.Ivanauskui reikia statyti išsiskiriantį paminklą, tam reikia daug erdvės. Jų kapai yra netoli vienas nuo kito, tačiau ne šalia", – užsimena D.Vailionytė.

Jos parašyta knyga "Honorata" šiuo metu dar leidykloje, artimiausiu metu ji turėtų pasirodyti knygynų lentynose.