Pagoniškas baltų palikimas

Išdidžiai stūksantys prieš 3 tūkst. metų atsiradę Lietuvos istorijos liudininkais tapę piliakalniai dažnai vadinami protėvių laiškais ateities kartoms ar svarbiausiu pagoniškos baltų kultūros palikimu. Parodos autorius piliakalnius vadina būtsargiais, arba būtovės sargais. A.Švenčionio paroda "Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai" veikia Kauno rajono muziejuje Raudondvario pilyje. Greta fotografijų, ant medumi kvepiančių vaško korių plokštelių, eksponuojama ranka rašyta poeto Gintauto Dabrišiaus poezija, sustiprinanti fotografijų paveikumą.

A.Švenčionis savo fotografijose įamžino įspūdingiausius Kauno rajono archeologinius paminklus: Pyplių, Ringovės, Piepalių, Jadagonių ir kt.

"Lietuvos piliakalniai nuo amžių buvo paslaptingos vietos: aiškiai negamtinės, žmogaus rankų palytėtos reljefo formos, intriguojantys pasakojimai apie čia nuskendusias bažnyčias, užburtas kariuomenes ar užkastus lobius. Keisti radiniai žadino ne vieno smalsumą. Taip gimė noras piliakalnius pažinti kasinėjimų būdu, apdainuoti juos eilėraščio posmeliu, pagerbti naujai sukurta legenda ar nutapyti drobėje, – sako archeologas Gintautas Zabiela. – Šiandien į piliakalnius žvelgiama moderniomis priemonėmis: jų gelmės zonduojamos kultūrinius sluoksnius neardančia aparatūra, formuojami trimačiai piliakalnių vaizdai, pasitelkiant šiuolaikinės fotografijos galimybes netikėčiausiais rakursais sukuriamos jų nuotraukos."

Lietuvos piliakalniai nuo amžių buvo paslaptingos vietos: aiškiai negamtinės, žmogaus rankų palytėtos reljefo formos, intriguojantys pasakojimai apie čia nuskendusias bažnyčias, užburtas kariuomenes ar užkastus lobius.

Atsižvelgė į gamtos sąlygas

Kitose, netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti. I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje piliakalniai žinomi Europos teritorijose už buvusios Romos imperijos ribų. Tai germanų, baltų, slavų ir ugrofinų apgyventi plotai Centrinėje, Šiaurės ir Rytų Europoje. Čia piliakalniai įrengti atsižvelgiant į vietos gamtines sąlygas. Švedijoje ir Norvegijoje jiems dažniausiai naudotos uolėtų kalvų viršūnės, o jų įtvirtinimai yra rąstais sutvirtinti akmeniniai pylimai. Danijos piliakalniai panašesni į lietuviškus, nes įrengti kalvose, turi nedidelius žemių pylimus ir griovius.

Kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai. Yra teigiama, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje priskaičiuotume apie 1 tūkst. piliakalnių. Piliakalniai – tai kalvos ir krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įtvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvarus bei vartus.

Slėpėsi iškilus pavojui

Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – jie dabar vadinami piliakalniais gyvenvietėmis, kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių: tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę piliakalnių viršūnių aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio. Piliakalniai laikytini pirmaisiais monumentaliosios architektūros iš žemės ir medžio pavyzdžiais Lietuvoje. XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių bei Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ant piliakalnių pradėtos statyti pilys.

Pasak G.Zabielos, mokslininkui piliakalniai – turtingas praeities pažinimo šaltinis, šalia gyvenančiajam – dažnai seniausias gimtinės kampelis, turistui – įspūdingas kalnas su gražiais vaizdais, tiesiog smalsuoliui – pasakojimais apipinta, pažinimą skatinanti vieta.

Paroda skirta Piliakalnių metams, kokiais 2017-uosius yra paskelbęs Lietuvos Respublikos Seimas. Paroda Kauno rajono muziejaus Mažojoje rūsio galerijoje veikia iki liepos 30 d.