L. Numavičė personalinių parodų yra surengusi Kauno kino centre „Romuva“, Lietuvos karininkų ramovėje, Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Naujausia menininkės paroda „Kaunas – penkių žvaigždučių miestas“, kurią apžiūrėti galima iki kovo 10 d., atidaryta Valstybiniame lėlių teatre. Du grafikos dizainerės kurti tekstiliniai plakatai pateko į parodą „Art Deco II“, kuri iki kovo 13 d. eksponuojama galerijoje „Golden Duck“ Budapešte, Vengrijoje. Tačiau menininkės tikslas yra pristatyti ir eksponuoti ne tik tai, ką yra sukūrusi, bet praplėsti parodų lankytojų žinias apie darbuose atpažįstamus architektūros objektus, sužadinti domėjimąsi Kaunu ir paskatinti saugoti šį į UNESCO paveldo sąrašą įrašytą miesto turtą.

Su L. Numaviče kalbame apie kūrybą, gimstančią iš jausmo, aistrą ekskursijoms po Kauną, veiklas, kuriose energinga kūrėja save realizuoja, laisvę, eksperimentus, žaismingumą ir norą tobulėti.

– Vieniems istorija – mokslas apie praeitį, kiti stengiasi ieškoti jos sąsajų su šiandiena. Esate iš pastarųjų. Nors gimėte ir užaugote ne Kaune – į šį miestą atvykote būdama paauglė, įstojusi į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, studijas pratęsusi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, likote čia gyventi, nes pajutote miestui meilę. Kaip užsimezgė toks tvirtas jūsų ryšys su Kaunu?

– Esu žemaitė. Nors Kaunas nėra gimtasis miestas, mano akyse jis visada išsiskyrė iš kitų Lietuvos miestų savo dvasia. Studijų metu teko kurti stendus sovietinėms reklamoms, projektuoti įrangą muziejams, atlikti įvairias grafinio dizaino užduotis. Tačiau niekada nepasidaviau sovietiniam režimui, laisvės jausmas mano viduje ruseno ryškiai. Nors apie daug ką tuo laikotarpiu buvo patogu nekalbėti, ne išimtis yra ir Kauno modernizmo architektūra, – pro mano akis ji nepraslydo.

Tarpukariu gyvenusios kartos tikėjimas laisve, noras būti nepriklausomiems mane labai žavėjo. Kai Lietuva pradėjo laisvėti, atsirado galimybė pasiekti daugiau informacijos, pasigilinti į turtingą miesto istoriją, o prieš dešimtmetį, kai padaugėjo organizuojamų ekskursijų po Kauną, susirgau modernizmu.

Laima Numavičė. Iš ciklo „Kaunas – penkių žvaigždučių miestas“. 

– Ar išgyvenote ryškų lūžį, kai Lietuva tapo nepriklausoma, kai buvo galima nebetylėti, savo kūrybines idėjas reikšti laisvai?

– Dalyvavau Baltijos kelyje, įvairiuose mitinguose, tačiau ryškaus lūžio neišgyvenau. Tuo laikotarpiu sukūriau šeimą, todėl kūrybą kuriam laikui atidėjau į šalį. Nepaisant to, kad auginant vaikus galimybių kurti nebuvo, visą laiką jaučiau alkį – menininkė mano viduje laukė, kada galės pasireikšti. Ir šis laikas atėjo. Dabar galiu klausytis savo širdies balso ir daryti tai, ką noriu.

– Ar, klausantis širdies balso, niekada nekyla dvejonių, kad ji nuves sudėtingesniu keliu, paskatins pasirinkti daugiau iššūkių keliantį projektą?

– Dvejonių kyla, bet esu užsispyrusi. Jei kurti būtų labai lengva, tai darytų visi. Aš neturėčiau savo nišos, kurią susikurti mane paskatino būtent meilė Kaunui.

Noriu nustebinti žiūrovus, kad jiems lengvai atpažįstami pastatai būtų pateikiami naujai, paskatindama atkreipti dėmesį, pasidomėti.

– Jausmą miestui dar labiau sustiprino ekskursijos su gidais, kurių buvo tikrai ne viena.

– Dalyvaudama ekskursijose ir vaikščiodama man jau žinomomis gatvėmis, lankydamasi pažįstamose vietose, vis ką nors naujo sužinodavau, pastebėdavau, įsimindavau. Ypač žaviuosi gidu Rimantu. Kai išgirdau jo pasakojimus apie Kauną, supratau, kad apie trečdalį dalykų nebuvau nė girdėjusi, o man žinomus dalykus jis papildė naujomis detalėmis. Rimantas netgi per vieną iš mano personalinių parodų atidarymų vedė ekskursiją po Lietuvos karininkų ramovę. Man svarbus švietėjiškas momentas – per parodas noriu parodyti ne tik tai, ką sukūriau, bet ir praplėsti parodos lankytojų žinias apie darbuose atpažįstamus architektūros objektus, sužadinti jų domėjimąsi Kaunu.

– Save realizuojate ne tik įgyvendindama grafinio dizaino projektus. Viena iš veiklų, kuriai skiriate savo laiką, energiją ir žinias, – dėstymas. Esate Kauno kolegijos lektorė, skaitote paskaitas Informatikos, inžinerijos ir technologijų, Menų ir ugdymo fakultetų studentams. Kaip pradėjote dėstyti? Ar ši veikla atsirado dėl noro patirtimi dalytis su studentais, juos įkvėpti?

