Parodos iniciatorius, prisiekęs vinilinių plokštelių kolekcininkas, džiaugėsi eksponatų gausa ir atgyjančia analoginės muzikos kultūra.

– Kaip kilo idėja rengti šią parodą ir eksponuoti būtent pasakų plokšteles?

– Idėja brendo ganėtinai ilgai, bent porą metų. Aš pats domiuosi vinilinėmis plokštelėmis, bet daugiausia su muzikos įrašais. Iš pradžių buvo mintis rengti plokštelių mugę, kadangi dabar visa tai yra ant bangos, ir apie parodą pagalvojau. Lietuvoje tokia paroda, skirta būtent pasakoms, yra pirma, net Europoje to nebuvo. Pasakose užfiksuota mūsų istorija, tautosaka, šaknys, todėl tai tikrai vertinga. Amžinąjį atilsį močiutė mėgdavo man jas sekti, todėl prieš porą metų, kai paklausiau pirmų pasakų plokštelių, užplūdo nostalgija.

Kiek teko šnekėti su plokštelių platintojais, tai tie, kurie turi savo parduotuvę, sako, jog pasakos žmonėms vėl tampa įdomios. Vaikščiodamas po muges, pamatau tokių plokštelių, kurias galbūt man jau net būtų gėda pardavinėti, tačiau žiūriu, kad už jas prašo po kelis eurus. Matyt, toks mados laikas.

– Iš kur gavote eksponatų?

– Plokštelės supirktos iš kolekcininkų, parduotuvių, keletą jų skolinomės iš Martyno Mažvydo bibliotekos, o šiaip daugumą susipirkome. Maniau, kad daugiau reikės skolintis, bet beveik viską pavyko surinkti.

Labiausiai išskirtinės 1960–1970 m. plokštelės su lietuviškai verstomis pasakomis, išleistomis ne Lietuvoje, o Amerikoje, Kanadoje.

– Ar parodoje bus galima išvysti ir išskirtinių plokštelių?

– Labiausiai išskirtinės 1960–1970 m. plokštelės su lietuviškai verstomis pasakomis, išleistomis ne Lietuvoje, o Amerikoje, Kanadoje. Šios plokštelės yra vienos retesnių. Asmeninėje kolekcijoje, muziejaus fonduose jų neturime, tad skolinomės iš Martyno Mažvydo bibliotekos. Dar gana retos yra pasakos, išleistos sovietmečiu įrašų studijos "Melodija", jas beveik visas turime.

– Buvo tokių įrašų, kuriuos labai norėjote rasti parodai, bet nepavyko?

– Yra keletas retesnių. Pavyzdžiui, sovietmečiu viena roko grupė yra įgarsinusi pasakas. Jei roko muzikos kolekcininkai ir turi kokį jų egzempliorių, kažkas jį iškart ir nuperka. Tad nepavyko vienos iš šitų plokštelių rasti. Visa kita daugmaž surinkome.

– Ką dar, be vinilinių plokštelių, parodoje bus galima išvysti?

– Alytuje pristatytoje parodoje eksponuota ir garso aparatūra, patefonai, grotuvai, bet į Kauną atvežiau tik plokšteles, nes čia šiek tiek kitokios erdvės. Alytuje buvo didelė salė, tai ji visa ir užsipildė vien tik dėl plokštelių. Iš tikrųjų plokštelių parodoje yra daug: su iliustruotais viršeliais apie 70, o be iliustracijų – dar daugiau. Vien tik jas sudėlioti užima daug vietos.

– Pats jas kolekcionuojate?

– Aš niekada itin masiškai jų nekolekcionavau. Pirmas plokšteles parsivežiau dar prieš 15 metų, kai tos mados dar nebuvo. Tuomet gyvenau Anglijoje, kur nusipirkau pirmas plokšteles vien dėl to, kad man patiko jų viršeliai. Maniau, parsivešiu namo ir pasidėsiu kaip dekoraciją. Tai taip ir užsikabinau. Dabar jų turiu kokį tūkstantį. Dideliais kiekiais jų neperku, tiesiog, jei patinka koks atlikėjas, ir paimu jo plokštelę. Yra žmonių, kurie žiūri, kad visada būtų tik originalas – jei atlikėjas amerikietis, ir plokštelė būtinai iš Amerikos. Pažįstu žmonių, kurie visas santaupas išleidžia šitiems dalykams.

– Ką galėtumėte išskirti iš savo kolekcijos?

