Jungtine menininkų paroda M.Žilinsko dailės galerijoje vakar prasidėjo IX Kauno bienalė "Unitekstas".

Bienalės žvaigždė

Dvelktelėjus pirmiesiems šių metų Kauno bienalės vėjams, australų menininkės Patricios Piccinini pavardė privertė suklusti. Prisipažinsiu, nebuvau jos girdėjusi anksčiau, niekur iki šiol nemačiau ir jos kūrybos. Vis dėlto šiuolaikinio meno atstovai jau kuris laikas nepaliaujamai kalbėjo apie tai, kad M.Žilinsko dailės galerijoje turėsime progos išvysti šios iš tiesų pasaulinio lygio kūrėjos darbų.

Interneto paieškoje įvedus raktažodžius "Patricia Piccinini", paaiškėjo, kad tai su labai skirtingomis medijomis dirbanti menininkė, savo kūryboje analizuojanti genetikos, evoliucijos ir šiuolaikinio humanizmo temas. Jos kūriniai eksponuoti garsiausiose pasaulio meno erdvėse Londone, Niujorke, Tokijuje ir t. t., ji yra ir daugelio solidžių šiuolaikinio meno bienalių dalyvė (Berlyno, Sidnėjaus, Liverpulio, Venecijos ir kt.).

Ir štai P.Piccinini čia, Kaune, meno pasaulio pakraštyje, ruošėsi parodos atidarymui. Hiperrealistinės antropomorfinių būtybių skulptūros iš silikono, skirtingų formų ir dydžių motociklininkų šalmai, fotografijos, kuriuose užfiksuoti kasdienio gyvenimo akimirkos, – į Kauną atkeliavo labai įvairi ir drauge vientisa šios menininkės darbų ekspozicija.

Ir gyviai turi sielą

Peržvelgusi P.Piccinini darbų nuotraukas internete ir perskaičiusi kelių darbų aprašus, ateinu į susitikimą su kūrėja turėdama aiškią nuomonę: menininkė priešinasi klonavimui, genų terapijai, modifikuotiems produktams ir nevaldomai technologijų invazijai į gamtos ir žmonių gyvenimą.

Vis dėlto, didelei mano nuostabai, gyvai pamatyti darbai priverčia suabejoti kategoriškumu. Tos būtybės – pusiau žmonės, pusiau gyvūnai – spinduliuoja nekaltą nuoširdumą, vidinę šilumą. Ne, tai – ne kokie bauginantys monstrai. Greičiau priešingai – mieli gyviai, kurie turi sielą. Tyrą sielą!

Pasirodžiusi P.Piccinini maloniai nustebina – prieš mane labai elegantiška ir kukli moteris, nuoširdžios šypsenos ir svajingų akių. Nieko panašaus į uždarą atsiskyrėlę, gyvenančią nuosavame mutantų pasaulyje.

"Ak, kokios realistiškos skulptūros, net akimirkai pasirodė, kad ten, salės krašte, iš tiesų sėdi vaikas", – tarstelėju menininkei. Ši visiškai nenustebusi nusijuokia: "Aš labai dažnai apsigaunu, nors jie mano pačios sukurti!"

Kad būtų lengviau įsitikinti, jog čia – tikrai bekraujai padarai, iš tamsios dėžutės P.Piccinini ištraukia mažą silikoninę skulptūrėlę – lizdelyje gulintį ežiuko pavidalo kūdikį, ir kviečia jį paliesti. Pasirodo, silikonas, kuriuo padengti šie darbai, nuo mūsų pirštų prisilietimų ilgainiui tamsėja. Tad ir šis gyvis, kurį su tokiu didžiuliu malonumu glostau, po poros mėnesių nuolatinio čiupinėjimo visiškai praras patrauklią išvaizdą.

Ar galima pateisinti grožį?

Parodos erdvėje, kur pristatomi P.Paccinini darbai, akį pirmiausia patraukia skulptūrinė kompozicija poetišku pavadinimu "Ilgai lauktas". Tai ant suoliuko jaukiai snūduriuojanti senyvo amžiaus, banginį primenanti močiutė ir patogiai į ją atsirėmęs berniukas. Žvelgiant į šią harmoningą bendrystę užplūsta sentimentai nerūpestingoms vasaroms pas močiutę.

"Ši labai emocionali situacija atspindi ypatingą močiutės ir jos anūko ryšį, – išvydusi mano ilgesingą žvilgsnį, kūrinį komentuoja P.Piccinini, – tai ir yra meilė, esanti visa ko esmė."