– Karjerą Kauno kolegijoje pradėjau dirbdama Reklamos ir medijų centre. Vėliau atsirado galimybė dėstyti Informatikos, inžinerijos ir technologijų fakultete, o ne taip seniai kolegė Gintarė Jarašienė pakvietė skaityti paskaitas Menų ir ugdymo fakulteto studentams. Dirbdama su studentais stengiuosi juos sudominti, skirti jiems tokių užduočių, kokios būtų įdomios man pačiai, todėl viena iš temų, į kuria drauge su studentais gilinomės, buvo Kauno tarpukaris.

– Turite daugybę idėjų, nebijote iššūkių, įgyvendinate vis naujus projektus. Papasakokite, koks yra jūsų kūrybos procesas.

– Visų pirma, mane patraukia estetinis architektūrinio objekto vaizdas. Tai paskatina ieškoti apie objektą daugiau informacijos, skaityti. Kuriant man svarbiausia, kaip aš pajaučiu objektą. Noriu darbuose perteikti savo meilę, džiaugsmą, pasididžiavimą Kauno tarpukario architektūra. Kitame kūrybos etape prie pagrindinio objekto derinu skirtingus elementus, kurie papildo bendrą kompoziciją, – kuriu tarsi koliažą prie centrinio kompozicijos elemento priderindama detales iš kitų to paties laikotarpio ir architektūrinio stiliaus pastatų, esančių mieste. Noriu nustebinti žiūrovus, kad jiems lengvai atpažįstami pastatai būtų pateikiami naujai, paskatindama atkreipti dėmesį, pasidomėti. Ką mylime – tą saugome, suvokiame, kad tai vertybė, o kai nežinome, atrodo, kad tai nesvarbu. Todėl noriu, kad žmonės žinotų.

– Ar ketinate ir toliau tęsti Kauno tarpukario architektūros temą savo kūryboje?

– Esu sulaukusi pasiūlymo sukurti kaunietišką šriftą. Tai būtų didelės apimties projektas, todėl noriu jam tinkamai pasiruošti. Šio mėnesio viduryje Kauno kolegijoje atidarysiu sukurtos kaunietiškos abėcėlės darbų parodą.

Laima Numavičė. Iš ciklo „Kaunas – penkių žvaigždučių miestas“.

– Savo meile Kaunui norite pasidalyti ne tik su miestiečiais, todėl savo kūrybą pristatote netikėta žiūrovui forma: serijos „Linkėjimai iš Kauno“ atvirukuose, kurių galima įsigyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, „Kaunas IN“ turizmo informacijos centre, knygyne „Kolibris“,  taip pat – plakatuose. Tačiau tai dar ne viskas. 2022 m. sukūrėte savo prekės ženklą „Numas creative studio“. Sakote, kad šis projektas subrendo iš didelės meilės kūrybinei veiklai: grafiniam dizainui, tapybai, interjero dekoravimui ir Lietuvos istorijai.

– Kūryba man – džiaugsmas sielai. Savo prekės ženklą sukūriau kiek anksčiau, per pandemiją jį patentavau ir nuo tada pradėjau viešinti. Ženklo ilgai neturėjau, o poreikį jaučiau. Pati sau esu bjauriausia užsakovė, nes man vis kas nors netinka, nepatinka. Kuriant savo prekės ženklą norėjosi, kad jis būtų kitoks, atspindėtų mane. Manau, pavyko.

– Kurdama grafinio dizaino darbus esate labai tiksli, struktūruota, preciziška. Tačiau jūs ir tapote. Labai įdomu, kad tapyboje esate visiškai kitokia – laisva, plastiška, švelni.

– Grafinis dizainas – racionalesnė kūrybos sritis, o tapyboje – daugiau jausmo, eksperimentų, žaidimo. Nejaučiu, kad jau atradau savo tapybos stilių, bet ieškau to, kas man pačiai patiktų, nuolatos tobulinu savo techniką. Šį rudenį vykau į Venecijos šiuolaikinio meno bienalę pasisemti įkvėpimo, pasimokyti meistrystės. Nors, mano nuomone, meninę vertę dabar nustelbia kūrinių koncepcijos, atradau darbų, nuo kurių mano oda pašiurpo. Būtent iš tokių darbų autorių noriu mokytis ir tobulėti.

– Netrukus Tauragėje bus atidaryta jūsų tapybos paroda. Kiekviena paroda yra tarsi tam tikro kūrybos etapo užbaigimas. Ar neišgyvenate tuštumos praūžus atidarymo šurmuliui?

– Kiekviena paroda yra tarsi ataskaita, parodanti, ką veiki, kuo užsiimi. Tačiau labai džiugina, kad į parodų atidarymus susirenka man giminingos sielos. Džiaugiuosi žmonėmis, kurie mane supa. Jie palaiko, mane skatina. Smagu pabendrauti, pasidžiaugti, pabūti kartu. Parodai pasibaigus tuštumos nejaučiu. Vienas etapas baigiasi – pasideda kitas.

– Šiuolaikines technologijas, meninius sprendimus jungiate su praeities ženklais ir simboliais, tarsi koduodama žinutę ne tik domėtis, saugoti ir puoselėti savo praeities palikimą, bet ir svajoti apie ateitį. Kokia jūsų ateities vizija? Sau? Kaunui? Kauniečiams?

– Noriu ir toliau dalytis pasididžiavimu, kad esame lietuviai, esame laisvi!