– Jei žiūrėsime muziką, roko atlikėjus, tai turiu, kurie man patinka ir ką Lietuvoje labai retai randu. "Deep Purple", "Whitesnake", "Uriah Heep" – mano kolekcijoje standartinė klasika. O jei noriu retesnės grupės ar atlikėjo, tiesiog dairausi jų internete arba Vakaruose. Kad pasakų plokštelės būtų geros kokybės, be subraižymų, taip pat reikia pasistengti. Sau net esu užsibrėžęs tikslą susrinkti visas pasakas, kurios yra išleistos plokštelėse.

– Lietuvoje yra pakankamai vietų plokštelėms nusipirkti?

– Yra tikrai nemažai vietų. Žinau, kad Kaune yra parduotuvė, Vilniuje taip pat kelios. Įsigyti ten plokštelių galima, bet žiūrint, kam ko reikia. O dėl parduotuvių Lietuvoje, dažniausiai ten yra labai daug popmuzikos. Jei nori kažkokio retesnio atlikėjo ar grupės, kuri nėra populiari, turi dairytis Vakarų Europoje. Internete dabar taip pat galima rasti daug įvairių plokštelių. Pažįstu žmogų, kuris turi parduotuvę Klaipėdoje, joje randu roko žanro plokštelių, kurios mane domina.

– Ar brangus malonumas klausytis šių įrašų?

– Visais laikais muzika buvo ganėtinai brangus dalykas. Kad ir kompaktinių diskų įrašai tuo metu, kai tik atkeliavo į mūsų šalį. Tuomet jie irgi brangiai kainuodavo, apie 60 litų. Tais laikais tai buvo tikrai brangus dalykas. O dabar naujas muzikos kompaktinis diskas nė 10 eurų nekainuoja. Apskritai nėra labai brangu. Na, o plokštelės tikrai pabrangusios. Mano manymu, kai kurių kainos yra pakeltos net iki beprotybės. Plokštelės kaina vidutiniškai siekia 10–20 eurų, bet kartais pamatai ir tokių, kurių kaina 25 eurai. Kokia retesnė, žiūrėk, ir dar brangesnė.

– Vis daugiau elektroninės technikos gamintojų skelbia po daugelio metų pertraukos pratęsiantys plokštelių ir patefonų gamybą. Ši kultūra atgyja ar vis dėlto niekada ir nebuvo mirusi?

– Ji pradėjo nykti apie 1980 m., kai po truputį atsirasdavo CD laikmenos, kurios vinilą ir išstūmė iš rinkos. Dabar, atrodo, žmonės yra pasiilgę artumo pojūčio su atlikėju. Mano manymu, ta muzika, kurią parsisiunti iš interneto, yra mirusi. O plokštelė – tai ne tik muzikos laikmena, bet ir meno kūrinys. Dėl to pasakų plokštelių parodoje eksponuoju praktiškai tik tas, kurios yra su iliustruotais viršeliais, sukurtais ganėtinai garsių menininkų.

– Nemažai melomanų teigia, kad garsas, sklindantis iš skaitmeninių laikmenų, niekaip neprilygsta analoginiam garsui. Kuo jis yra kitoks?

– Šiuolaikinės plokštelės, spausdinamos dabar, yra ta pati skaitmena, tik atspausta ant kitos matricos. Anksčiau, kai buvo erdvinio įrašymo studijos, kur garsą iš karto gyvai įrašydavo į plokštelę (dabar jų, ko gero, pasaulyje net nelikę), skirtumas buvo akivaizdus. Dabar vis tiek pirmiausia įrašo garsą į skaitmeną, tik paskui perkelia į plokštelę. Mano manymu, plokštelės pranašumas dabar yra tik tas, kad ji grodama sukasi 33 apsisukimų per minutę greičiu. Kaip mokslininkai teigia, tai yra priimtiniausias greitis žmogaus klausai, bet čia jau fizikos dalykai. Norint pajusti skirtumą, reikėtų ieškoti senesnio įrašymo plokštelių.

– Pastebėjote, kad šiais laikais daug jaunimo klausosi muzikos iš vinilinių plokštelių?

– Taip, dabar toks mados šauksmas. Dešimt metų jau laikosi ši mada, turėtų ji ir užsitęsti, nes plokštelių pardavimo tendencijos tik didėja. Manau, kad dar dešimt metų turime atsargai. O kaip bus ateityje, sunku pasakyti.

Kas? Paroda "33 apsisukimų per minutę greičiu "Kaip lapė vilką apgavo".

Kur? Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 30 d.