Nors močiutė turi žuvies uodegą, galime matyti žmogaus kūno dalis – veidą, pilvą, rankas. "Kodėl ji tokia? Gal genetiškai modifikuota? Gal ji visą gyvenimą dirbo tarnautoja ir dabar yra labai pavargusi?" – retoriškai klausia menininkė ir priduria: – "Tai vienas mėgstamiausių ir sėkmingiausių darbų, nes skleidžia stiprų emocinį krūvį."

Ar šie mutantai – tai numatoma mūsų žmonijos ateitis? P.Piccinini purto galvą. "Mes norime, kad technologijos atliktų konkrečius, žmonijai naudingus dalykus – palengvintų kasdienį gyvenimą, darytų mus gražesnius. Ir tebūnie! Mokslas labai pasitarnauja gydant sudėtingas genetines ligas. Man svarbiausia – mūsų atsakomybė", – savo minčių kodus atrakina menininkė.

"Pavyzdžiui, gamta renkasi grožį – vien dėl jo sukūrė išraiškingą povą. Tai gal ir mes galime modifikuoti gyvūnus tik dėl grožio idėjos? Daugelis sakytų, kad ne. Todėl aš ir klausiu: kas pateisina norą kurti ar keisti gyvūnus?" – tęsia P.Paccinini.

Atkreipiu dėmesį į vaikus, kurie menininkės darbuose vaizduojami ypač draugiški keistiems, bauginančios išvaizdos tvėriniams. Tokiu būdu P.Piccinini nori sužadinti meno stebėtojo empatiją: "Tai mums nematytas padaras, o mes bijome visko, kas yra nepažįstama. O vaiko jis nebaugina, netgi yra labai įdomus."

Idėjų menas

Prieš du dešimtmečius tapybos studijas baigusi menininkė netruko suprasti, kad savo idėjoms išpildyti šios išraiškos priemonės neužtenka. Ji pasuko fotografijos link – pastaroji atrodė kur kas efektyvesnis būdas pasiekti meno stebėtoją.

"Aš lengvai galiu nutapyti šį paveikslą, – P.Piccinini rodo į savo darytą fotografiją, – bet fotografija efektyvesnė, ji leidžia pajusti dabarties akimirkos autentiškumą. Lengviau tapatintis su nuotraukoje matomu vienišu berniuku, suprasti, ką jaučia mergaitė, glostydama savo keistą gyvūnėlį. Tapybą laikau praeities menu."

Ilgainiui kūrėja ėmėsi ir skulptūros – priemonės, kuri leistų objektą apžiūrėti iš visų pusų, prieiti artyn, pajusti savitą santykį. Taip gimė bendradarbiavimo su kitais profesinalais idėja, atvėrusi galimybes naudoti naujas išraiškos priemones.

Vaizdo projekcijos, instaliacijos, skirtingų medžiagų skulptūros – jas kurti įmanoma tik subūrus savo srities specialistų komandą. "Tai yra mano idėjos, bet galime jausti visų tų žmonių darbą, aistrą, atsidavimą, talentą. Jie dirba labai sunkiai, kad galėtų įgyvendinti įvairiausius mano sumanymus", – džiaugiasi kūrėja ir prisipažįsta, kad nesidomi pačiomis meno atlikimo technologijomis.

P.Paccinini jaudina būtent idėjos. Ir tik suformulavusi pastarąją, menininkė galvoja, kaip ją nori išreikšti, – piešti, kurti videofilmą, nuotrauką, skulptūrą. "Mano menas – tai pokalbis su bendruomene apie idėjas. Aš gyvenu šiame pasaulyje ir tai, kas vyksta su žmonija, mane jaudina", – sako P.Piccinini.

Kokia vertybė svarbiausia jai pačiai, aplinka, visuomenės reiškiniais labai besidominčiai kūrėjai?

Tai – džiaugsmas būti kitokiems. Skirtingų formų, spalvų savo kurtais šalmais ji atkreipia dėmesį į mūsų teisę būti skirtingiems. Net jei tas skirtumas – viso labo tik galvos dydis.

"Jie sukurti skirtingų galvų žmonėms, bet turi vienodą paskirtį – juk greitai pralėkti motociklu nori visi! Menas privalo atkreipti dėmesį į skirtumus. Mes – švęsti savo unikalumą!" – pokalbį baigia P.Piccinini.

Kas: XI tarptautinė Kauno bienalė "Unitekstas" 

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada: Paroda veikia iki 2014 m. sausio 5 d.